2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

Kaip istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, atrodo „protingas“, bet neobjektyvus (M. Tamošaitis, „Kontroversiški V. Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940 m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo“, „Genocidas ir rezistencija“, 2004, 2(16), p. 55–70).

 

1953–1954 m. vyko JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto Baltijos valstybių okupacijos tyrimai. Vykstant šiems tyrimams JAV lietuvių organizacijos nuolat konfliktavo tarpusavyje dėl to, kas turėtų vadovauti medžiagos ir liudytojų pristatymui. Atrodytų, kad vadovauti turėjo Amerikos lietuvių taryba (ALT), nes jos pastangomis JAV Kongresas nutarė tirti Baltijos valstybių okupacijos ir inkorporavo į Sovietų Sąjungą bylą, tačiau į vadovavimą pretendavo ir Lietuvių laisvės komitetas (LLK), ir Lietuvos pasiuntinybės. Galima tik stebėtis, kad anuomet, net valstybę ištikus tragedijai, lietuviai buvo tokie nevieningi.

Nevieningumas, skaldymasis, abejotinos tendencingos informacijos sklaida pastebima ir dabar, ypač patriotiškai nusiteikusių asmenybių atžvilgiu. Tą rodo daugelis istoriko Mindaugo Tamošaičio straipsnių, juodinančių Vinco Krėvės-Mickevičiaus asmenybę. Vienas iš jų – straipsnis „Kontroversiški V. Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940 m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo“, išspausdintas leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ (2004 m., Nr. 2(16).

„Kritika turėtų būti nešališka ir neturėtų išeit iš tų aplinkybių, sąlygų ir to laiko, kuriuose tie įvykiai vyko, bet ne iš to, ką mes dabar žinome“1, – rašo Stasys Raštikis. Atrodytų, šie principai turėtų vyrauti iristoriko M. Tamošaičio rašiniuose, deja, galime konstatuoti, kad tai svarbiausias jo įžvalgų trūkumas, sukeliantis neobjektyvumą. Straipsnio autorius rašo: „Visą kaltę organizatoriai tarsi iš anksto suvertė okupantui. […] Pro pirštus žiūrėta į tuos, kurie minėtu laikotarpiu [1940 m. – Aut.] kolaboravo su okupantu, nesigilinta į tokios veiklos priežastis. Tokia Kersteno komiteto laikysena apklaustuosius tarsi iš anksto prilygino patriotams. Atskleisti tikruosius pastarųjų darbus nesistengė ir patys JAV lietuvių organizacijų ALT, LLK atstovai, diplomatai.“ Taigi dabar, praėjus 50 metų po vykusios apklausos, istorikas ėmėsi reviduoti Kersteno komiteto medžiagą, nukreipdamas savo dėmesį tik į vieną liudytoją – V. Krėvę. Ar jam tai pavyko? Pamėginsiu parodyti jo netikslias, šališkas ir prieštaringas įžvalgas.

Autorius teigia, kad publikuoti šį straipsnį paskatino istoriografijoje vyraujantys netikslumai bei gausi dokumentinė medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), tačiau jis pasitelkė tik vicekonsulo Aniceto Simučio „Pro memoria“2 (vicekonsulas buvo V. Krėvės vertėju apklausiant jį Kersteno komitete), o Lietuvos generalinio konsulo Niujorke Jono Budrio „Pro memoria“ tik mini. Istorikas dar pateikia Stasio Lozoraičio ir V. Krėvės laiškus bei remiasi sovietinių laikų tyrinėtojos Sigitos Noreikienės knyga „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (1929–1940)“ (išleista 1978 m.)  Abejotina ar sovietinių laikų net kultūrinės draugijos tyrimai laikytini dokumentu, nes viskas buvo persmelkta politine propaganda.

