http://www.genocid.lt/centras/lt/462/a/

Diskusija

Diskusija „Partizanų valdžia – istorinė realija ar teisinė fikcija“
 
Partizaninio karo ir terorizmo santykis
 
Mantas Adomėnas: Yra labai aiškus skirtumas tarp įvairių partizaninio karo traktuočių. Visi partizanai veikė ne tik prieš reguliariąją kariuomenę, bet ir prieš asmenis, kuriuos laikė priešo primetamos tvarkos reprezentantais. Tačiau tai, kas traktuojami kaip tokie reprezentantai, lemia didžiuliai civilizaciniai skirtumai. Europos partizanai priešo reprezentantus apibrėždavo pirmiausia teisiniu pagrindu (kolaboravimas, tam tikrų institucijų rėmimas ir pan.), o islamo pasaulyje toks tapatinimas vyksta visiškai kitu pagrindu, dažniausiai etniniu arba religiniu. Pavyzdžiui, kiekvienas žydas palestiniečiui yra priešo sistemos atstovas. Jei mes laikomės Europos krikščioniškosios tradicijos, kuri pabrėžia teisę, tai negalime priimti islamiškojo modelio. Bet, kita vertus, negalime sakyti, kad principas yra skirtingas, nes abiem atvejais kovojama su priešo tvarkos atstovais.
Vytautas Ališauskas: Man atrodo, kad prelegentas M. Adomėnas mato teroristinio karo perspektyvą tik islamiškojo pasaulio kontekste, o terorizmas iš tikrųjų yra daug platesnis reiškinys. Europos teroristai taip pat egzistavo, tik saugumo pajėgoms pavyko juos nuslopinti, nors ir iki šiol jų esama. Turbūt svarbiausias dalykas partizaninių ir teroro veiksmų perskyroje yra tas, kad teroro veiksmų atveju atsitiktinai pasitaikantys civiliai asmenys yra naikinami siekiant politinių tikslų. Tai klasikinis teroro apibrėžimas. Šia prasme partizanų veiksmai civilių gyventojų atžvilgiu turi būti traktuojami ne kaip teroristiniai tada, kai partizanai veikia prieš civilius asmenis, kaip priešo institucijų atstovus ar prievartos vykdytojus.
M. A.: Aš toli gražu nenorėjau pasakyti, kad nėra skirtumo tarp teisėtų ir neteisėtų partizanų veiksmų. Galima neteisėtus veiksmus vadinti teroro aktais, tačiau ta perskyra nėra tokia akivaizdi ir tokia substancinė. Toks atskyrimas daromas kiekvienu konkrečiu atveju, o partizaninis karas yra metodas.
Antanas Napoleonas Stasiškis: Ar jums neatrodo, kad tokia prielaida yra klaidinanti? „Partizanų“ sąvoka labai neapibrėžta, mes ją suprantame plačiai: kas turi ginklą ir šaudo, tas yra partizanas. Man atrodo, kad sąvokai „partizanas“ turi būti taikomi būtent jai būdingi kriterijai.
