„DIDŽIOJO TERORO“ (1937-1938 m. ) 70-ųjų metinių

minėjimas Sandarmoche

Rugpjūčio 4-5 d. Karelijoje, Medvežjegorsko mieste, vyko tarptautiniai renginiai, skirti „Didžiojo teroro“ aukoms atminti. Prieš 70 metų SSRS prasidėjo eilinė kruvinojo „valymo“ kampanija, kuri tęsėsi beveik dvejus metus. Žmonės šį laiką vadina tiesiog 1937-aisiais.

Kampanijai buvo gerai pasirengta: NKVD įsakuose numatytos grupės ir kategorijos asmenų, kurie turėjo būti represuoti. Numatyti ir aukų „limitai“ – kiek kuriame regione asmenų turėjo būti suimta bei sušaudyta. Beveik be išimties svarbiausias kaltės įrodymas buvo „savo kaltės pripažinimas“. Suimtųjų kankinimai – „fizinio poveikio priemonės“, oficialiai įteisintos 1937 m. vasarą kaip vienas veiksmingiausių tardymo metodų, – padėjo tardomiesiems „pripažinti savo kaltę“. Represuotųjų ir suimtųjų „tėvynės išdavikų šeimos nariai“ („členy semej izmennikov rodiny“, ČSIR), t. y. žmonos, nuteisiamos nuo 5 iki 8 metų ir įkalinamos Akmolinsko „tėvynės išdavikų žmonų lageryje“ („Akmolinskij lager žon izmennikov rodiny“, ALŽIR). Jų vaikai atiduodami į specialiuosius vaikų darželius ir lopšelius. „Tėvynės išdavikų“ vaikai nuo 15 metų pripažįstami „socialiai pavojingais“ ir suimami. Taip per tuos dvejus metus buvo suimta 18 tūkst. „tėvynės išdavikų“ žmonų ir iš jų atimta daugiau kaip 25 tūkst. vaikų. Nuo 1936 m. spalio iki 1938 m. lapkričio mėn. „Didžiojo teroro“ kampanijos metu suimta daugiau kaip 1 mln. 710 tūkst., nuteista per 1 mln. 440 tūkst. asmenų, iš jų daugiau kaip 725 tūkst. – mirties bausme. Teroras kliudė visus SSRS regionus, visuomenės sluoksnius, visas tautas. Lenkiškoji „linija“ – represuota 139 815 asmenų, iš jų 111 071 sušaudyta, latviškoji „linija“ – 21 300, sušaudyta 16 575 žmonės, graikiškoji „linija“ – 12 557, sušaudyta 10 545 žmonės, estiškoji „linija“ – 9735, sušaudyta 7998 žmonės...

Vienas iš buvusių SSRS regionų, menančių tragiškus 1937-1938 metus, – Karelijos Respublika Rusijoje. Į Kareliją jau nuo seno buvo siunčiami kitaminčiai. Solovkų salos tremties vieta tampa dar XVI a. 1920 m. įkuriama priverčiamųjų darbų stovykla. 1923 m. joje režimas sugriežtinamas, stovykla pavadinama Solovkų ypatingosios paskirties lageriu („Soloveckij lager osobovo naznačenija“, SLON). 1937 m. lageris tampa Solovkų ypatingosios paskirties kalėjimu („Soloveckaja tiurma osobovo naznačenija“, STON). Čia buvo kalinama nemažai lietuvių: vyskupas Teofilius Matulionis, kun. Augustas Pronckietis, kun. Mečislovas Šiaudinis (1938 m. sušaudytas Brianske) ir kt.

1930-1933 m. Karelijoje buvo kasamas Baltosios-Baltijos jūrų kanalas (Belomorsko-Baltijskij kanal, Belomorkanal). Darbus kuravo ir už kanalo statybą buvo atsakingas SSRS VKP(b) politbiuro narys S. Kirovas (ir dabar Medvežjegorsko centrinėje aikštėje stovi jo paminklas). Medvežjegorske įsikūrė statybos, administracijos darbuotojai, projektuotojai, architektai. Buvo pastatytas tiems laikams prabangus viešbutis aukštiems pareigūnams, administraciniai pastatai ir net teatras, kuriame vaidino profesionalūs dramos, operos ir baleto artistai kaliniai. „Klestėjimo“ laiku - 1938 m. – Medvežjegorskui suteikta miesto teisė. Statant kanalą žuvo ar badu mirė apie 100 tūkst. kalinių. Po Antrojo pasaulinio karo 1944–1945 m. atstatant apgriautą kanalą, dirbo maždaug 100 tūkst. kalinių, tarp jų apie 500 lietuvių.