Straipsnio autorių nustebino, kodėl į Kersteno komiteto leidinius, iš visų užsienio reikalų ministro V. Krėvės liudijimų įdėtas tik liudijimas apie jo derybas Maskvoje 1940 m. liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu. Tačiau ir kitų liudytojų nemažai medžiagos nebuvo paskelbta. Antai tyrinėtojas Tomas Remeikis rašo: „Keletas svarbių įvykių dalyvių ir dokumentų nebuvo atitinkamai įvertinti. Tarp tokių liudytojų – 1940 m. ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio ministro pareigas ėjęs Vincas Krėvė-Mickevičius, finansų ministro pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas, […] Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Maskvoje Lado Natkaus-Natkevičiaus išsamios atmenos (pro memoria)“.3 Į Kersteno ataskaitas neįtrauktos net prezidento Antano Smetonos ir generolo Kazio Musteikio atmintinės apie paskutinį posėdį prezidentūroje. Kersteno komitetui buvo svarbu įrodyti Lietuvos sovietinės okupacijos faktą, todėl liudytojų apklausa ir dokumentacija turėjo būti nedviprasmiška ir tiksli. Akivaizdu, kad komitetas įtraukė tuos liudytojus, kurie daugiau ir tiksliau žinojo apie tuos įvykius, tarkime, dviejų vyriausybių (Antano Merkio ir „Liaudies“) vyriausybės sekretorius Vincas Mašalaitis. Visiškai suprantama, kodėl Kersteno komitetui buvo svarbus V. Krėvės liudijimas apie derybas Maskvoje. V. Molotovas kalbėdamasis su V. Krėve atskleidė tikruosius, toli siekiančius Sovietų Sąjungos tikslus. Štai V. Molotovo žodžiai: „Verčiate mane pasakyti, ko visai dabar nenorėjau sakyti. […] Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti. Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. Turėtumėt todėl jau dabar paruošti Lietuvos liaudį tarybinei santvarkai, kuri ateityje bus visur, visoje Europoje įgyvendinta, vienur anksčiau, kaip Pabaltijo valstybėse, kitur vėliau. […] Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo, tvirtindamas, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsitvirtinti visoje Europoje. […] Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat jį užfiksavome „Pro memoria“,4 – rašo V. Krėvė.

Tačiau M. Tamošaitis įžvelgia, kad „V. Krėvės liudijimas Kersteno komitetui pasirodė kontroversiškas, daug kuo nesutampantis su kitų parodymais. […] Paradoksalu, tačiau V. Krėvė amerikiečių komitetui ir lietuvių diplomatams tapo susikompromitavusių liudytojų etalonu“, – baigia savo niekuo nepagrįstą išvadą autorius. Pacitavęs T. Remeikio mintis: „[...] trumpai tariant, Krėvė-Mickevičius atsisakė pripažinti, kad jis buvo priverstas įeiti į Liaudies vyriausybę, ir teigė, kad jis siekęs tarnauti tik Lietuvai“,5 autorius priduria, kad „jo turėta valdžia buvo legali“. M. Tamošaitis netgi mėgina įrodyti, kad V. Krėvė liudydamas Kersteno komitetui melavo, nors čia pat T. Remeikio tekste skaitome: „Kaip iš tikrųjų buvo, kol kas įtikinamai negalime atsakyti“6. To neįrodo ir autorius savo straipsnyje, o cituodamas politinių oponentų – tautininkų mintis, jų spaudą, mistifikuoja: „Apklausos [parengiamosios diplomatams. – Aut.] metu nuolat vartotas posakis: „a la Krėvė“, tai yra liudytojas kalba kaip Krėvė, sako netiesą.“ Bet ar tokios oponentų ir spaudos nuomonės gali būti laikomos objektyviais dokumentais?!

Ar buvo galima priversti V. Krėvę ką nors daryti prieš jo valią? Manau, kad jis priklauso tokiam psichologniam tipui, kuris verčiau žus, bet nesiduos priverčiamas – tai tipiškas jotvingiškas (dzūkiškas) būdas. Tą rodo ir jo sukurti herojiški personažai Šarūnas ir Skirgaila bei laisvai mąstantys etnografiško kaimo personažai Gugis, Lapinas – tai paties rašytojo herojiškos, stiprios ir laisvos dvasios išraiška. „Laisvė yra aukščiausia vertybė, giliausiai įsismelkusi į Krėvės galvojimą ir jo kūrinių potekstę“7, – rašo Albertas Zalatorius.

Antra vertus, Vladimiro Dekanozovo planas buvo Lietuvos inkorporavimui į Sovietų Sąjungą suteikti teisėtumo iliuziją, todėl bet kokia prievarta būtų sutrukdžiusi šį planą įgyvendinti. Maskvos emisaras grasino tik kartą: kai prezidentas A. Smetona po sovietų ultimatumo, išeidamas atostogų, pasitraukė į Vokietiją, V. Dekanozovas pareikalavo, kad A. Merkys skubiai sugrąžintų jį iš pasienio zonos Kybartuose. V. Krėvės ir E. Galvanausko atsiminimuose rašoma, jog V. Krėvę V. Dekanozovas įkalbinėjo tapti „Liaudies“ vyriausybės vicepirmininku ir užsienio reikalų ministru, o pirmiausia jam įeiti į vyriausybę pasiūlė laikinai einantis prezidento pareigas A. Merkys (vėliau jis priėmė ministrų priesaiką). V. Krėvei pareiškus, kad jis nesutiks, jeigu finansų ministru nebus paskirtas E. Galvanauskas, sovietų emisarui teko nusileisti. Taigi apie tokias patekimo į „Liaudies“ vyriausybę aplinkybes V. Krėvė ir pasakojo Kersteno komitetui; tą patvirtina ir A. Simučio „Pro memoria“. Galime daryti išvadą, kad jokios prievartos nebuvo, todėl V. Krėvė ir liudijo Kersteno komitetui, kad jo niekas nevertė. O dėl vyriausybės legalumo, tai V. Krėvė taip manė iki derybų su V. Molotovu, nes buvo prisiekęs laikinai einančiam prezidento pareigas A. Merkiui ir nusiteikęs dirbti vis dar nepriklausomai Lietuvai. Visa tai patvirtina ir patyrusio politiko E. Galvanausko sutikimas dirbti šioje vyriausybėje tikintis, kad greit prasidės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas ir galbūt sovietai nesiryš taip greitai panaikinti Lietuvos nepriklausomybės.

