2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Arūnas Streikus

Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą


Santrauka
 

Straipsnyje nagrinėjamos svarbiausios sovietų režimo naudotos priemonės, kuriomis siekta pakeisti lietuvių tautinį identitetą: istorinės atminties politika ir tautinė-kalbinė asimiliacija. Remiantis sovietų valdžios institucijų dokumentais ir apibendrinant anksčiau atliktus istorinius tyrimus, mėginama atskleisti svarbiausias šių pastangų kryptis bei jų padarinius.


Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio į sovietinį Lietuvos istorijos interpretavimo modelį buvo įtraukiama vis daugiau ikiokupacinio laikotarpio tautinio naratyvo elementų, visų pirma, turėjusių antivakarietišką, antikrikščionišką ar antilenkišką reikšmę. Tokiu būdu sovietmečiu lietuvių istorinėje sąmonėje buvo įtvirtintas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje susiformavęs praeities naratyvas, pagrįstas etninio nacionalizmo paradigma. Sovietų valdžios siekis panaudoti etninio nacionalizmo simbolius savo autoritetui pakelti dar labiau išryškėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kilus režimo krizei. Ne taip sėkmingai sovietų režimui sekėsi įtvirtinti naują požiūrį į XX a. Lietuvos istorijos įvykius. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio dėtos pastangos pagrįsti komunistinę tradiciją Lietuvoje nedavė apčiuopiamesnių vaisių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje paaiškėjo, kad ši  koncepcija nepajėgi atsakyti į naujus iššūkius.           


Neutralizuoti nacionalistines nuotaikas, kurių proveržį galėjo sukelti kai kurių tautinio praeities naratyvo elementų įtraukimas į sovietinę Lietuvos istorijos interpretavimo schemą, turėjo nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje nuosekliai ir vis intensyviau vykdyta kalbinė asimiliacija ir internacionalizmo propaganda. Režimui buvo parankus ir tradicinis lietuvių ir lenkų konfliktas Vilniaus krašte, kurį toliau kurstė dirbtinis lenkų kalbos protegavimas šiame regione. Kita vertus, tai pavirtina bendrą tendenciją, kad sovietų režimas toleravo tik etnolingvistinio pobūdžio tautiškumą, o platesniu kultūrinio-pilietinio bendrumo pagrindu paremtą identitetą pripažino tik vienai bendrijai – naujai „tarybinei tautai“.




Attempts by the Soviet Regime to Change the National Identity of the Lithuanians


Summary
 

The article deals with the most important means used by the Soviet regime in order to change the national identity of the Lithuanians: the policy of historical memory and national-linguistic assimilation. With the help of documents from Soviet institutions and generalising previous historical research, an attempt is made to reveal the main directions of these efforts, and their aftermath.


Since the mid-1950s, the Soviet model of the interpretation of Lithuanian history included more and more elements of the national narrative of the pre-occupation period, first of all those which had anti-Western, anti-Christian or anti-Polish meaning. In this way, the narrative about the past based on the paradigm of an ethnic nationalism, which was formed in the late 19th and the early 20th century, was instilled in the Lithuanian historical consciousness. The efforts by the Soviet regime to employ the symbols of ethnic nationalism to improve its status became more evident at the end of the 1980s when the regime was in crisis. The attempts made by the regime to consolidate a new attitude to the latest events in the history of Lithuania in the 20th century were not so successful. The efforts taken from the mid-1950s to substantiate the communist tradition in Lithuania were not fruitful. At the end of the 1980s, it became clear that this concept was not strong enough to take up new challenges.      


The constant intensive linguistic assimilation and propaganda of internationalism, which had been carried out from the end of the 1950s, was aimed at neutralising nationalistic sentiments. They could have been provoked by the inclusion of some elements of the narrative about the national past in the scheme of the Soviet interpretation of Lithuanian history. The traditional conflict between the Lithuanians and Poles in the Vilnius region, which was kindled by an artificial protection of the Polish language in the region, served the regime well. On the other hand, this proves a general tendency that the Soviet regime tolerated only ethno-linguistic nationality. An identity based on a wider cultural and civil commonness was attributed only to one community, that is, the new “Soviet nation”.




Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 1(21)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”