2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kristina Burinskaitė
Kompromitavimas – vienas KGB metodų formuojant viešąją nuomonę
 

Santrauka

 
KGB kovojo su „vidaus priešais“ įvairiomis priemonėmis, bet nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pakeitė taktiką ir kovai su valdžiai nepriimtinomis organizacijomis ar „vidaus priešais“ pasitelkė psichologinio poveikio priemones. Viena iš jų – kompromitavimas, neigiamos viešosios nuomonės formavimas apie asmenis ar organizacijas.
KGB naudoto kompromitavimo principai pagrįsti tuo, kad buvo tikslingai parenkamas informacijos pateikimo visuomenei laikas, forma ir adresatas, numatomas emocinis poveikis. Kompromituojanti informacija buvo paviešinama siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą ir pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo. Kompromituojanti medžiaga galėjo būti susijusi su žmogaus asmenine, visuomenine ir profesine veikla. Sovietų Lietuvoje „vidaus vartojimui“ skirta kompromituojančia informacija KGB laikė veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos laikotarpiu (pastaroji informacija buvo skiriama ir „išorės vartojimui“) ir visa tai, dėl ko sovietų visuomenėje žmogus atrodė įtartinas ir nepatikimas. Svarbiausias visų kompromitavimo akcijų tikslas – skaldyti, slopinti antisovietinį judėjimą Lietuvoje, trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose ir pateisinti vykdomas represijas.
Išskiriamos kelios kompromitavimo formos – melo ir šmeižto kampanijos, KGB inicijuoti laiškai ir peticijos, politinių bylų kriminalizavimas ir psichiatrijos naudojimas. Kiekviena iš jų savaip siekta diskredituoti antisovietinį judėjimą, bet jas siejo bendras motyvas – depolitizuoti antisovietines akcijas, iškraipant jų tikrąją prasmę ir tikslus, suteikiant joms kitą turinį.
Kompromitavimo akcijų sėkmę lemia pasiektas tikslas. Kompromitavimo metodas Lietuvoje nepasiekė svarbiausio tikslo – nenutraukė antisovietinės veiklos, bet buvo apjuodintas kai kurių asmenų geras vardas, sukelta trintis tarp organizacijų, pasėtas tarpusavio nepasitikėjimas.
 
 
Discrediting as One of the KGB’s Methods of Forming Public Opinion
 
Summary
 
The formation of public opinion by the KGB’s method of discrediting, and its consequences, from the 1950s to the 1980s
One of the main aims of the Soviet regime in Lithuania was to crush internal and external enemies. Discrediting the enemy, the creation of a negative image and opinion of them in society, was one of the means in that struggle.
Political changes after the death of Stalin, and changes in the USSR’s international position, forced the KGB to use psychological influence and pressure, besides physical repression. In this way it wanted to hide its political reprisals.
In its struggle with internal enemies, the KGB used the method of discrediting, which aimed to damage the authority and good name of opponents, and the society’s trust in them, by leaking or interpreting negatively facts in their lives and activities in order to suppress their activity, to lower the number of their supporters and to justify repression. The timing of the appearance of discreditable information, its form and at what section of society it was aimed, it was designed was very important. In Soviet Lithuania, discreditable information related to a person’s past, his activities in independent Lithuania and during the first Soviet, and then the Nazi, occupation, and after the war. Personal information, like diseases, love affairs, sexual orientation, crimes and mistakes in the past was also used.
After crushing the armed resistance in 1953, the anti-Soviet opposition turned into an unarmed form of resistance. It was difficult to crush it by force, which was why every important national, religious and civil anti-Soviet action was followed by discrediting. There were several courses of action: falsehood and slander campaigns through the press and by spreading rumours, letters or petitions initiated by the KGB, the criminalisation of political trials, and putting dissidents into mental hospitals. These campaigns were carried out until the 1980s, but during the national rebirth period they did not affect public opinion. The biggest discrediting campaigns were launched against the main critics of the Soviet system: the Lithuanian Catholic Church, dissidents, fighters for human rights and freedom, émigré organisations and the most active people.
The method of discrediting was only partly effective, because the KGB did not achieve its main target, to make the opposition end its anti-Soviet activities, although they sullied its good name, morale and actions.


Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”