Tad pažvelkime į A. Simučio „Pro memoria“. Apie V. Krėvės parodymus vicekonsulas rašo: „Jis pasirodė vienu iš savotiškiausių liudininkų dalinai dėl to, kad daugelį detalių (įvykių datas ir asmenų pavardes) yra pamiršęs, o ypatingai dėl savotiškų pažiūrų į tą laikotarpį, kai jis kaipo [...] užs. Reik. Ministeris ėjo ir Ministerio Pirmininko pareigas.“ Iš tikrųjų apklausa vyko 1953 m. rugsėjo 21 d., kai V. Krėvei buvo 71-eri metai (po devynių mėnesių jis mirė). Tačiau M. Tamošaitis niekur nepaminėjo, kad kai kurie V. Krėvės atsakymai galėjo nesutapti su ministrų kabineto sekretoriaus V. Mašalaičio liudijimu ne tik dėl sutrikusios atminties, bet ir dėl to, kad V. Krėvė negalėjo žinoti tiek, kiek žinojo V. Mašalaitis, būdamas ir A. Merkio, ir kurį laiką „Liaudies“ vyriausybių sekretoriumi. Tą skaitome J. Budrio „Pro memoria“8, kurioje jis aprašo, kad birželio 15 d., po Maskvos ultimatumo, A. Merkio kabinetas posėdžiavo iki 16 d. ryto, o apie 5 val. ryto paskambino Nikolajus Pozdniakovas ir padiktavo būsimos „Liaudies“ vyriausybės narių sąrašą. V. Krėvė to negalėjo žinoti, nes į vyriausybę buvo pakviestas tik birželio 16 d., o sutikimą davė ir prisiekė 17 d. Ir iš tiesų A. Simutis atpasakoja V. Krėvės liudijimą, kad po priesaikos A. Merkiui ministrų kabineto darbo posėdis vyko 19 val. vakaro prezidentūroje, pas Justą Paleckį, „bet profesorius neatsiminė, kas jame buvo svarstyta“. Paklausus, kuriame posėdyje buvo svarstomi trys svarbūs klausimai: konkordato su Vatikanu nutraukimas, pavedimas Lietuvos sieną saugoti rusų sargybiniams ir sovietų valiutos įvedimas į Lietuvą, „[...] profesorius kategoriškai pareiškė, kad tie klausimai nebuvę svarstomi pirmuosiuose posėdžiuose“, – rašo A. Simutis ir tuoj pat papildo, jog „tęsiant apklausinėjimą toliau buvo įrašyta, kad profesorius gerai neatsimena, bet mano, kad tų klausimų svarstymas buvo atidėtas“.  V.Krėvės atsiminimuose šie klausimai aptariami, tik neminima kada jie svarstyti, išskyrus konkordato su Vatikanu nutraukimą (konkordatą nutraukęs vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas, V.  Krėvei būnant Maskvoje).

Patvirtindamas V. Krėvės užmaršumą E. Galvanauskas atsiminimuose rašo, kad pirmasis ministrų kabineto posėdis vyko birželio 17 d. vadovaujant J. Paleckiui, kuris posėdžio metu išeidavo į kitą kabinetą skambinti sovietų pasiuntinybei, o grįžęs paprašė, kad į darbotvarkę papildomai būtų įtraukti anksčiau minėti klausimai. Vėliau, dar kartą telefonu pasikalbėjęs su sovietų atstovais, J. Paleckis pareiškė, kad jis paveda ministro pirmininko pareigas eiti V. Krėvei-Mickevičiui, o pats išvyko į prezidentūrą. Pirmininkaujant jau prof. V. Krėvei-Mickevičiui, „iškelti trys klausimai buvo apsvarstyti ir dėl jų kilo karštų ginčų. Visi jie buvo atmesti“9. Po dviejų dienų (birželio 19 d.) Maskva sutiko su E. Galvanausko siūlymu neįvesti, apyvartą rublio šalia lito. Toliau skaitome: „Kiek liečia kitus du klausimus: […] santykių su Vatikanu klausimas buvo atidėtas, o kiek liečia rusų (Sovietų) sargybinius ties siena, šis reikalas buvo rusų įvykdytas nesiskaitant su Min. Kabineto nutarimu šį klausimą atmesti.“ E. Galvanauskas taip apibūdina V. Krėvę: „Vyriausybės žmogus, kuriam reiškiau pasitikėjimą, su kuriuo pasikeisdavau nuomonėmis, buvo Krėvė-Mickevičius. […] Tai daugiau jausmo žmogus, rašytojas… Su manim jis buvo atviras, nesivaržydamas jis man sakydavo: „nesuprantu“, tarytum mažas vaikas klausdavo mano patarimų ir tai būdavo beveik kasdien. […] Krėvė-Mickevičius iš Maskvos grįžo parblokštas, nes, matyt, jis turėjo geras viltis ir patyrė nusivylimą.“10

