Paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ Budapešte

Birželio 14 d. Vengrijos karo istorijos muziejuje Budapešte, bendradarbiaujant Lietuvos ambasadai Vengrijoje su Vengrijos karo istorijos muziejumi ir 1956 m. Vengrijos revoliucijos istorijos institutu, buvo atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ Parodos atidarymo iškilmėse dalyvavo istorikai, Vengrijos kultūros institucijų, Užsienio reikalų ministerijos, žiniasklaidos atstovai, užsienio valstybių diplomatai, kiti garbūs svečiai. Parodą atidarė Lietuvos ambasadorius Vengrijoje Darius Semaška. Pranešimus skaitė Vengrijos karo istorijos muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojas pulkininkas dr. Jozefas Lugosis, 1956 m. Vengrijos revoliucijos istorijos instituto mokslinis sekretorius dr. Palas Germuska ir LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė. Renginio metu buvo demonstruojamas Aleksandro Digimo filmas „Ginkluotas pasipriešinimas“.

Atidarydamas parodą Lietuvos ambasadorius Vengrijoje D. Semaška prisiminė okupuotos Lietuvos gyventojų paramą partizanams sunkioje kovoje dėl Tėvynės laisvės, žiauriomis sovietų represijomis nenuslopintą laisvės troškimą. Prisimintos ir gausios demonstracijos Kaune bei Vilniuje, spontaniškai kilusios 1956 m. lapkričio mėn. Vengrijos revoliucijai paremti.

Išsamiai apie tragiškus SSRS okupuotos Lietuvos įvykius papasakojo Vengrijos karo istorijos muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojas pulkininkas dr. J. Lugosis.

1956 m. Vengrijos revoliucijos istorijos instituto mokslinis sekretorius dr. P. Germuska savo pranešime palygino partizaninį karą Lietuvoje ir 1956 m. įvykius Vengrijoje.

LGGRTC generalinė direktorė D. Kuodytė savo kalboje pažymėjo, kad beveik dešimtmetį okupuotoje Lietuvoje trukęs partizaninis karas yra vienas didvyriškiausių ir tragiškiausių lietuvių tautos istorijos puslapių. Kada pasaulis džiaugėsi pergale prieš vokiečių nacizmą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su sovietų okupantais. Šiame nežinomame kare galvas padėjo daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, apie 140 tūkst. buvo suimta ir įkalinta, 118 tūkst. ištremta.

Paroda parengta pagal teminį principą. Ji pasakoja apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bendros vadovybės kūrimą, karinę organizaciją ir veiklą, laisvės kovotojų apdovanojimus, šventes, leidybą. Nušviečiamas ir Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, pasakojama apie šeimas, kurių trys, keturi, kartais net penki ar šeši sūnūs kovojo ir žuvo partizanų gretose. Daug dėmesio skiriama laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, atokvėpio minutes, neišvengiamas netektis nelygioje kovoje.

Lietuvos ambasadorius Vengrijoje D. Semaška ir LGGRTC generalinė direktorė D. Kuodytė parodos atidarymo metu taip pat atsakė į Vengrijos televizijos žinių kanalų „Hir TV“ bei „Duna TV“ žurnalistų klausimus.

Tą pačią dieną lydima Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje D. Semaškos LGGRTC generalinė direktorė D. Kuodytė aplankė 1956 m. Vengrijos revoliucijoje žuvusių didvyrių kapus Naujosiose viešosiose kapinėse (Új Köztemető) (jose palaidotas ir šios revoliucijos vadovas – vietinis komunistų veikėjas Imre Nagy’is), padėjo gėlių prie lietuvių tautodailininkų sukurto ir šiose kapinėse pastatyto koplytstulpio. Ambasadorius ir generalinė direktorė aplankė ir Kerepeši kapines, kuriose pastatytas memorialas, skirtas nežinomose vietose palaidotiems 1956 m. Vengrijos revoliucijos dalyviams. Taip pat padėjo gėlių prie 2006 m. lapkričio 4 d. šiose kapinėse atidengto lietuvių tautodailininkų – Adolfo Teresiaus ir Rimanto Zinkevičiaus – sukurto koplytstulpio, skirto 1956 m. Vengrijos revoliucijos didvyriams ir kankiniams, palaidotiems nežinomose vietose.