Rytas Narvydas: Tie kriterijai yra. Jie įrašyti ir į vadovėlius, taip pat į V. Vadapalo tarptautinės teisės vadovėlį. Aš nesu specialistas teisininkas ir negalėčiau išsamiai komentuoti. Dėl partizanų veiksmų galiu pasakyti, kad jeigu tie veiksmai nukreipti prieš tam tikrus karinius objektus, tai jie kaip terorizmo veiksmai netraktuotini. Aiškiai apibrėžta ir „diversanto“ sąvoka: jei tas diversantas veikia priešo užnugaryje ir turi tam tikrus identifikacijos požymius (yra uniformuotas, ginkluotas), jis traktuojamas kaip žvalgas. Jeigu jis patenka į priešo nelaisvę, jam taikomas kombatanto statusas. Jeigu jis dėvi civilinę aprangą, neturi jokių skiriamųjų ženklų, pagal tą pačią tarptautinę teisę (sakykime, teorinę) jis traktuojamas kaip šnipas ir gali būti baudžiamas net mirties bausme.
Dėl uniformų. Dr. M. Adomėno pranešime nuskambėjo mintis, kad Lietuvos partizanai unikalūs, nes pradėjo nešioti uniformas. Jeigu ne uniforma, tai kokie nors kitokie partizanų identifikacijos ženklai egzistuoja visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Kampučijos kovotojai turėjo tam tikros spalvos šalikus.
Manyčiau, kad teroro aktai ir apskritai terorizmas nėra lygintinas su partizaniniu karu. Partizaninio karo sąvoka yra daug platesnė, o terorizmas bet kuriuo atveju – tai akcija, konkretus veiksmas, siekiant tam tikrų tikslų; teroras yra tada, kai tai nukreipta prieš niekuo dėtus žmones. Pavyzdžiui, tokie yra įvykiai Niujorke, kai buvo susprogdintas Pasaulinis prekybos centras. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tuo pat metu įvykdyta ataka prieš Pentagoną nėra taip pabrėžiama, kaip ataka prieš tuos civilinius objektus.
M. Adomėnas savo pranešime teigia, kad rusų istorikai tendencingai kalba apie Lietuvos partizaninį karą. Be abejonės, rusų istorikai partizanų judėjimo niekada netraktuos taip pat, kaip mes, tačiau specialioje literatūroje, skirtoje rusų kariškiams, man teko aptikti įdomų straipsnį apie pokario metais Baltijos šalyse, Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje vykdytus antipartizaninius veiksmus. Jame buvo tiesiai kalbama apie specialiai pritaikytas pajėgas (vadinamąją vidaus kariuomenę), kurios turėjo vykdyti pacifikaciją. Apie kovą su partizanais buvo taip pasakyta: tai buvo naujai prijungtų teritorijų „įsisavinimas“. Vis dėlto buvo labai aiškiai suvokiama, kad tas pasipriešinimas neatsitiktinis ir iš esmės jis buvo teisėtas. Tai suvokia ir tie, kurie tuos dalykus analizuoja, bet galbūt televizijos laidose apie tai nekalbama.
 
