2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Inga Arlauskaitė
Sovietinės Lietuvos valdžios ir okupacinės kariuomenės santykiai 1963–1986 m.
 
Santrauka
 
Nagrinėjamuoju 1963–1986 m. laikotarpiu keitėsi sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos santykių objektas. Iš pradžių, sovietinei kariuomenei tik kuriantis Lietuvos teritorijoje, buvo reikalaujama didelių žemės plotų, vėliau pereita prie prašymų suteikti leidimus statyti specialiuosius objektus, kirsti miškus, išplėsti karinių dalinių teritoriją. Iš vyraujančių santykių tendencijų viena ryškiausių buvo žemės skyrimo kariniams daliniams proceso unifikavimas. Tačiau skiriant žemės sklypus nebuvo bendro sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos santykių modelio. Apskritai sovietinės Lietuvos valdžios santykiai su Pabaltijo karine apygarda keitėsi tik vienu atžvilgiu – daugėjo atsisakymų skirti žemės sklypus ar patenkinti kitus karinių dalinių prašymus, pavyzdžiui, duoti leidimus statyti specialiuosius objektus, skirti lėšų naujų patalpų statyboms ir pan.
Lietuvos miškų karinė gamtonauda buvo vienas iš veiksnių, turėjusių įtakos sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos santykių pokyčiui. Kariniams daliniams skirti miškų masyvai dažnai būdavo neprižiūrimi, netvarkomi, nekontroliuojamas miškų kirtimas. Būtent miškų kontrolės srityje sovietinė Lietuvos valdžia išreiškė nors ir nenuoseklią, bet jau aiškią poziciją rūpintis ūkiniais Lietuvos SSR interesais, teikiant jiems pirmenybę prieš Pabaltijo karinės apygardos reikalavimus. Tačiau santykių pokytis tik gamtos apsaugos srityje rodo, kad sovietinėje Lietuvoje ir toliau vyravo karinės struktūros.
Sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos santykiai labai priklausė nuo galimybės patenkinti kariškių socialinius poreikius. Svarbiausias jų – kariškių aprūpinimas gyvenamuoju plotu. Pagrindines aprūpinimo sąlygas diktavo iš Maskvos siunčiami nutarimai ir įsakymai. Kaip viena iš kariškių aprūpinimo gyvenamuoju plotu priemonių buvo nustatytas butų „dešimtinės“ mokestis ir plečiami statybos mastai. Sovietinės ideologijos formuojamas kariuomenės įvaizdis nulėmė, kad jos poreikiai turėjo būti tenkinami greitai, suteikiant jai viską, ko reikia. Pirmenybė buvo teikiama kariškių aprūpinimui gyvenamuoju plotu, todėl vietos valdžia, net ir norėdama pirmiausia tenkinti sovietinės Lietuvos gyventojų poreikius, turėdavo sutelkti visas pastangas, kad patenkintų Pabaltijo karinės apygardos reikalavimus. Sprendžiant kariškių aprūpinimą butais, XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje sovietinėje Lietuvoje susidarė nepaskirto gyvenamojo ploto skola. Didelis gyvenamųjų patalpų trūkumas tarp sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos sukėlė papildomą įtampą. Dėl sovietinės karinės doktrinos pokyčių atsirado dar viena kategorija asmenų, kuriuos reikėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu: tai buvo paleisti į atsargą ir iškeliami iš karinių miestelių kariškiai. Ir šiuo atveju, trūkstant gyvenamojo ploto, kariškių apgyvendinimo poreikiams buvo teikiama pirmenybė prieš vietos gyventojus.
Pagal karinę doktriną tikintis galimo staigaus Vakarų valstybių oro antpuolio ar branduolinio ginklo panaudojimo, Sovietų Sąjungoje vyko pasirengimas karui. Sąjunginės respublikos, įskaitant ir Lietuvos SSR, turėjo įgyvendinti Maskvoje priimamus pasirengimo karui planus. Vietinė Lietuvos valdžia buvo įpareigota kartu su karinėmis struktūromis parengti respublikos kelius, aerodromus, automobilių kolonas, siekiant tobulinti kariuomenės karinį pasirengimą galimo karo atveju. Svarbu tai, kad visiems kariuomenės poreikiams tenkinti buvo naudojami vietos ištekliai ir lėšos, kariuomenės mobilizacinio pajėgumo klausimams buvo teikiama pirmenybė, o civiliniai poreikiai koreguojami sovietinės kariuomenės interesų naudai. Lietuvos gyventojų poreikiai tapdavo antraeiliais aprūpinant į Lietuvos teritoriją neteisėtai įvestą sovietinę kariuomenę.
Sovietinėje Lietuvoje kariuomenė ne visą laiką užėmė ypatingą poziciją. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje vyko tam tikri sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos santykių pokyčiai mobilizacinio pajėgumo srityje. Sovietinės Lietuvos organizacijose, įmonėse ir įstaigose ryškėjo tendencija mažiau paisyti karinių mobilizacinių planų, o vietinė Lietuvos valdžia nesiėmė jokių priemonių ištaisyti susiklosčiusią padėtį. Pamažu kito ir žmonių požiūris į privalomąją tarnybą sovietinėje kariuomenėje.
 
 
Relations between the Soviet Lithuanian Government and the Baltic Military District and its Garrisons in 1963–1986
 
Summary
 
The Soviet annexation of Lithuania was also manifested in aspects such as supplying the Soviet army with the required resources. The influence of the Soviet army and the relations between the armed forces and the local authorities in Lithuania has not been thoroughly investigated. A study of the relations between the Soviet Lithuanian government and the Baltic Military District draws on numerous archival materials of 1963–1986, and reveals the basic tendencies in the relations. The influence of the Soviet military ethos is the primary characteristic of the relations between the Soviet army and the local authority. According to the Soviet military doctrine, the Soviet Union was expecting the potential use of nuclear weapons by Western countries, and was preparing for war. The Soviet republics, including Lithuania, had to implement prescriptions initiated in Moscow for preparations for war. Changes in the military doctrine influenced changes in the military and military-social demands. The demands of the military involved mainly requirements to enlarge the land possessions of the Baltic Military District and its garrisons, to provide the military with accommodation, to improve the condition of the country’s roads, the mobilization of agricultural machinery, and the mobilization of people into the Soviet army. To meet the demands of the military, the Lithuanian government usually used local resources.
Relations between the Soviet Lithuanian government and the Baltic Military District in the sphere of land assignations had no united model. In the period 1963–1986 a substantial change in relations took place, increasing the number of failures to satisfy the military’s requests. The consumption of Lithuanian forests by the military was one of the factors that influenced the changes in relations between the Baltic Military District and the Lithuanian government. The control of the exploitation of forests was a sphere where the Soviet Lithuanian authority expressed a particular position with regard to Soviet Lithuania’s economic interests.
The relations between the Soviet Lithuanian government and the Baltic Military District depended on the possibility of the local authority to provide the army with accommodation. To guarantee the military housing, the Lithuanian government established the “10 percent fee” and also developed mass construction works. Nevertheless, in the Seventies, Lithuania fell into debt supplying accommodation to the Baltic Military District.
The Soviet army did not always occupy a superior and inflexible place in Soviet Lithuania. In the Eighties some alterations between the Soviet Lithuanian government and the Baltic Military District relations in the field of mobilization potential were effected. Organizations and companies in Soviet Lithuania disregarded the implementation of military mobilization schedules. Periodically, in people’s attitude towards Soviet military service, changes appeared.


Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”