2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Juozas Banionis
Lietuvos laisvinimo veikla XX a. penktajame dešimtmetyje Vakaruose: Amerikos lietuvių taryba 1940–1950 m.
 
Santrauka
 
XX a. penktajame dešimtmetyje, prasidėjus Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijai, senoji lietuvių išeivija JAV pirmoji Vakaruose ėmėsi ginti Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. 1940 m. rugpjūčio 10 d. Pitsburge svarbiausios lietuvių politinės organizacijos, paskatintos Amerikos lietuvių Rymo katalikų federacijos, įsteigė Lietuvai gelbėti tarybą (LGT). Jos Centro valdybos pirmininku tapo Leonardas Šimkus. Tai buvo pirmoji lietuvių rezistencinės kovos su sovietų okupantu organizacija. 1940 m. spalio 15 d. LGT delegacijos priėmimo Vašingtone Baltuosiuose rūmuose metu JAV prezidentas F. D. Rooseveltas ištarė istorinę frazę dėl Lietuvos nepriklausomybės suspendavimo, o tai lietuviams Vakaruose teikė naujų impulsų politinei veiklai.
LGT, pasipildžiusi naujomis pajėgomis ir vienijanti JAV lietuvių pagrindines politines sroves – katalikų, sandariečių, socialistų ir tautininkų, 1941 m. gegužės 15 d. sudarė Amerikos lietuvių tarybą (ALT). Svarbiausias jos uždavinys buvo Lietuvos laisvinimo veiklą derinti Vakarų demokratinėse šalyse.
Dėl neigiamo požiūrio į Antano Smetonos valdymo metus tautininkai 1941 m. birželio 7 d. nutraukė ryšius su ALT ir įsteigė Lietuvai vaduoti sąjungą (LVS), kuri 1944 m. vasario 6 d. organizavosi į Amerikos lietuvių misiją (ALM). Ši organizacija tapo oponuojančia ALT, kol 1947 m. lapkričio 7 d. tautininkai vėl sugrįžo.
1943 m. rugsėjo 2–3 d. įvykusiame pirmajame Amerikos lietuvių kongrese buvo nubrėžtos tolesnės ALT veiklos gairės – organizuoti šalpą lietuviams, nukentėjusiems nuo karo, ir siekti, kad Lietuvai būtų taikomi Atlanto chartos principai. Siekiant šių tikslų 1944 m. kovo 25 d. buvo įkurtas Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF; pirmininkas – Juozas Končius); jis užsiėmė vien šalpos reikalais. Toliau formuojant palankią JAV vyriausybės ir visuomenės nuomonę dėl Lietuvos laisvinimo, 1944 m. birželio 1 d. įsteigtas Lietuvių Amerikoje informacijos centras (LAIC; vedėjas – Kostas Jurgėla).
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ALT iškilo naujas rūpestis dėl politinės išeivijos (DP lietuvių) ir buvo siekiama palankaus JAV sprendimo, leidžiančio jiems emigruoti į šalį. ALT pastangomis 1948 m. birželio 19 d. JAV patvirtino įstatymą, kuriuo nustatyta kvota Baltijos šalių ir Rytų Lenkijos tremtiniams. Po 1948 m. rugsėjo 16 d. įvykusio ALT susitikimo Baltuosiuose rūmuose su JAV prezidentu H. S. Trumanu išryškėjo, kad Lietuvos laisvinimo procesas užsitęs, todėl ALT ryžosi kantriai tęsti „Lietuvos laisvinimo akciją“. Ji skelbė memorandumus JAV administracijai, organizavo manifestacijas ir taip atkreipdavo vyriausybės bei visuomenės dėmesį į neišspręstą Lietuvos reikalą.
Nagrinėjamuoju laikotarpiu taip pat mezgėsi bei tvirtėjo ALT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) bendradarbiavimas plečiant Lietuvos laisvinimo procesą. Esama ir visų Baltijos tautų politinių organizacijų bendradarbiavimo apraiškų – buvo skelbiami bendri politiniai dokumentai, rengiami protesto prieš Baltijos šalių okupaciją žygiai (paminėtina baltiečių manifestacija 1948 m. kovo 4 d. Niujorke prieš SSRS).
 
 
The Activities in the West in the 1940s to Free Lithuania: The Lithuanian American Council in 1940–1950
 
Summary
 
In the 1940s, when Lithuania and the other Baltic states were occupied, the old Lithuanian émigré community in the USA was the first to defend Lithuania’s independence and freedom in the West. On 10 August 1940, the main Lithuanian political organisations, supported by the Roman Catholic Federation of Lithuanian Americans, established the Council to Aid Lithuania (LGT) in Pittsburgh in Pennsylvania. Leonardas Šimkus became the chairman of its General Board. It was the first organisation in Lithuania’s resistance struggle against the Soviet occupation. On 15 October 1940, at a reception of a delegation from the council in the White House, President F. D. Roosevelt made his historical statement about the suspension of Lithuania’s independence, which gave Lithuanians in the West a new impulse for their political activities.
The council, which combined the main political trends among Lithuanian Americans (Catholic, socialist and nationalist), formed the Lithuanian American Council (ALT) on 15 May 1941. Its main objective was to coordinate the activities for Lithuania’s liberation in democratic countries in the West.
Because of the negative attitude to the years of Antanas Smetona’s presidency, the tautininkai (nationalists) broke away from the council on 7 June 1941, and established the League for the Liberation of Lithuania (LVS), which on 6 February was reorganised into the American Lithuanian Mission (ALM). This organisation was in opposition to the ALT until the return of the tautininkai on 7 November 1947.
The first Lithuanian American Congress, which was held on 2 and 3 September 1943, established guidelines for further activities by the ALT: to organise aid for Lithuanians who had suffered in the war, and to see that the principles of the Atlantic Charter were applied to Lithuania. In order to attain these objectives, the Baltic American Freedom Foundation was established on 25 March 1944 (BALF, under its chairman Juozas Končius). The foundation was concerned only with relief activities. In order to further the formation of a favourable opinion of the American administration and the general public about Lithuania’s liberation, the Lithuanian Information Center (LAIC, headed by Kostas Jurgėla) was established on 1 June 1944.
At the end of the Second World War, the ALT faced the new issue of political émigrés or Displaced Persons. It worked to achieve a favourable decision by the administration, which would give them entry into the country. Thanks to the ALT’s efforts, a law was passed setting a quota for exiled people from the Baltic states and eastern Poland on 19 June 1948. Following the 16 September 1948 meeting between the ALT and President Truman in the White House, it became clear that Lithuania’s liberation  would be protracted. The ALT was determined to carry it out patiently. It published memoranda for the administration and organised demonstrations, in this way attracting the attention of the administration and the public.
At that time close cooperation between the ALT and the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (VLIK) developed in the process of building up Lithuania’s case. There were signs of cooperation between political organisations in all the Baltic states. Joint political statements were published, and marches were held in protest against the occupation of the Baltic states (such as the 4 March 1948 demonstration against the Soviet Union organised by people from the Baltic states in New York).
 
 


Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”