Sovietų nusikaltėlių persekiojimas Lietuvoje
 
Algis Kasperavičius: B. Gailiaus pranešime kalbėta apie teisėtą valdžią ir apie teisių, galbūt ir nuosavybės, atkūrimo procesus. Yra didžiulis laiko skirtumas. Pirmuoju atveju veikė tie patys žmonės, o nuo partizanų laikų praėjo mažiausiai 46 metai. Žmonės jau visai kiti. Pagaliau kalbant apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą nuo 1990 m. (ar neoficialiai nuo 1989 m. pabaigos) būtina pažymėti, kad faktiškai juk nebuvo remtasi partizanų politine mintimi. Jie kėlė daug idėjų ne tik dėl užsienio, bet ir dėl socialinės politikos ir t. t. Suprantama, tos idėjos nebuvo išplėtotos, bet atkuriant nepriklausomybę jomis visiškai nesiremta. Matyt, laiko nuotolis ir lėmė, kad neliko tikro entuziazmo bausti asmenis, kaltinamus genocidu. Beje, šis terminas Lietuvoje kartais vartojamas labai netinkamai. Pavyzdžiui, žuvęs mūšyje partizanas nebuvo genocido auka.
Gąsdinantis terminas „okupacinis režimas“, mano manymu, irgi vartojamas nevisiškai tiksliai tarptautinės teisės požiūriu. 1940 m. buvo aneksija, 1940–1941 m. – represijos, paskui jos vyko nuo 1944 m. iki 1953 m., vėliau jų mastas labai sumažėjo ir tuo laikotarpiu daug kur pasaulyje buvo represyvesnių režimų negu SSRS. Be to, okupaciniam režimui nebūdinga, kad beveik visose struktūrose yra okupuotos šalies gyventojų. Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuva turėjo valstybingumą ar suverenitetą. Ji turėjo administracinį atskirumą, kurio statusas lietuvių tautai buvo daug naudingesnis negu srities. Iš to ir kyla vangumas tiek baudžiant nusikaltėlius, tiek atkuriant teises, aiškinant, ar partizanai nepadarė nusikaltimų ir t. t. Matyt, ir teisėsaugos institucijos, ir kitos įstaigos mano, jog tai nebesvarbu.
R. N.: Mano manymu, yra dvi svarbios priežastys, kodėl tos bylos labai vangiai tiriamos, ir aš abejoju, ar dar išgirsime apie kokį nors teismo procesą. Pirma, viskas vyko labai seniai, daugelis dalyvių ir liudininkų yra mirę, įvykių aplinkybes ir esmę įrodyti labai sunku. Antras dalykas – buvo teisinės bazės trūkumų; tą parodė ir pavasarį mūsų surengtas seminaras agentų smogikų tema. Akivaizdžiai buvo matyti, kad daug kas nepadaroma, kai praktika ar teorija nesuderinamos su joms keliamu uždaviniu. Bet mūsų seminaro tema yra gana apibrėžta ir mums labiau rūpi, kaip mes šiandien turime vertinti partizanų veiksmus bei veikimą.
 
