2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Birutė Kuklytė
Disidentų kalinimas Sovietų Sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918–1988 m.
 

Santrauka

 

Pirmieji piktnaudžiavimo psichiatrija atvejai aptinkami dar prieš bolševikų revoliuciją. Tačiau tokie atvejai buvo pavieniai ir piktnaudžiavimo pobūdis buvo švelnesnis nei Sovietų Sąjungoje susidorojimui su politiniais oponentais, tikinčiaisiais ir kitais „režimo priešais“ taikyti metodai.


Psichiatrijos naudojimo politiniams tikslams mechanizmas pradėtas kurti Stalino valdymo laikotarpiu. Įsteigus Kazanės specialiąją psichiatrijos ligoninę buvo atrasta dar viena represijų prieš disidentus forma. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio imta organizuotai ir intensyviai piktnaudžiauti psichiatrija.


Daugelį metų konkretūs piktnaudžiavimo psichiatrija atvejai buvo viešinami Vakarų spaudoje, tačiau iki septintojo dešimtmečio pradžios Vakaruose nebuvo griežtai pasisakoma prieš psichiatrijos panaudojimą politiniams tikslams. JOT Žmogaus teisių komisija nesiėmė jokių veiksmų politinės psichiatrijos aukų atžvilgiu, tik kelios nedidelės Vakarų grupės reagavo į įvykius Sovietų Sąjungoje.


Nuskambėjus matematiko Aleksandro Volpino bylai, kilo pirmoji protesto kampanija Sovietų Sąjungoje, kurios tikslas buvo išlaisvinti politinius kalinius iš psichiatrijos ligoninių. Tik po protestų SSRS į piktnaudžiavimo psichiatrija problemą aštriau pradėjo reaguoti Vakarų valstybės.

Siekiant pagrįsti psichiatrijos panaudojimą politiniams tikslams buvo kuriamos tam tikros teorijos, kurių esminis bruožas yra žmogaus prigimtinis polinkis į šizofreniją ar kitą psichikos sutrikimą. Šių teorijų pagrindu priimtos tam tikros direktyvos, miglotai apibrėžusios tai, ką galima vadinti psichikos sutrikimo simptomais, leido brutaliai naudoti psichiatriją susidorojimui su disidentais.


Asmens prievartinio uždarymo į psichiatrijos ligoninę procedūros buvo juridiškai įteisintos, tačiau net patys teisėsaugos pareigūnai dažnai nesuvokė, kur buvo ta riba, kurią peržengus asmuo buvo traukiamas ne į baudžiamąją atsakomybę, o uždaromas į psichiatrijos ligoninę.


 Norint disidentus uždaryti į psichiatrijos ligoninę, sėkmingai buvo fabrikuojamos bylos; psichiatrinės ekspertizės išvados, kurias koordinavo Serbskio teisminės psichiatrijos institutas, kaltinamuosius dažniausiai įvardydavo kaip nepakaltinamus. Diagnozių absurdiškumas ir įvairumas leido kone kiekvieną kitaip nei komunistai mąstantį SSRS pilietį „paversti“ psichiniu ligoniu.


Disidentų bylose suveikdavo KGB ir sovietinės prievartinės psichiatrijos tandemas, tačiau lemiamo sprendimo teisė priklausydavo saugumui, taip pat pabrėžtina, kad iš esmės problema buvo užkoduota nusikalstamuose SSRS įstatymuose.


Psichiatrijos ligoninės daugeliu atžvilgiu nesiskyrė nuo kalėjimų. Kai kurios jų buvo įkurtos kalėjimų ar lagerių pastatuose, neretai disidentai buvo laikomi antisanitarinėmis sąlygomis. Be pavojingo psichologinio poveikio žmogaus asmenybei, vaistais ir įvairiais „gydymo“ metodais disidentai patirdavo ir fizinį smurtą.


Aštuntajame dešimtmetyje SSRS sulaukė viešo pasmerkimo už piktnaudžiavimą psichiatrija. 1983 m. SSRS visasąjunginė neuropatologų ir psichiatrų draugija pati pasitraukė iš Pasaulio psichiatrų asociacijos, nelaukdama gėdingo pašalinimo.


SSRS prasidėjus „perestroikai“,ir sovietinėje psichiatrijoje įvyko šiokių tokių pokyčių. Iš ligoninių buvo paleista nemažai politinių kalinių, pakeisti kai kurie psichiatrinių institucijų veiklą reglamentuojantys įstatymai, tačiau ir toliau į viešumą kilo daug naujų panašaus pobūdžio bylų. Nors sovietinė psichiatrija buvo kritikuojama ir spaudoje, valdžia tiesiogiai nepripažino fakto, jog ilgą laiką politinė psichiatrija buvo jo įrankiu.




 

The Imprisonment of Dissidents in Mental Institutions in the Soviet Union 1918–1988

 

Summary

 

The functioning of a “political psychiatry” machine began under Stalin, and this practice reached the highest level in the 1960s. The KGB and psychiatrists made up a smooth tandem in the practice of political psychiatry, but this issue was mainly encoded in the wrong laws.


As documented sources are not available, it is impossible to estimate the real number of victims of psychiatric repression. However, dissidents’ testimonies enable us to set out the main principles of the political psychiatry machine.   


The real reasons for the imprisonment of dissidents can be divided into a few types: social-political activity, national dissent, the demand to emigrate, participation in religious activities, disrupting the work of government institutions, and “anti-Soviet” activities.       


People who had not committed criminal offences but who were diagnosed as mentally ill and were likely to commit socially dangerous acts could be forcibly confined for treatment on the authority of a psychiatrist and with the subsequent agreement of a commission made up of psychiatrists. Other dissidents were charged with transgressions of Soviet laws, and a panel of psychiatrists diagnosed them as mentally ill and unsound, because of their unconscious state during the process of committing the crime. In both cases, people were declared socially dangerous, and sent to psychiatric hospitals for forcible treatment. The most popular diagnosis applied to dissidents was a “sluggish” form of schizophrenia.     


There were two networks of psychiatric institutions in the Soviet Union: regular psychiatric hospitals, under the aegis of the Ministry of Health, and special psychiatric hospitals, maximum security facilities under the jurisdiction of the Ministry of Internal Affairs. Dissidents were “treated” in three ways: medical therapy (treatment with strong psychotropic medicines), shock therapy, and fixation (the immobilization of the patient). 


The reaction of the world to the abuse of psychiatry in the Soviet Union escalated at the beginning of the 1970s. In 1983 the Society of Neuropathologists and Psychiatrists decided not to wait for imminent sanctions, and seceded from the World Association of Psychiatrists. With the beginning of perestroika in the Soviet Union, some political prisoners were released and some laws connected with the regulation of psychiatric institutions’ work were changed. Nevertheless, new cases of analogous type continued. Although Soviet psychiatry was criticized in the press, the Soviet authorities never accepted the fact that political psychiatry had been an instrument in their hands for a long time.          

 
 

 



Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 1(21)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”