A. Simutis „Pro memoria“ rašo: „[...] paklausė, kam esą priklausęs valstybėje aukščiausias autoritetas, kai profesorius buvęs marionetinės [...] vyriausybės galva. Į tai profesorius kategoriškai atsakė, kad aukščiausioji valdžia priklausiusi jam pačiam ir kad jam Dekanozovas jokių reikalavimų nestatęs. […] Ar profesorius nemano, kad tuo metu Maskvos gubernatorius [...] Lietuvoje buvo Dekanozovas? Ir čia profesorius atsakė neigiamai, bet nenuginčijo, kad Dekanozovas, nors tiesiogiai į jį spaudimo ir nedarė, tą galėjo daryti per prezidento pareigas einantį Paleckį.“ Galima teigti, kad iki derybų su V. Molotovu Maskvoje V. Krėvė jautėsi valdžios autoritetu. Visas šis liudijimas rodo, kad V. Krėvė pasakojo taip, kaip jis tada galvojo ir suprato, o ne taip, ką praėjus trylikai metų, turėdamas naujos informacijos, apklausos metu žinojo. Savo atsiminimuose V. Krėvė rašo patyręs tik vieną V. Dekanozovo spaudimą, kai jis, ką tik grįžęs iš Maskvos, pasipriešino greitam Seimo rinkimų įstatymo priėmimui. Apie sovietų atstovų įtaką ir nurodymus vyriausybei per „prezidentą“ J. Paleckį rašo ir E. Galvanauskas: „Jis [Paleckis. – Aut.] man anuomet padarė įspūdį, kad jo būdas per silpnas pareikšti pačiam ar apginti savo nusistatymus. Paleckis buvo labai paklusnus Pozdniakovo įrankis – gal jam brangiai kaštavo moraliai. Iš viso jis pasirodė be charakterio. Man tai sunku buvo suprasti. […] Paleckio parėdymai buvo ir raštu, tačiau jis pats iš Pozdniakovo parėdymus tegaudavo žodžiu. Žodžiu, Pozdniakovas valdė be dokumentų – tai lietė jo santykius su vyriausybe Kaune.“11 A. Simutis daro išvadą: „Nežiūrint profesoriaus priešingų tvirtinimų, iš detalaus klausinėjimo vis tik išryškėja, kad profesorius kaip valdžios galva nebuvo suverenas, kad jis veikė Dekanozovo spaudimo įtakoje, nors tas ir buvo daroma per Paleckį.“

Paklaustas, koks buvo jo pasimatymo su V. Molotovu tikslas, profesorius atsakė: „Svarbiausias mano kelionės tikslas buvo prašyti Molotovą, kad sudraustų Lietuvoje raudonosios armijos sauvaliavimą“. – „Kuom tas sauvaliavimas pasireiškė?“ – paklausė p. Allenas. „Konfiskacijomis ir valdininkų bei žmonių terorizavimu“, – atsakė V. Krėvė. M. Tamošaitis šį tikslą pavadino keistu, tačiau tai buvo teisybė; panašiai, tik plačiau, V. Krėvė rašė atsiminimuose bei liudijo E. Galvanauskas.