Šešiasdešimt metų sklandė gandai apie vienos iš trijų kalinių grupių (1111 asmenų) dingimą. Šie žmonės gabenti etapu 1937 m. iš Solovkų kalėjimo į žemyną, kur jiems turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Solovkuose paslapčia nužudyti tiek daug žmonių buvo neįmanoma. Šiurpi paslaptis atskleista 1997 m. Sankt Peterburgo ir Petrozavodsko draugijos „Memorial“ pastangomis. 19 km nuo Medvežjegorsko, pusiaukelėje iki Belomorkanalo, netoli Poveneco gyvenvietės esančiame Sandarmocho miško masyve, 7,5 ha teritorijoje rastos 236 masinės kapavietės. Jose užkasta apie 7 tūkst. 1934-1941 m. sušaudytų „Solovkų etapo“ (mokslo ir kultūros veikėjų, įvairių konfesijų dvasininkų, tarnautojų, kariškių, darbininkų) ir Belomorkanalą stačiusių kalinių, Karelijos gyventojų. Čia ilsisi 2154 rusai, 762 suomiai, 676 karelai, 493 ukrainiečiai, 212 lenkai, 184 vokiečiai, 89 baltarusiai. Iš viso 56 tautybių atstovai, tarp jų ir lietuviai. 1997 m. rudenį pastatyti pirmieji atminimo ženklai nužudytiesiems. Šiuo metu ten stovi 360 ženklų stačiatikiams, judėjams, katalikams, musulmonams - iš viso 9 konfesijų atstovams. Artimiausiu metu savo tautiečiams atminti paminklą pastatys Estijos Respublika.

Rugpjūčio 4 d. Medvežjegorsko kūrybos namuose įvyko iškilmingas Atminties dienų atidarymas. Dalyvavo „Memorialo“ vadovybė, Rusijos žmogaus teisių įgaliotinis Vladimiras Lukinas, Karelijos administracijos vadovybė, Medvežjegorsko rajono vadovai, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos ambasadų bei konsulatų Sankt Peterburge darbuotojai, gausi Ukrainos delegacija, lietuvių, latvių bendruomenių Karelijoje ir Sankt Peterburge nariai. Po iškilmingo Atminties dienų atidarymo vyko apskritojo stalo diskusija „Valstybinio teroro aukų kapaviečių paieška, apskaita ir įamžinimas“. Diskusijai vadovavo „Memorialo“ valdybos narys Aleksandras Danielis. Kalbėjo Ukrainos kultūros bendrijos pirmininko pavaduotojas Olegas Misliukas, „Katynės“ valstybinio memorialo direktorius Anatolijus Volosenkovas, „Memorialo“ valdybos pirmininkas Arsenijus Roginskis, „Memorialo“ MTC direktorė Irina Fligė ir Ukrainos bendrijos „Pošuk“ pirmininko pavaduotojas Viktoras Feduščakas. Šio straipsnelio autorius diskusijos dalyvius supažindino su Tuskulėnų aukų kapavietės paieška, istoriniais, archeologiniais, teismo medicinos ekspertų, asmenų identifikacijos tyrimais, šios vietos įamžinimu. Pasakota apie ekspoziciją egzekucijų vykdymo patalpoje Genocido aukų muziejuje. Be to, naudojantis proga, renginio dalyviai informuoti apie Jakutsko mieste turėjusį stovėti paminklą, skirtą represijų aukoms, kurio pastatyti neleido Rusijos Federacijos vadovai. Ši žinia sukėlė diskusijas tarp dalyvių ir žiniasklaidoje.

Kitą dieną surengta išvyka į Sandarmochą. Buvo padėti vainikai, žodį tarė Rusijos Federacijos, Karelijos oficialūs atstovai, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ambasadoriai ir konsulai.

Petrozavodsko lietuvių bendruomenė, LR konsulas Sankt Peterburge Robertas Tamošiūnas išreiškė pageidavimą, kad 2008 m. Sandarmoche būtų pastatytas paminklas ir lietuviams, nužudytiems „Didžiojo teroro“ laikotarpiu.

Eugenijus Peikštenis