Istorinėje pažintinėje vasaros stovykloje „Didžiosios Kovos apygarda“ buvo labai trumpos ne tik naktys, bet ir dienos. Stovyklos pabaigoje dalyviai parašė kreipimąsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovybę, prašydami pailginti stovyklą, ir surinko visų stovyklautojų parašus. Tikriausiai sunku suprasti, kas ypatingo nutiko čia, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje (Jonavos r.). Tad pradėkime viską iš pradžių...

Šiemet tradiciniame nacionaliniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ dalyvavo daugiau kaip 850 mokinių. Konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti, tačiau mokinių, kurie atsiuntė puikius rašinius, dainas ar piešinius, buvo daug daugiau negu diplomų, todėl jie buvo pakviesti į istorinę pažintinę vasaros stovyklą „Didžiosios Kovos apygarda“, kuri vyko liepos 9–15 d.

Nedrąsiai atvykstančius jaunuolius ir jaunuoles iš visos Lietuvos ir iš kaimyninės Lenkijos Punsko miesto pasitiko stovyklos vadovai – Ateitininkų federacijos nariai, kurie maloniai kvietė į „viešbutį – bunkerį“, „partizanų“ ir jų „ryšininkų“ suvažiavimą. Norint patekti į vidų buvo privalu pasakyti slaptažodį (paskutinę Lietuvos himno eilutę), taip pat apsižiūrėti, ar niekas neseka, bei užsiregistravus suvalgyti duonos ir atsigerti specialiai suvažiavimui paruošto gėrimo. Tik tuomet buvo galima patekti į Plieno, Žalio Velnio, Serbento arba Briedžio būrius.

Pirmoji stovyklautojų diena buvo kupina įspūdžių. Ne tik nauji draugai, aplinka, bet ir naujos taisyklės – kitokios negu namuose ar mokykloje. Pagaliau atvažiavus į mokomąjį pulką reikėjo išmokti rikiuotėje vaikščioti po teritoriją.

Į stovyklos atidarymo šventę atvyko lietuvių išeivijos JAV publicistas Vilius Bražėnas – buvęs ateitininkas, nuostabus pasakotojas. Kalbėdamas apie tautiškumą ir patriotiškumą jis žadino jaunimo didžiavimąsi Lietuvos laisvės kovomis bei žiniomis apie jas.

Apie Didžiosios Kovos apygardą ir Lietuvos partizanų nepriklausomybės siekio reikšmę bei studijų svarbą pasakojo buvęs partizanas ir apygardos vadas, dėstytojas Augustinas Švenčionis. Garbūs svečiai dalijosi patirtimi, praeities nuotykiais ir išgyvenimais. Sveikinimo žodį tarė mokomojo pulko štabo viršininkas, vado pavaduotojas plk. ltn. Albertas Dapkus ir Panevėžio įgulos karo kapelionas kun. Saulius Kasmauskas.

LGGRTC Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė pasveikino visus stovyklautojus – puikių darbų autorius, padovanojo jiems bei jų vadovams stovyklos atributikos su LGGRTC logotipu. Vėliau stovyklautojai dainomis ir vaidyba pristatė savo būrius. Visus nustebino vadovų pasirodymas, nes buvo parengta inscenizuota legenda apie Ruklos miestelio vardo kilmę.

Svečiams išvykus, vadovai surengė įdomią viktoriną, kurioje buvo patikrintos ne tik stovyklautojų žinios, bet ir fizinė galia.

Trečiąją stovyklos dieną geriau susipažinta su kariuomene. Stovyklautojai sužinojo apie Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko įsikūrimą, struktūrą, veiklą, apžiūrėjo karių ginkluotę ir ekipuotę. Jie galėjo pašaudyti lazerinėje šaudykloje, pasėdėti M-113 šarvuotyje. Taip pat dalyvavo pirmosios pagalbos teikimo pamokoje, mokėsi pasigaminti neštuvus iš dviejų striukių ir dviejų pagalių bei nešti sužeistąjį „kėdute“, ant nugaros ir ant pečių.

Atėjus vakarui, stovyklautojai savo kūrybingumą pademonstravo mokomojo pulko kariams. Stovyklos dalyviai atskleidė nuostabius savo talentus: dainavo, grojo keliais instrumentais, vaidino, pasakojo juokingas istorijas, žaidė kartu su žiūrovais. Kariams labai patiko stovyklautojų giedamos giesmės. Už nuostabų vakarą stovyklautojai buvo apdovanoti padėkos žodžiais ir daugybe aplodismentų.