Į klausimą, kodėl rusai panorėjo, kad V. Krėvė įeitų į marionetinę vyriausybę, jis atsakė: „Manau, kad dėl to, jog jie norėjo Užs. Reikalų Ministeriu turėti Vakarų kultūros žmogų. Be to, aš Lietuvoje buvau labai populiarus ir žinomas kaip profesorius ir kaip rašytojas.“ Interpretuodamas A. Simučio „Pro memoria“ M. Tamošaitis stebisi, kad V. Krėvė save pavadino „Vakarų kultūros žmogumi“, o A. Merkį – „artimu bičiuliu“. Net paviršutiniškai peržvelgus V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą galima teigti, kad jis iš tiesų buvo Vakarų kultūros žmogus. Jam laisvė – didžiausia vertybė, geidžiamiausia egzistencijos forma, persmelkianti visą jo kūrybą. Laisvės vizijos žavesį V. Krėvei stiprino romantinė literatūra, Friedrichas. Nietzsche’s filosofija, Henriko Ibseno dramos, o tai Europos kultūros požymiai. Vien jo biblinė apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“ daro jį krikščioniškosios Vakarų kultūros žmogumi. Negalima pamiršti ir to, kad jis palaikė ryšius su Europos šalių kultūros žmonėmis: šveicaru Alfredu Sennu, amerikiečių poete Lydia Noble, poetu Konstantinu Balmontu bei teisininku Mykolu Riomeriu. „Krėvė visuomet pasižymėjo savo įsitikinimų ir nusistatymų pastovumu, – rašė Vladimiras Šilkarskis 1952 m. laiške Vytautui Mykolaičiui, – mūsų partingumo apnuodytais laikais jis aukštai laikė laisvos asmenybės vėliavą. Jis klausė tik iš širdies plaukiančio balso.“12 O dėl V. Krėvės artimo bičiulio A. Merkio, tai M. Tamošaičiui tenka priminti, kad prie Tautininkų sąjungos sukūrimo ir jos programos parengimo dar 1924 m. aktyviai prisidėjo pastarieji minimi du draugai. Be to, V. Krėvė rašo, kad „Merkys buvo senas mano pažįstamas dar iš studentavimo laikų“13. V. Krėvė savo mąstymu ir kūryba buvo patriotiškas tautos savigarbos ugdytojas, savotiškas tautininkas, tačiau organiškai nepritarė autoritarinei valdžiai ir kritikavo paskutiniuosius prezidento A. Smetonos valdymo metus. „Krėvė buvo vienas iš nedaugelio mūsų rašytojų – ir, ko gero, pats pirmasis, – kuris negalėjo besąlygiškai pripažinti jokio autoriteto. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai“14, – rašo A. Zalatorius.

P. Allenui paklausus, „[...] Tamsta priklausėte kokiai tai sovietų draugiškumo organizacijai, panašiai kaip kad Amerikoje veikianti Soviet–American Friendship Society“, V. Krėvė atsakė: „Aš tokiai organizacijai priklausiau, bet ji nebuvo prokomunistinė, o tik buvusio Užsienio Reikalų Ministerio Stasio Lozoraičio raginimu susikūrusi organizacija. Joje nebuvo nė vieno komunisto“. A. Simutis „Pro memoria“ rašo, kad profesorius nebeatsiminė organizacijos pavadinimo, „bet priminus, kad tai buvo Draugija Sovietų Tautų Kultūrai Pažinti, jis pasisakė buvęs jos vicepirmininku“. Akivaizdu, kad V. Krėvės atmintis jau buvo sušlubavusi, o kalbėdamas apie asmeninę S. Lozoraičio iniciatyvą įsteigiant minėtą Draugiją rašytojas galėjo tai supainioti su užsienio reikalų ministro 1935 m. organizuota profesorių kelione į Sovietų Sąjungą. Neabejotina, kad Draugija buvo įsteigta Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva, o šios ministerijos struktūrose S. Lozoraitis dirbo nuo 1926 m. Tą žinant aiškėja, kodėl V. Krėvė laiške S. Lozoraičiui teigė, kad Draugija buvo steigiama S. Lozoraičio raginimu.

M. Tamošaitis V. Krėvės veiklą Draugijoje perdeda, kaip labai svarbią Kersteno komitetui. Jis remiasi nežinomo žurnalisto J. Mašioto straipsniu, 1951 m. paskelbtu JAV lietuvių laikraštyje „Laisvoji Lietuva“, kurio melagingas mintis paneigė pats V. Krėvė atvirame laiške, išspausdintame tame pačiame laikraštyje15. Ar dera istorikui pasitikėti laisvos spaudos nuomonėmis ir tuo remiantis po 50 metų įrodinėti, kad V. Krėvė melavo? Istorikui galima priminti, kad tuo metu JAV buvo nemažai sovietų agentų (du buvo įsitaisę JAV administracijoje). Viena iš jų veiklos sričių buvo skleisti gandus, spausdinti melagingus straipsnius, kiršinti lietuvių organizacijas ir jų narius ir tokiu būdu jas skaldyti. Tokiu taikiniu galėjo tapti V. Krėvė, buvęs marionetinės „Liaudies“ vyriausybės narys. Juolab kad vėliau, 1942 m. rugpjūčio 30 d., jis ir dar keli buvę „Liaudies“ seimo nariai viešais pareiškimais pasmerkė sovietų okupaciją, o jų viešo susirinkimo priimta rezoliucija atskleidė ir įrodė neteisėtus okupantų veiksmus. Beje, reikia pabrėžti, kad V. Krėvė viešu pareiškimu ir priimta rezoliucija atskleidė sovietų nusikaltimus tada, kai Rytų fronte pergalingoji Vokietija jau buvo triuškinama. Akivaizdu, jog pareiškėjai, ypač V. Krėvė, kalbėdami ir rašydami tiesą apie sovietų nusikaltimus, rizikavo savo ateitimi; matyt, Lietuvos interesai ir teisybė V. Krėvei buvo svarbiau. Tačiau M. Tamošaitis šią rezoliuciją vadina „antisovietiniu atsišaukimu“; tai tikras sovietinių laikų terminas. Gal šio termino vartosena parodo, iš kur randasi toks tendencingas, šališkas V. Krėvės politinės veiklos vertinimas, jo asmenybės juodinimas.