Partizanų vadovybės galios
 
Gintaras Šidlauskas: Man yra patraukli mintis, kad partizanai veikė teisėtai, bet abejonių sukėlė valdžios klausimas. Valdžia susijusi su tam tikra administracine veikla ir gyventojų kontrole, todėl keistai skamba teiginys, kad partizanai buvo teisėta valdžia. Teisėta – taip, bet ar valdžia? Partizanų veiklai reikia politinio vadovavimo, koks, pavyzdžiui, buvo Palestinos išsivadavimo judėjime ir airių pasipriešinime. Lietuvos partizanai jo neturėjo. Jeigu jis būtų buvęs, tai teisėtumo klausimas būtų paprastesnis.
V. A.: Politinės vadovybės klausimas nėra toks paprastas. Politinė vadovybė šiuo atveju negali būti suprantama – B. Gailius tai minėjo – kaip išrinkta vadovybė. Teoriškai tokia politine vadovybe bent kurį laiką turėjo būti laikomas VLIK’as. Ar jis aktyviai veikė – kitas klausimas. Dar vienas klausimas yra tos politinės vadovybės statusas: pavyzdžiui, ar emigracinė vyriausybė yra labiau teisėta negu kokia nors kita vadovybė, sakykime, karinė? Emigracinės vyriausybės teisėtumas turi prasmės ir įtakos tik tiek, kiek ji yra tiesiogiai pripažįstama kitų tarptautinės teisės subjektų. Geriausias pavyzdys – Londone Antrojo pasaulinio karo metais veikusi Lenkijos vyriausybė. Po karo ji galėjo egzistuoti dar šimtą metų, tačiau nieko jau nebedomino. Tuo tarpu mūsų diplomatinės atstovybės nors ir nebuvo vadovybė, bet buvo teisėtas politinis reprezentantas, pripažįstamas kitų politinių subjektų. Kalbant apie partizanų valdžią yra labai svarbus kitas dalykas: nors šalyje trūko aiškios vadovybės ar emigracinės vyriausybės, tačiau buvo labai aiški politinė vienybė. Nebuvo skirtingų tikslų ir skirtingų pagrindinių vizijų. Nebuvo taip, kad vieni partizanai kovotų, pavyzdžiui, dėl autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje, kiti – dėl visiškos nepriklausomybės, treti – dėl prisijungimo prie Jungtinių Amerikos Valstijų kaip asocijuotos teritorijos. Paskutinis dalykas – kontrolė. Vykdomoji valdžia nebūtinai turi turėti visišką apimtį. Partizanai tam tikru lygiu ir tam tikra apimtimi kontroliavo gyvenimą iki 1947 m., vėliau buvo galima kalbėti apie tos valdžios nunykimą.
A. N. S.: Man atrodo, kad atkūrus nepriklausomybę mes nesurinkome pakankamai duomenų apie partizanų rėmimo mastą. Atskira tema yra miesto padėtis, tačiau kaime turbūt ne 90 proc., bet 99 proc. gyventojų tikrai nuoširdžiai rėmė partizanus, ypač iki 1948–1949 m. Turbūt daugelis tų rėmėjų nelabai suprato politinius dalykus, tačiau jie rėmė partizanus. Prieš porą metų susitikau su savo apylinkės žmonėmis ir mėginome suskaičiuoti, kiek buvo rėmėjų. Mūsų kaime suskaičiavome 32 sodybas, iš jų 28 tikrai buvo slėptuvės. Gretimame kaime suskaičiavome, kad iš 24 sodybų 16 ar 17 tikrai buvo slėptuvės. Dėl teisėtumo gali būti visaip, bet daugumos gyventojų santykis su partizanais buvo kaip tik toks.
 
