Parodos pristatymas Lietuvos centre. Kalba LGGRTC generalinė direktorė D. Kuodytė.
Iš kairės pirmas – Lenkijos Senato pirmininkas B. Borusewiczius,
antras – Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus

Lietuvos pokario istorija Lenkijoje

Lapkričio 12 d. Varšuvoje prie Lietuvos ambasados įsikūrusiame Lietuvos centre plačiajai visuomenei buvo pristatyta paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“

Šią parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejus kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos ambasada Lenkijoje. Ekspozicija buvo papildyta Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika lietuvių ir užsienio kalbomis, Lietuvos pogrindžio spaudos leidiniais, atspindinčiais antisovietinio disidentinio judėjimo pogrindyje veiklą.

Lapkričio 11 d. parodoje apsilankė Lenkijos Nepriklausomybės dienos proga Lenkijoje viešėjęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, taip pat Lenkijos Senato maršalka Bogdanas Borusewiczius. „Simboliška, kad Lenkijai švenčiant Nepriklausomybės dieną, atidarome parodą, liudijančią apie Lietuvos išsivadavimo nuo sovietų okupacijos kovą“, – sakė Lietuvos valstybės vadovas. Prezidento V. Adamkaus nuomone, tik pažinę sovietų okupuotų tautų istoriją, galėsime geriau įvertinti netektis, kurias patyrė daugelis Europos šalių.

Lenkijos atstovas B. Borusewiczius pažymėjo, kad sukrečiančios parodos nuotraukos rodo, kaip brangiai buvo sumokėta už Nepriklausomybę, taip pat pabrėžė, jog būtina pažinti mūsų dviejų tautų kovą už savo laisvę su bendru priešu. Negalima praeities atskirti nuo dabarties ar apsimesti, jog ta praeitis neturi įtakos šių dienų Europoje vykstantiems procesams.

LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė parodos atidarymo metu pabrėžė, kad visų sovietų okupacijai besipriešinusių tautų likimai buvo panašūs. Jei nekreiptume dėmesio į skirtingas Rytų Europos laisvės kovotojų uniformas ar atpažinimo ženklus, nuotraukose esančių partizanų veiduose bei akyse nesunkiai atpažintume tuos pačius laisvės idealus.

Lapkričio 13 d. kitas parodos „Karas po karo“ egzempliorius iškeliavo į Švedijos sostinę Stokholmą. Dar šį mėnesį paroda bus eksponuojama ir Slovėnijos sostinėje Liublijanoje. Kitąmet parodoje tikimasi su Lietuvos laisvės kovomis supažindinti ir Vokietijos bei Austrijos lankytojus. Apie Lietuvos partizanų kovas pasakojanti paroda jau aplankė Daniją, Ukrainą, Vengriją, Belgiją bei JAV, taip pat daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Tačiau grįžkime į Lenkiją.

Ši paroda – tai dalis platesnio projekto, kurį įgyvendina Lietuvos ambasada, siekdama Lenkijoje plačiau pristatyti Lietuvoje vykusią kovą su sovietų okupacija. Artimiausiu metu bus išleista Varšuvos universiteto istorijos instituto profesoriaus dr. Broniaus Makausko knyga apie partizaninį judėjimą Lietuvoje „Litewska wojna partyzancka 1944–1953“. Tai pirma tokio pobūdžio dokumentinė publikacija lenkų kalba, išleista bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Lenkijoje. Knygą išleis Punsko leidykla „Aušra“.

Ambasadorius Egidijus Meilūnas susitikime minėjo, kad vykdant šį projektą Lenkijos visuomenei numatoma parodyti Lietuvos pokario rezistencijai skirtą dokumentinį filmą, sukurtą bei demonstruojamą Genocido aukų muziejuje Vilniuje, bei meninę kino juostą „Vienui vieni“ su lenkiškais subtitrais. Taip pat planuojama pagaminti dar vieną „Karas po karo“ kopiją ir ją rodyti kituose Lenkijos miestuose. Projektas bus pristatomas didžiausiuose įvairių Lenkijos regionų miestuose – Poznanėje, Krokuvoje, Torūnėje, Ščecine, Vroclave, Gdanske, Balstogėje ir kitur.

Pokalbyje su prof. B. Makausku aptarti svarbesni lietuvių-lenkų santykių istoriniai įvykiai, susiję su bendra abiejų tautų kova su sovietų okupacija.

„Galbūt ne tiek pats pokaris, kiek didžiausi pavojai abiem valstybėms mus visada suartindavo, – teigia pašnekovas. – Beveik visada mūsų santykiai buvo sudėtingi, bet tarpusavio įtampa atslūgdavo, kai susidurdavome su didesnių galybių keliama grėsme. Tiek vokiečių agresija, tiek Armijos krajovos laikysena po 1944 m. liepos 7 d. Vilniaus užėmimo operacijos, galop sužlugdytos sovietų kariuomenės, pakeitė lenkų mąstymą. Paaiškėjo, jog nepakanka būti maždaug vidutinio pajėgumo valstybe kažkur Europos viduryje, bet reikia atsižvelgti ir į kaimynų interesus, nekonfliktuoti, juolab, kad grėsmingosios galybės visada puikiai išnaudoja nesutarimus. Tai, kad Lenkija kovojo su sovietų agresija, o Lietuva – prieš sovietų reokupaciją, mus, žinoma, suartino“.

Lietuvių ir lenkų pasipriešinimo dalyvius suartino pirmaisiais pokario metais Lietuvos ir Lenkijos pasienyje susidariusi padėtis. 1945–1946 m., anot prof. B. Makausko, Lietuvos partizanai dar sugebėdavo iš Lietuvos per sieną pervesti civilių lenkų tautybės gyventojų, siekiančių išvengti tiesioginių represijų, grupes. Tie gyventojai būdavo pervedami net su manta, gyvuliais ir ūkio inventoriumi.

„Lietuviai tada gelbėjo kaimynus, –teigia pašnekovas. – Žinome net gana keistą epizodą, kai sovietų pasieniečiai, įėję į satelitinės Lenkijos teritoriją, mėgino susigrąžinti atgal vieną tokią grupę, tačiau to neleido pati Lenkijos satelitinė valdžia.“

Anot istoriko, nors Lenkijoje organizuotas antisovietinis ginkluotasis pasipriešinimas tęsėsi tik iki 1947 m., Lietuvos ir Lenkijos pasienyje jis buvo itin stiprus. Paskutinieji kovotojai čia žuvo tik 1953 m.