V. Krėvės apklausą Kersteno komiteto narys baigė paklausdamas: „Ar daugiau tos draugijos narių buvo Tamstos vadovaujamoje vyriausybėje?“ – „Ne“, – atsakė V. Krėvė, matyt, užmiršdamas Povilą Pakarklį. M. Tamošaitis straipsnyje rašo, kad „V. Krėvė klaidingai nurodė, jog nė vienas, priklausęs Draugijai, neįėjo į Liaudies vyriausybę“, ir toliau klaidingai nurodo J. Paleckį, Antaną Venclovą. Tačiau J. Paleckis nebuvo V. Krėvės vadovaujamos vyriausybės narys, jis buvo paskirtas prezidentu, o A. Venclova, tapęs švietimo ministru, niekada nebuvo Draugijos narys. V. Krėvė suklydo tik dėl teisingumo ministro P. Pakarklio, nes jis gan trumpai 1939 m. buvo išrinktas į Draugijos valdybą kandidatu, matyt, profesorius jį užmiršo.

Galima daryti išvadą, kad V. Krėvė ne iš blogos valios, bet dėl atminties sutrikimų liudijo netiksliai, dėl to atsirado prieštaravimas V. Mašalaičiui. Vargu ar vien dėl šito galime teigti, kad V. Krėvė melavo. Vicekonsulas A. Simutis apibendrindamas rašo: „Viską persvarsčius reikalas taip baisiai neatrodo. Žinoma, būtų buvę daug gražiau, jei profesorius būtų liudijęs, kad vis tik jis nesijautė esąs vyriausybės galva ir kad Dekanozovas buvo tikrasis Lietuvos gubernatorius.“ Taigi vicekonsulo „Pro memoria“ tokių įžvalgų V. Krėvės adresu, kaip M. Tamošaičio, švelniai tariant, tendencingame straipsnyje, nėra. Jis liudijo taip, kaip tuo metu jautėsi ir pats suprato, būdamas apie dvi savaites, iki išvykimo derybų į Maskvą, tos vyriausybės vadovu. Vėliau jis atsistatydino, bet buvo išleistas atostogų ir vyriausybės veikloje aktyviai nedalyvavo, nes komunistai juo nepasitikėjo. Formaliai jo neatleido iki „Liaudies“ seimo sušaukimo, nes dar reikėjo priedangos sovietų daromiems teisiniams ir politiniams nusikaltimams tautai. Išnagrinėjęs V. Krėvės liudijimą Kersteno komitetui užfiksuotą vicekonsulo A. Simučio „Pro memoria“, darau išvadą, kad V. Krėvė nemelavo.