Posovietinės visuomenės problemos
 
Nerijus Šepetys: Viena svarbiausių idėjų, kuri čia buvo minėta ir kurią reikia toliau plėtoti, yra ta, kad atkuriant Lietuvos valstybę politinis mūsų sąmoningumas buvo deramo lygio, tačiau politinės sąmonės aštrumas ir teisinga kryptis nebuvo papildyta teisinės sąmonės aštrumu ir teisinga kryptimi. Ir partizanų teisių atkūrimo bylose, ir genocido bylose labai aiškiai išryškėja ne tiek teisinės bazės trūkumas ir ne teisinės praktikos ydos, o tai, kad teisinė sąmonė ir mūsų dabartinėse teisėsaugos institucijose, ir viešojoje erdvėje, ir net, galima sakyti, daugumos mūsų istorikų yra posovietinė, išblaškyta. Partizanai, kaip labai gražiai yra suformulavęs B. Gailius, tai nėra „mes“. Tai, ką daro B. Gailius ir ką jis šiandien kalbėjo, atkreipia dėmesį į aplinkybes, kurios leidžia tuos trūkumus ištaisyti. Pavyzdžiui, kitaip suvokti reabilitacijos procesą ir traktuoti, kad teisių atkūrimas yra norma, o išimtys yra neatkūrimas, kai žmogus yra partizanų išdavikas, dezertyras, kai jis yra banditas, nusikaltėlis ar dalyvavęs genocido veiksmuose. Atsižvelgti į tai, kad partizanai buvo teisėta Lietuvos valdžia, nėra paprasto fakto pripažinimas, o pripažinimas to, kad ta valdžia veikė teisiniais principais.
Mano manymu, diskusijose dėl terorizmo neatkreipiama dėmesio į vieną paprastą aplinkybę: skirtumas tarp diversanto, ypač teroristo, ir partizano nėra tiktai jų veiksmų arsenalas. Svarbu, kokia tai yra grupė. Lietuvos partizanai tikrai nebuvo teroristinė grupė, kaip teisingai pažymėjo V. Ališauskas. Tai buvo organizacija, kuri turėjo aiškų politinį tikslą. Juk buvo suvokiama, kad ginkluotas pasipriešinimas, partizaninis karas, neatneš Lietuvai laisvės. Tai buvo papildoma priemonė, tikintis, kad Lietuvos reikalas tarptautinėje arenoje, įsikišus demokratiniam pasauliui, bus teigiamai išspręstas. Su didele visuomenės dalimi, kuri vis dėlto laukė išvadavimo, buvo vienybė. Reikalas pralaimi, bet ar tada nyksta partizanų valdžios legitimumas? Manau, kad ne, nes, kaip teisingai pažymėjo B. Gailius, tų demokratinių legitimavimo procedūrų, kurios normaliai vyksta visuomenėje, mes negalime taikyti partizanams. Tai, ką mes dabar darome po penkiasdešimties metų, yra tam tikras skolos jiems grąžinimas. Ne taip svarbu tos visos genocido bylos, bet svarbiausia – normalus teisių atkūrimas.
V. A.: Manau, kad ne tik grąžinimas, bet ir tam tikras skolos atsiėmimas. Turiu galvoje tokią situaciją: mes žinome, kad Lietuvos Konstitucija suteikia kiekvienam piliečiui teisę ginti savo šalį be jokių išorinių legitimacijų – gali ginti visiškai nelaukdamas nurodymo ir įsakymo. Tada mes turime sau atsakyti į tokį klausimą: kas gins savo šalį, jei žinos, kad kai mes laimėsime, jis vėl turės įrodinėti, jog yra nekaltas, užuot gavęs visus apdovanojimus, pensijas ir pan. Jau vien tai aiškiai rodo tam tikrą situacijos krizę. Padėtis iš tiesų yra labai pavojinga, ji nėra tik teorinė. Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai, ir jokių kalbų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip, kalba antivalstybiškai.
N. Š.: Iš tikrųjų svarbiausias mūsų bendro gyvenimo sovietų laikais ir tokios suirusios ir pakrikusios sąmonės palikimas yra tas, kad mes labai nuolankiai klausomės kalbų, jog tuo metu vyko brolžudiškas karas, buvo kažkokios dvi Lietuvos…
V. A.: Dviejų Lietuvų tuo metu nebuvo!
N. Š.: Dviejų Lietuvų tuo metu nebuvo ir paprasčiausias to įrodymas tas, kad sovietai, ši svetima valdžia, nesuvokė situacijos taip, kaip vėliau formulavo propaganda. Jie kariavo su partizanais tikrą karą, kaip su svetima politine jėga. Užgrobta teritorija, yra jėga, kuri pretenduoja būti teisėta tos teritorijos atstovė, tą jėgą reikia sunaikinti, reikia pakirsti pasitikėjimo ja šaknis plačiuose visuomenės sluoksniuose. „Įsisavinti“ – tai reiškia besipriešinančius sunaikinti, likusius padaryti savais.
 
