2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Dalia Marcinkevičienė

„LAIŠKAS PAKVIETĖ KELIONĖN“: BUITINIŲ SKUNDŲ PRAKTIKA SOVIETINĖJE LIETUVOJE

Santrauka
 

Sovietinėje pokario visuomenėje pradėjo formuotis srautas skundų, kurie maža teturėjo bendra su ideologiniais ir policiniais pareiškimais. Šiuos skundus rašantys asmenys nesiekė įskųsti ir nubausti. Veikiau skundais jiems rūpėjo išspręsti savo pačių kasdienio gyvenimo problemas ir sumažinti nepriteklius. Perdėm asmeninis skundų autorių interesas leidžia laikyti šios rūšies pareiškimus buitiniais skundais. Neretai buitiniai skundai tapdavo oficialiai įteisinta ir skatinama piliečių, kurie neturėjo pakankamų socialinių ryšių, blato forma. Blato dalyviai naudojosi asmeniniais ryšiais, o skundų autoriai – valdžios institucijomis. Sovietinės Lietuvos valdžia skatino rašyti skundus. Blogį pastebėję piliečiai buvo raginami kreiptis į aukštesnes valdžios instancijas. Skųstis socialistinio gyvenimo negerovėmis turėjo paskatinti ir 1958 m. rugpjūčio 2 d. SSKP CK nutarimas „Dėl rimtų trūkumų nagrinėjant darbo žmonių laiškus, skundus ir pareiškimus“, kuriame atkreiptas dėmesys į skundų nagrinėjimo kontrolės svarbą. Viena pagrindinių partinių ir vyriausybinių grandžių, privalėjusių užtikrinti žmonių pasitikėjimą skundų rašymo praktika, buvo LKP CK ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Partinės valstybinės kontrolės komitetas.

Lietuvos žmonių skundus sovietiniai ideologai panaudodavo savo tikslams. Su siunčiamų į redakcijas laiškų pagalba žurnalistai sudarydavo visuomenei regimybę, kad piliečiai aktyviai dalyvauja kuriant įstatymus. Skundų rašymas formavo egoistinį sovietinės Lietuvos vyrų ir moterų individualizmą. meistriškai įvaldę sovietinę demagogiją ir perpratę jos reikšmę kasdieniame gyvenime, suvokę ekvilibristinių globėjo ir kliento santykių naudą, skundų autoriai susitapatino su nuolat skriaudžiamomis aukomis ir kūrė globos reikalingų prašytojų aplinką. Aštuntojo dešimtmečio pradžios sovietinėje Lietuvoje skundai ir prašymai tapo kasdiene daugelio žmonių praktika. Nors aplinkiniai žmonės rašant valdžiai laiškus įtardavo įprastinius ir visiems žinomus skundų autorius, tokių buvo kur kas daugiau.


 

A LETTER INVITED ON A TRIP: PRACTICE OF DEALING WITH COMPLAINTS IN SOVIET LITHUANIA

Summary
 

In Soviet post-war society many letters / complaints which had little to do with ideology or police were written. People who wrote those complaints did not intend to report or punish anyone.  Rather they were concerned only with solving their own everyday life problems and improve it. Purely personal interests of those who wrote letters show that messages like those were simply grievances about everyday life. Often complaints became an officially legal form of blat (connections) and were promoted by those who did not have any strong social connections. Those who used blat resorted to personal connections, while the writers of complaints used official institutions. The authorities in Soviet Lithuania encouraged those who wrote complaints. Soviet citizens who saw some evil in society were urged to address higher institutions of power. The 2 August 1958 resolution passed by the Central Committee of the USSR “On serious shortcomings in dealing with ordinary people’s letters, grievances and reports” was to encourage people to complain about social evil. It attracted attention to the importance of the control dealing with grievances. One of the most important party and government chains, which was to ensure people’s confidence to write letters was the State Control Committee of the Council of Ministers of the Central Committee of the Lithuanian Communist Party.

Soviet ideologists used written complaints for their own purposes. With the help of the letters received the print journalists were able to paint a picture as though people participated actively in creating laws. Writing complaints formed an egotistic individualism of Soviet men and women. A masterly use of Soviet demagogue and knowledge of its importance in everyday life, as well as the understanding of the practical use of the relationship between the guardian and the client, the writers of complaints identified themselves with the victims who suffered constantly and created an environment of those who needed protection. In the early 1970s complaints and requests became a common practice for many people. Although people suspected who wrote letters to the authorities, there were many more than it seemed.



Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 2(22)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”