Toliau M. Tamošaitis remiasi Lietuvos pasiuntinio JAV Povilo Žadeikio 1949 m. vasario 26 d. laišku E. Galvanauskui ir cituoja, kad „kai kurie dalykai apie Lietuvos krizę jo [V. Krėvės. – Aut.] paskojime nesiderina su pasakojimais kitų asmenų […]. Pavyzdžiui, mes tebeturime dvi ar tris versijas apie įvykius birželio 12–15 d. 1940.“ Tačiau ką galėjo rašyti V. Krėvė apie birželio 12–15 d. įvykius ir buvusią vyriausybę, jeigu jis šios vyriausybės nariu nebuvo? Vadinasi, jo mintys apie tų dienų įvykius turėjo skirtis nuo kitų liudytojų, kurie dirbo su A. Merkiu, – V. Mašalaičio ir E. Galvanausko. Arba vėl, M. Tamošaitis stebisi, kodėl V. Krėvė savo atsiminimuose „Vyriausybės sudarymas“, paskelbtuose 1950 m. žurnale „Nemunas“, neigiamai nušvietė A. Smetonos paskutinių metų valdymą. Tačiau autorius kaip istorikas turėtų žinoti, kad prezidento ir tautininkų autoritariniu valdymu paskutiniais metais buvo nepatenkinti ir krikščionys demokratai, ir liaudininkai, o tauta buvo nusivylusi Lenkijos ultimatumo priėmimu ir kt. Ar ne dėl to 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausybė visiškai atsiribojo nuo A. Smetonos valdymo principų ir jo valdininkų? Dėl šių atsiminimų paskelbimo „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Liudas Dovydėnas (buvęs „Liaudies“ seimo narys) susipyko su redakcijos nariais tautininkais Vincu Rasteniu ir Broniu Raila. L. Dovydėnas gynė V. Krėvės atsiminimų objektyvumą ir turėjo tam pagrindą, nes dalyvavo tuose įvykiuose, tačiau autorius jo necituoja, o V. Rastenis, būdamas V. Krėvės oponentu, pyko, kad atsiminimai „nuostabiai klaidingi“ ir buvo paskelbti „Nemune“. M. Tamošaitis, palaikydamas V. Rastenio nuomonę, cituoja tik bendro pobūdžio, o ne faktines mintis, tuo parodydamas koks jis šališkas ir neobjektyvus. Vienpusiškai aprašinėdamas JAV lietuvių spaudos polemiką autorius siekia sumenkinti V. Krėvės atsiminimų autentiškumą ir teisingumą, tačiau visa tai tėra jo, interpretacijos, nutolusios nuo istorinės tiesos. Jis cituoja žurnalistą B. Railą (anksčiau buvusį trečiafrontininką ir kultūrbolševizmo skleidėją, vėliau perėjusį pas tautininkus), tačiau mes žinome, kad B. Raila buvo priešiškas V. Krėvei dar Lietuvoje, kai tarp jų vyko diskusija dėl žurnalo „Literatūra“, o ką tik atvykęs į JAV, 1945 m., paskelbė straipsnį „V. Krėvės tragedija. Lietuviškas Lavalis ar bolševikų mauras?“, kuriame pavadino V. Krėvę kolaborantu. Kaip matome, 1950 m. jo nuomonė dar buvo nepasikeitusi. Beje, B. Raila dėl šio straipsnio vėliau rašytojo atsiprašė, taip pat ir dėl minėtos diskusijos. 1963 m. vasario 27 d. straipsnyje „Dirigentai ir iškamšos“ B. Raila prisipažino klydęs priskirdamas žurnalo „Literatūra“ leidybą ir redagavimą V. Krėvei: „Šio žurnalo leidėjas buvo profesorių draugija „Universitas“, o rašydamas tada dar nežinojau, kad iš tikrųjų žurnalą paeiliui redagavo Korsakas ir Cvirka.“16

V. Krėvės atsiminimus palaikančių JAV lietuvių, Vinco Mykolaičio, Konstantino Žuko, Liudo Dovydėno ir kt. M. Tamošaitis necituoja, o vadina juos advokatais, tarsi V. Krėvė būtų kuo nors nusikaltęs. Tendencingai ir šališkai aprašydamas V. Krėvės atsiminimų vertinimą iki Kersteno komiteto apklausos M. Tamošaitis elgiasi ne taip, kaip dera istorikui, kuris turėtų cituoti įvairias nuomones ir remdamasis dokumentine medžiaga atskleisti istorines aplinkybes. Žodžiu, jo straipsnis, paremtas tik V. Krėvei priešiškos spaudos ir oponentų nuomonėmis, panašus į kryptingo propagandininko rašinį. Tačiau kyla klausimas, kam, praėjus 50 metų, to reikia?

Šiame rašinyje, kaip ir ankstesniuose, M. Tamošaitis daro absurdiškas išvadas, kurių niekuo neįrodo, kaip antai: „V. Krėvė sąmoningai klaidingai nurodė ne tik Draugijos atsiradimo aplinkybes [...]. Savo liudijimuose ir daugiau kaip dešimtmetį rašytuose atsiminimuose V. Krėvė niekur neįvardijo asmeninių glaudžių ryšių su Sovietų pasiuntinybe Lietuvos Respublikoje [...]. Deja, apie kitą aktyvią prosovietinę veiklą […] V. Krėvė nieko neužsiminė. Lietuvos saugumas tai gerai žinojo ir, kaip Antrojo pasaulinio karo metais nurodė buvęs prezidentas A. Smetona, V. Krėvę įtarė esant sovietų agentu.“ Tokias istoriko skleidžiamas mintis, nepagrįstas dokumentais, galima vadinti klastote. Net dėl pavartoto termino „buvęs prezidentas A. Smetona“ galima prieštarauti, nes A. Smetona Antrojo pasaulinio karo metu dar buvo gyvas, o naujas prezidentas nebuvo išrinktas.