Sovietinė propaganda prieš partizanus
 
V. A.: Buvo dvi propagandos linijos. Viena įvykdyta (sąmoningai ar ne – nespręsiu, bet žinodamas KGB mąstymą manau, kad tai buvo gana profesionaliai padaryta) per filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir Justino Marcinkevičiaus kūrybą; ten buvo dvi Lietuvos, o trečioji, ta kenčiančioji, geroji, niekur nesikišo, ją skriaudė ir stribai, ir partizanai. Tą ideologiją išreiškė J. Marcinkevičiaus eilėraštis „Devyni broliai“. Kita propagandos linija buvo siekiama susieti partizanus ne su nepriklausoma Lietuva, o su nacių palikimu: jie karo metais padarė nusikaltimą, tai nebeliko ką daryti. Žūtbūt stengtasi parodyti, kad tai nėra nepriklausomos Lietuvos tęsėjai, nes tokia mintis buvo labai pavojinga.
N. Š.: Ši linija atsirado tada, kai partizaninis karas jau baigėsi, priešas buvo sunaikintas ir vyko atminties performavimas. Tada atsirado kita strategija ir visiškai kitos ideologemos. Vykstant karui, kovojama ne kaip su priešo diversantais ar užsienio žvalgybų agentais, ne kaip su viena suskilusios Lietuvos dalimi, o kaip su jėga, aiškiai pretenduojančia į legalią politinę krašto atstovybę.
R. N.: Be abejonės, buvo tokia sovietų propagandos taktika. Bet akivaizdu, kad visuomenės požiūris į partizanus ir į partizaninį karą yra nevienalytis, dažnai gal iš tikrųjų jai yra „nesavas“. Tačiau filmas „Niekas nenorėjo mirti“ man padarė visai kitokį įspūdį. Man tas Aitvaras, nepaisant polinkio į alkoholį, kažkodėl buvo labai savas… Aš mačiau ten partizanus, mačiau savotišką romantiką.
V. A.: Ne tokiems žmonėms buvo skirtas filmas.
R. N.: Gal. Bet visuomenės požiūris į tuos reiškinius, apie kuriuos kalbame, buvo paveiktas sovietinių manipuliacijų.
V. A.: Be abejo. Vėliau, kuriant sniečkinės Lietuvos mitą, tai buvo labai gerai išnaudota. Puikiai prisimenu, kaip tuo metu KGB majoras, o dabar turbūt pulkininkas Vozbutas man sakė: „Klausyk, žiūrėk, ką daro visokie svarinskai, terleckai ir kiti. Taigi mums už Lietuvą kovoti reikia, mes išlikti turim. Tu matai, kaip Maskva mus spaudžia. O jie juk čia kuria konfrontaciją! Mes čia visi darom, ką galim, o jie žlugdo mūsų pastangas“. Ši ideologija buvo tęsiama, ir ne man vienam, bet daugybei žmonių tas buvo sakoma. Buvo teigiama, kad yra tie, kurie žino, kad Lietuvai reikia sovietų valdžios – tuometinė sovietinė Lietuvos administracija – ir jie viską daro gerai. Be to, dar yra kvaili žmonės, vieni iš blogos valios, kiti – ne, kurie trukdo gintis nuo baisių rusų. Toks metodas buvo dažnai naudojamas. O partizanai neegzistavo tol, kol jie iš tiesų šaudė. Kaip tik „Partizano Dzūko atsiminimuose“ labai aiškiai rašoma, kad, kai skaitai sovietinius laikraščius, tai atrodo, jog viskas gerai, jokių partizanų nėra ir išvis nieko blogo nėra. Kai baigėsi kariniai veiksmai, tada reikėjo rasti jiems naują įprasminimą, nes daugybė konkrečių žmonių – brolių, pusbrolių, dėdžių – žuvo, daugybė žmonių pradėjo grįžti iš Sibiro, ir jiems reikėjo kažką pasakyti. Reikėjo duoti atsakymą, kas buvo partizanai. Tada teko sukurti tą brolžudiško karo mitą, kaip J. Marcinkevičius sako: „Šešiolikmečiai, šešiolikmečiai…“ Viena vertus, tie, kurie nuėjo su staliniečiais (tada jau buvo galima taip sakyti), o kita vertus, tie, kurie nesuprasdami, kad elgtis reikia humaniškai, elgėsi nehumaniškai ir kitus žudė. Tuo tarpu tie gerieji lietuviai, kaip sakoma J. Marcinkevičiaus „Devyniuose broliuose“, buvo tas trečias brolis, kuris „rinko ašaras ir kraują/ Į Kalėdų žvaigždę/ Ir dabar keliauja“. Liko geras tik tas, kuris tyliai tūnojo. Tada pradėta idealizuoti kolūkinį kaimą, tuos žmones, kurie niekur nebesikišo. Štai jie yra kenčiantieji, nukentėję nuo abiejų pusių – ne nuo okupanto, o nuo tų lietuvių ir tų lietuvių. Jūs nukentėjote nuo lietuvių, nuo savo brolių, ir dabar jūs vieninteliai dėl to esate geri.