Naktį sumigus, į stovyklos patalpas įsiveržė „stribai“. Jie surišo vadovus, prižadino visus stovyklautojus ir suvarę į mažą kambarėlį sustatė juos prie sienos. Vienas iš „stribų“ pasakė, kad vadovai nusikalto Ruklandijos valstybės įstatymams, nes dainavo dainas apie Tėvynę Lietuvą. Vadovai už šiuos nusikaltimus yra nubausti ir „ištremiami“. Vėliau „stribai“ suteikė visiems numerius ir išvežė karinėmis mašinomis. Tačiau stovyklautojai sugebėjo išsilaisvinti ir ėmė ieškoti savo vadovų, kad galėtų juos išgelbėti. Štai keletas stovyklautojų pasakojimų apie šį naktinį žaidimą: „Baisiausia buvo, kai stribai gąsdino. Tuomet aš siaubingai klykiau. Dar ilgai negalėjau atsigauti. Tik gaila, kad laikas taip greitai bėgo ir žygis pasibaigė“ (Silvija); „Naktinis žygis labai nustebino ir sužavėjo. Tai buvo išties ekstremalus išmėginimas, suteikęs netikėtų pojūčių“ (Elena); „Visai įdomu, bet antrą kartą to patirti nenorėčiau“ (Elena).

Kitą rytą po „tremties“ laimėję rinkimus naujais vadovais tapo stovyklautojai.

Tą pačią dieną į svečius atvyko tarptautinės katalikiškos organizacijos Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas. Jis pasakojo apie tarnybą sovietų kariuomenėje ir atsisakymą duoti priesaiką. Taip pat kunigas kalbėjo apie lietuvių liaudies dainų raidą okupacijų metu ir pristatė savo knygą „Rekrūto prisiminimai“. Po diskusijos su stovyklautojais jiems padovanojo 20 knygų. Maloniai nustebintas moksleivių susidomėjimu kunigas padovanojo dar 40 knygų, kad ją galėtų turėti kiekvienas.

Po įdomaus susitikimo sulaukėme kito svečio – Mindaugo Pridotko. Šis dailininkas ir dailės dėstytojas papasakojo apie įvairias meninės raiškos formas ir kartu su 50 stovyklautojų ant keramikos plytelių kūrė paminklą partizanams.

Penktadienis buvo skirtas ekskursijai po Vyčio apygardą. Pažintinė kelionė prasidėjo kunigaikščių Radvilų mauzoliejuje Evangelikų reformatų bažnyčioje, vėliau aplankėme Kėdainių muziejų, netoli Krekenavos esančias kapines, – jose palaidoti už Lietuvos laisvę žuvę partizanai. Nuvykome į Krekenavos regioninį parką, kuriame yra atstatyta autentiška partizanų stovyklavietė ir žeminės. Čia klausėme Vyčio apygardos partizanų vado pareigas einančio dimisijos kapitono partizano Bronislovo Juospaičio, kalėjusio apie 15 metų Sibiro lageriuose, pasakojimą, kaip ši stovyklavietė buvo puolama, kaip jis pats vos liko gyvas, kaip partizanai slapstėsi ir kovojo.

Apžiūrėję stovyklavietę nuvykome į Pašilių stumbryną. Prie paminklo Laisvės aikštėje Ramygaloje pagerbdami partizanų atminimą sudainavome dainą „Mažam kambarėly“. Šioje vietoje – buvusioje turgaus aikštėje – buvo niekinami 1945–1953 m. Ramygalos valsčiuje žuvusių Vyčio apygardos Krikštaponio ir Briedžio rinktinių būrių partizanų kūnai.

Vadokliuose prie paminklo atsisveikinę su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininku dimisijos pulkininku Jonu Čeponiu ir su jo bendražygiais išvykome į Ruklą. Vakare žiūrėjome dokumentinius filmus apie Ozerlagą bei politinių kalinių sukilimą Vorkutoje 1953 m.