Parodos atidarymo proga Vengrijos žiniasklaidoje plačiai aprašytas lietuvių pasipriešinimas 1944–1953 m. sovietiniam režimui. Birželio 14 d. per nacionalinį Vengrijos radiją transliuotas Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje D. Semaškos ir 1956 m. Vengrijos revoliucijos istorijos instituto mokslinio sekretoriaus dr. P. Germuskos interviu „Sovietai nuslėpė devynerių metų karą“. Interviu kalbama apie 1944–1953 m. lietuvių pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui esmę, etapus, lietuvių ginkluotos kovos ir Vengrijos 1956 m. įvykių skirtumus, kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad apie Lietuvoje vykusį partizaninį karą Vakaruose ilgai nebuvo žinoma. Interviu paskelbtas ir šio radijo interneto puslapyje bei Vengrijos naujienų tinklalapyje www.barikad.hu.

Taip pat viename didžiausių Vengrijos savaitraščių „HVG“ išspausdintas Andráso Schweitzerio straipsnis „Pasakoja miškas“. Autorius Vengrijos karo istorijos muziejuje LGGRTC Genocido aukų muziejaus parengtos parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1844–1953 m.“ atidarymo proga pabrėžia, kad lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo judėjimas buvo vienas reikšmingiausių ir ilgiausiai trukusių XX amžiaus partizaninių karų Europoje, o kartu jis ir mažiausiai žinomas. Trumpame istoriniame įvade aprašomi faktai, kaip Lietuva buvo okupuota. Straipsnyje pabrėžiama, kad lietuvių pasipriešinimo kovos nebuvo chaotiškas atsitiktinių grupuočių judėjimas, o griežtai organizuota ginkluota kova. Minimos pirmosios didesnės pergalės. Cituojamas LGGRTC generalinės direktorės D. Kuodytės pasakymas, kad partizanai nesitikėjo patys nugalėti Sovietų Sąjungą, o vylėsi užsienio pagalbos. Cituojamas ir Vengrijos mokslų akademijos Istorijos mokslų instituto tyrinėtojas Tamás Starkas, teigiantis, kad iš tikrųjų iki pat 1956 m. Vengrijos revoliucijos numalšinimo buvo galima tikėtis, jog Vakarai kada nors ateis į pagalbą sovietų okupuotoms šalims. Nors partizanų judėjimas baigėsi 1953 m., bet miško bazėse ir toliau buvo spausdinami atsišaukimai. Kai kurie partizanai besislapstydami gyveno dar ilgus metus. Partizanų ir laisvės kovų šalininkų laukė susidorojimas – apie 10 proc. Lietuvos gyventojų kliudė pokario represijos. Kokie buvo SSRS praradimai partizaniniame kare, iki šiol nežinoma. Svarbus pasipriešinimo kovų rezultatas – kad Lietuvoje išdrįso apsigyventi gerokai mažiau rusų negu Latvijoje ar Estijoje.

Birželio 15 d. Vengrijos radijo (Magyar rádió online) interneto puslapyje bei Vengrijos nepriklausomų internetinių žinių puslapyje www.nethirlap.hu publikuotas straipsnis „Karas, apie kurį nežinojo pasaulis“. Jame spausdinamas interviu su 1956 m. Vengrijos revoliucijos istorijos instituto mokslo darbuotoju dr. P. Germuska. Interviu išskiriami lietuvių laisvės kovotojų sąjūdžio etapai, lietuvių kovos pastangos atkreipti į save pasaulio dėmesį, sovietų represijų aukų skaičius.

Parodos pristatymas Vengrijos sostinėje Budapešte sulaukė nemažo visuomenės dėmesio. Numatoma LGGRTC Genocido aukų muziejaus parengtą kilnojamąją parodą „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ parodyti ir kituose Vengrijos miestuose. Vengrijos visuomenei planuojama pristatyti dar vieną LGGRTC Genocido aukų muziejaus parengtą parodą „Smurto kronika: Lietuva 1939–1941 m.“ Šias abi parodas rengiamasi pristatyti ir Slovėnijoje.

Vilius Kyguolis