N. Š.: Iš tikrųjų, jeigu kalbame apie dabartinę visuomenę, tai tų žmonių, kurie gimė po karo, sąmonėje partizanų karo vaizdinys yra daugiausia nulemtas sovietinio auklėjimo, gal ne tiek propagandos, kiek gyvenimo tais laikais, tos tikrovės ir to, kaip viskas buvo vaizduojama. Tačiau jei kalbame apie tų laikų gyvuosius liudytojus, jų sąmonėje partizaninio karo vaizdinys irgi nevienareikšmis. Iš dalies čia galima pasiremti tuo, ką siūlo B. Gailius – įkaitų visuomenės konceptu. Įkaitas iš pradžių palaiko policininkus ar specialiuosius dalinius ir laukia, kol jie išvaduos, o vėliau pradeda tapatintis su pagrobėjais: jų likimas – mano likimas. Įkaitas jau nebegali nuo jų atsitraukti ir tampa nuo jų priklausomas. Vis dėlto, ko gero, galime gyvosios atminties lygmeniu kalbėti ir apie nevisiškai pamatuotą, spontanišką ar nepagrįstą partizaninio karo taktiką, kurią jie buvo pasirinkę. Partizanai mirties bausmes taikė ne tiems žmonėms, kurie savo noru ėmė kolaboruoti (aišku, pastarieji buvo nepasiekiami), ne tiems, kurie veikė miestuose, ne partorgams ar komsorgams (nors, aišku, ir jie kartais patekdavo), bet tiems žmonėms, kurie buvo priversti ką nors pasirašyti, grasinant trėmimais ir kitais dalykais. Kai viename, antrame ar trečiame kaime tokie žmonės nukentėdavo, tai dalį tos pasyvios visuomenės, kuri buvo už Lietuvą ir už savą valdžią, jau tuo metu apėmė tam tikra baimė ar netikrumas. Nereikia pamiršti ir to, kad po karo buvo daugybė banditų ir plėšikų, buvo žmonių, kurie neaišku kaip liko miškuose, ir ne visi buvo partizanai, bet visi kaip tokie suvokiami.
A. N. S.: Tuo laikotarpiu buvo nepaprastai daug žiaurumų. Iš esmės pats partizaninis karas buvo nelabai malonus. Neišvengiamai buvo daug neteisybės ir žiaurumo iš abiejų pusių. Pagal metodus, kaip teisingai sakė M. Adomėnas, tai iš tikrųjų kartais buvo artima terorizmui. Žinoma, motyvacija, buvo kitokia, bet metodai panašūs.
Sovietai sugebėjo viską sudėti į vieną lentynėlę. Miestelių aikštėse nuolat gulintys partizanų lavonai žmonėms kėlė siaubą, ypač provincijose, tapo sunkiai pakeliama psichologinė trauma. Prisidėjo ir pačių partizanų bausmės. Čia ypač svarbus provokatorių, kurie partizanų vardu sušaudydavo ryšininkų šeimas, ypač su mažamečiais vaikais, veikimas. Tokių atvejų nebuvo daug, bet jie labai plačiai nuskambėjo. Kas kur nušovė kokį agentą, tai pasimiršdavo, bet šeimų sušaudymas turėjo labai didelį atgarsį, kaip siaubingas dalykas, nesuvokiamas paprastam žmogui. O kur dar masiniai trėmimai: 1948 m., 1949 m., 1951 m. Tai irgi siaubą keliantis dalykas. Kolektyvizacija po 1948 m. praktiškai masinė. Dar po metų – pusbadis: norint išgyventi, reikia pasivogti. Prasidėjo, sakyčiau, priverstinis nužmogėjimas. Nieko nėra ir norėdamas gyventi žmogus nori nenori turi išmokti vogti. Toliau – vietinių viršininkėlių, valdžios patyrimas. Viskas nuo jų priklauso: pagavo – nepagavo, leido pavogti – neleido. Viskas tas buvo suplota į vieną plokštumą ir adresuota ginkluoto pasipriešinimo laikotarpiui: štai partizanai šaudo, žūsta žmonės, kraujas, badas, Sibiras ir t. t. Taip susiformavo bendras vaizdas, kad apskritai viskas buvo labai baisu.
 