Išaušo atsisveikinimo diena. Nuo pat ryto vyko paskutinio pasirodymo repeticijos. Šventei buvo parengtas stovyklos akimirkų kaleidoskopas. Į stovyklos uždarymo šventę atvyko Didžiosios Kovos apygardos vadas A. Švenčionis, LGGRTC atstovai: Memorialinio departamento direktorė G. Jakubonienė ir vyr. specialistas Sigitas Siudika. Buvo įteiktos padėkos dovanos mokomajam pulkui už nuoširdų priėmimą ir rūpinimąsi stovykla. Taip pat LGGRTC prisiminimo dovanos – vertingos knygos – buvo įteiktos stovyklautojams bei vadovams. Po vadovų atsisveikinimo dainos prasidėjo talentų popietė. Stovyklautojas Tadas Cilcius rašo: „Po uždarymo vyko daug dėmesio sulaukęs talentų pasirodymas. Šis nuostabus renginys tęsėsi bene tris valandas, nes kiekvienas stovyklos dalyvis parodė ne po vieną, o daugiau savo talentų: dainos, šokiai, eilėraščiai ir suvaidintos pasakos džiugino visus. Renginio vedėjas Tomas iš Punsko talentų pasirodymus pristatinėjo iš pačių egzotiškiausių pasaulio kraštų. Akys net raibo nuo talentingų stovyklautojų, bet juk čia atvyko tik gabūs ir intelektualūs jaunuoliai“.

Vakarop visi šokome, trypėme liaudiškus šokius ir žaidimus, kurių pamokė Lietuvos senųjų tradicijų puoselėtojas ir „Raitijos“ skautų vadovas Liudas Augaitis su kolegomis atvykęs iš Vilniaus.

Atsisveikinimo dieną mokomojo pulko muziejuje laikytos labai nuoširdžios šv. Mišios, kurias aukojo kun. S. Kasmauskas. Stovyklautojai giedojo kartu su kariais. Visiems buvo gera, ir po šv. Mišių dar ilgai niekas nesiskubino atsisveikinti.

Ką ši stovykla paliko jaunuolių širdyse? Štai keletas jų atsakymų, kodėl norėjo atvykti į stovyklą: „pažinti partizanų gyvenimą“, „sužinoti, kas tie ateitininkai“, „parsivežti be galo gražius prisiminimus“. Išvykdami stovyklautojai anketose rašė: „Labai dėkoju, kad suteikėte galimybę pabūti čia ir patirti tiek daug įspūdžių! Trūkumų tikrai nėra (tik tiek, kad stovykla labai trumpa, o laikas taip greitai prabėgo)!“, „Stovykla puiki. Savaitė prabėgo nepastebimai greitai. Galėčiau duoti vien pliusus. Tik kojas pirmom dienom labai skaudėjo, nes tiek sporto per metus neturėjau“, „Nors tai pirmoji mano stovykla, bet ji ilgam liks atmintyje“, „Būnant šioje stovykloje išsipildė visi mano lūkesčiai, kuriuos turėjau prieš čia atvykdama“, „Viskas buvo labai gerai, trūko tik vieno dalyko – miego“, „Susiradau naujų draugų, sutikau nuostabius vadovus, patyriau daug įspūdžių“, „Visos dienos buvo džiaugsmingos, nes kiekviena jų skyrėsi nuo buvusiųjų. Kiekviena diena patikdavo vis labiau. Tik gaila, kad tas laikas taip greitai prabėgo“.

LGGRTC dėkoja Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadui plk. Arūnui Dudavičiui ir S-5 skyriui už pagalbą bei paramą vykdant stovyklos programą.

Paskutinius šio straipsnio padėkos žodžius skiriame stovyklos vadovams ateitininkams, kurie padėjo kurti ir vesti programą, o svarbiausia – buvo puikus pavyzdys jaunuoliams, galbūt nieko nežinojusiems apie ateitininkų veiklą. Tad dėkojame Serbento būrio vadovams Kristinai Lukoševičiūtei ir Arvydui Raskilui, Briedžio būrio vadovams Agnei Markauskaitei ir Martynui Grašiui, Plieno būrio vadovams Audronei Lukoševičiūtei ir Gediminui Plečkaičiui, Žalio Velnio būrio vadovams Dianai Daukšytei ir Martynui Vervečkai, rikiuotės ir sporto mokytojui Gyčiui Metlovui, dvasinių reikalų vadovui Jonui Naujokaičiui, programos vadovei Jūratei Vilčiauskaitei-Smelstorienei ir komendantui Mindaugui Pranaičiui.

Inga Kuzmičiova
 Dalė Rudienė