Kaip žinome, sovietų agentai paskutiniais pirmosios nepriklausomybės metais skleisdami gandus lengvai suformuodavo jiems reikalingą nuomonę apie aukštus Lietuvos valdžios pareigūnus; ypač jie griebdavosi šmeižto norėdami apjuodinti iškilias, Lietuvai nusipelniusias asmenybes. Tokia suformuota nuomonė pasiekdavo ir prezidentą A. Smetoną, gal dėl to paskutiniais jo valdymo metais vyko dažna vyriausybių kaita.

Tą rodo vienas pavyzdys, aprašytas S. Raštikio atsiminimuose. 1939 m. pabaigoje, jau vykstant karui ir sovietams grąžinus Lietuvai dalį Vilniaus krašto, A. Smetona atleido iš kariuomenės vado pareigų generolą S. Raštikį, kuris per penkerius metus buvo modernizavęs kariuomenę pagal to meto lygį (jis buvo mokęsis Vokietijos karo akademijoje), buvo populiarus ir tautos gerbiamas žmogus. Vietoj S. Raštikio prezidentas paskyrė generolą Vincą Vitkauską, kurio brolis už ryšius su bolševikais 1919 m. buvo sušaudytas. Galima įžvelgti, kad labai organizuotas, veiklus ir populiarus kariuomenės vadas S. Raštikis būsimiems okupaciniams Maskvos planams netiko, nes galėjo pasipriešinti sovietų kariuomenei, todėl kažkas įpiršo V. Vitkauską. Kai A. Smetonos dukterėčia, S. Raštikio žmona, nuėjo pas dėdę prezidentą pasiskųsti, kodėl atleistas jos vyras, tai prezidentas A. Smetona metė jai atvirą kaltinimą: „Tavo vyras bolševikas.“17 O kai 1940 m. birželio 15 d. Maskvos ultimatumu pareikalauta A. Merkio vyriausybės atstatydinimo, A. Smetona pasiūlė Maskvai S. Raštinio, kurį jis laikė bolševiku, kandidatūrą naujai vyriausybei sudaryti, tačiau Maskva atsisakė. A. Smetonos frazės: „Krėvę įtarė sovietų agentu“, „Raštikis – bolševikas“ rodo, kad sovietų agentai ar kiti priešininkai pasikesdavo melagingas nuomones apie patriotiškus, nusipelniusius asmenis ir nesunkiai įsteigdavo jas vienam autoritetingam valdžios asmeniui; tai autoritarinės valdžios padarinys. Keista, kad istorikas M. Tamošaitis šias ištaras naudoja kaip dokumentus savo abejotinoms įžvalgoms apie V. Krėvės veiklą pagrįsti.

Lieka tik pacituoti sarkastiškus V. Krėvės laiško (1948 m.) poetui Jonui Aisčiui žodžius: „Vokiečiai norėjo mane sušaudyti, rusai paskelbė „liaudies priešu“, o lietuviai apspjaudė. Nieko sau likimas.“

„Dažnai mes labai klystame, vertindami praeities įvykius ne tos pačios praeities, bet dabarties akimis“18, – rašė Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis.

„De mortuis nil nici verum“, – sako romėnai: apie mirusį arba nieko, arba teisybę.

 
 

Nuorodos

 

1 S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II dalis, 1956, Lituanus, p. 413.

2 Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fondas 658, ap. 1, b. 1, l. 130–133.

3 T. Remeikis, „Pabaltijo valstybių okupacijos tyrimai JAV ir V. Krėvė-Mickevičius“, Kultūros barai, 1999, Nr. 9, p. 65–71.

4 V. Krėvė. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (Atsiminimai), Vilnius, 1992, p. 62, 63.

5 T. Remeikis, op. cit., p. 67.

6 Ibid.

7 A. Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius,1998, p. 271.

8 T. Remeikis, op. cit., p. 68.

9 E. Galvanauskas, „Nepriklausomybės paskutinių dienų agonija“, Kultūros barai, 2001, Nr. 11, p. 71.

10 Ibid., p. 74.
11 Ibid., p. 72.

12 A. Zalatorius, op. cit., p. 272.

13 V. Krėvė, op. cit., p. 42.

14 A. Zalatorius, op. cit., p. 272.

15 Plačiau žr.: V. Turčinavičius, „Kai istorikas sako ne visą tiesą“, Kultūros barai, 2006, Nr. 3, p. 21–23.

16 B. Raila, Versmės ir verpetai, Bostonas, 1970, p. 153.

17 S. Raštikis, op. cit., p. 678.

18 Ibid., p. 413.

Vladas Turčinavičius



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”