Ateities perspektyvos
 
R. N.: Įdomus klausimas, kurį reikia išaiškinti, – kodėl susidarė vienokia ar kitokia nuomonė apie partizanus. Tačiau norėčiau užduoti M. Adomėnui tokį klausimą: partizaninis judėjimas turėjo, turi ir, manau, ateityje turės tam tikrą reikšmę lietuvių tautos identitetui, turint galvoje, kad esame Europos Sąjungoje, kuriai būdingos kosmopolitinės tendencijos ir pan. Ar įmanoma pakeisti sovietų suformuotą požiūrį, kuris iki šiol gyvuoja, ir kokią naudą gali turėti toks reiškinys, kaip partizaninis karas?
M. A.: Sąmonės keitimas nėra autonominis reiškinys. Jei keisis švietimo programos, pilietinis santykis, bendrojo viešojo kalbėjimo vertybės, jei kas nors reaguos į kiekvieną besmegenį, kuris parašo apie brolžudišką karą, tai gal pagaliau keisis ir to viešojo diskurso vertybės, o tada pamažu keisis ir nuostatos, išmirštant kartoms, kurios buvo suformuotos tų J. Marcinkevičiaus eilių. Klausimas turi būti toks: kaip padaryti, kad tas partizaninis karas neliktų visiškai nuošalyje? Ar reikia parodyti jo aktualumą? Manau, kad reikia. Kaip tą padaryti – atskiras klausimas.
Teisėtumo ir teisinio tęstinumo pabrėžimas, netgi mėginimas tai susieti su tam tikromis amžiaus tendencijomis, ieškojimas analogų su apskritai karo kategorijų ir politinės sąmonės raida, parodymas partizaninio karo tiek kaip savo epochos reiškinio, tiek jo unikalumo, pagaliau partizanų herojizavimas – visa tai, be abejo, galima įtraukti į viešąjį kalbėjimą. Jeigu tai taps mūsų teisinės savivokos pagrindu, jeigu parodysime, kad tie žmonės yra geistino pilietinio veikimo pavyzdys (V. Ališauskas teisingai pabrėžė Konstitucijos nuostatų ir partizanų veiklos rezonansą), tai tuomet jis turės reikšmę tolesnei savivokai ir tapatybei. Bet tam reikia keisti viešąjį diskursą, kuris yra instinktyviai priešiškas dėl daugelio priežasčių. Tiesą sakant, tai nebus taip paprasta.
V. A.: Turbūt yra dar viena priežastis, kuri, man regis, tą diskursą slapta formuoja. Viršutiniame sluoksnyje buvo vieša ideologinė sovietinė informacija, bet apačioje buvo visuotinė tyla. Apie tai nebuvo kalbama. Apie nepriklausomą Lietuvą galėjai šį tą papasakoti ir žinoti, apie rusų suktybes – taip pat, bet partizanų tema šeimose iš esmės buvo tabu, nes visa, ką žinojai ir pasakydavai, galėjo pakenkti tau iki pat 1989 m. Dar 1991 m. Kęstutis Girnius sakė, kad negali išgauti iš žmonių net pavardžių. Jau nepriklausomoje Lietuvoje mirusių žmonių pavardžių dar negali sužinoti, nes dar neaišku, kas bus. Visa tai buvo todėl, kad sovietai nuolat ir kryptingai persekiojo buvusius partizanus ir jų gimines.
A. N. S.: Aš irgi žinau, kad net iki šiol dažnai kokia nors senutė nedrįsta paprašyti laisvės kovų dalyvio ar partizanų rėmėjo statuso. „Oi, – sako, – vaikeli, dar sužinos kas nors paskui...“ Štai kaip giliai yra įsišaknijusi ta baimė.
M. A.: Viešajame kalbėjime reikėtų užfiksuoti ir kitą dalyką: vis dėlto vertybės, kurių veikimą mes matome toje partizaniškoje aplinkoje – pasiaukojimas, pareiga, atsidavimas kilnesniems tikslams – tampa mums vis svetimesnės. Čia galima kalbėti pesimistiškai: partizanai taip ir liks tokie dinozaurai. Kita vertus, galima tą jų svetimumą pabrėžti ir kaip pozityvų pavyzdį ir teigiamai pristatyti tas vertybes. Ką mes su tuo padarysime?
Ona Suncovienė: Pasižiūrėkite, koks yra Švietimo ministerijos požiūris į partizaninį karą ir apskritai į partizanus. Prieš kelerius metus išeidavo oficialūs raštai, draudžiantys pavadinti mokyklas partizanų vardais, pavyzdžiui, Adolfo Ramanausko-Vanago...
V. A.: Taip, ir Lukšos mokyklos istorija.
O. S.: Jeigu tarp oficialių Lietuvos institucijų gyvuoja toks požiūris, ką tada kalbėti apie jaunimą.
M. A.: Vyksta tektoniniai procesai. Kaip mes reaguosime – tai didžiulių pastangų ir nuolatinio veikimo klausimas. Ar tai pavyks – vėlgi atskiras klausimas. Gali teigti partizanų vertybes kiek nori, bet galimas daiktas, kad jie taip ir liks svetimi. Bet nepamėginęs – nesužinosi.
 
Spaudai parengė Rytas Narvydas


Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20)