2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

Imantas Melianas

Kova be atvangos

Čečėnų tautos kova dėl laisvės 1917–1944 m.

 

Lietuvos skaitytojas apie Čečėniją ir jos pastangas išsivaduoti iš Rusijos „glėbio“ daugiau sužinojo tik 1991 m., kai ši tolima kalnuota šalis paskelbė nepriklausomybę. Informacija apie atkaklią čečėnų kovą dėl tėvynės laisvės, nors dažnai vienpusiška ir tendencinga, Lietuvą pasiekdavo ir vėliau.

Šiek tiek buvo galima išgirsti ir apie ankstesnių amžių čečėnų pastangas sukurti savarankišką valstybę – apie šeicho Mansuro ir imamo Šamilio sukurtus valstybinius darinius bei apie jų ilgus metus trukusį gana sėkmingą pasipriešinimą įsibrovėliams.

Kur kas mažiau žinome apie Čečėnijos istoriją nuo 1917 m., kai subyrėjo didysis tautų kalėjimas – Rusijos imperija, iki 1944 m., kai visa čečėnų (ir ne tik čečėnų) tauta buvo ištremta į Kazachijos ir Kirgizijos stepes. Taip raudonasis budelis Josifas Stalinas įvykdė daugiau kaip šimtmečio senumo caro valdžios direktyvą – „apvalyti“ Rytų Kaukazą, kad jame neliktų čečėnų. Šio laikotarpio istorijoje irgi gausu įdomių ir didvyriškų puslapių.

* * *

Nesėkmės Pirmojo pasaulinio karo frontuose ir dvi paeiliui vykusios revoliucijos lėmė milžiniškos Romanovų imperijos žlugimą. Pirmoji ir palyginti taikiai nuo Rusijos atsiskyrė Suomija, kuri ir anksčiau naudojosi šiokia tokia autonomija. Kitos šalys – Estija, Latvija, Lenkija ir Lietuva – turėjo padėti didžiulių pastangų, pralieti nemažai priešų ir savo kraujo, kol privertė pasaulį pripažinti jas tarptautinės teisės subjektais. Deja, tai truko tik šiek tiek ilgiau nei dvidešimt metų. Vėliau prireikė dar pusės amžiaus, kol jos galutinai sugrįžo į laisvųjų tautų būrį.

Mažiau pasisekė mūsų artimesniems ir tolimesniems likimo broliams į pietus ir pietryčius nuo Lietuvos, nors ir jų kova dėl laisvės pareikalavo nemažai aukų. Tuometinė geopolitinė padėtis ir jėgų santykis buvo nepalankūs nepriklausomybę 1917–1918 m. paskelbusioms, bet jau 1920–1921 m. ją praradusioms Ukrainai, Krymo totorių valstybei, Gruzijai, Armėnijai, Azerbaidžanui ir čečėnų gyvenamą teritoriją apėmusiems Kalniečių respublikai ir Šiaurės Kaukazo emyratui. Visos jos tapo bolševikinės Rusijos ekspansijos aukomis.

Geografiniai, istoriniai, kultūriniai ir konfesiniai veiksniai lėmė, kad tuo metu Šiaurės Kaukazo tautos siekė sukurti regione bendrą daugiatautę valstybę, sudarytą federaciniu arba konfederaciniu pagrindu. Pasinaudojant Rusijos centrinės valdžios silpnumu, jau 1917 m. gegužės mėn. buvo sušauktas Šiaurės Kaukazo tautų kongresas, kuris sudarė laikinąją vyriausybę – Jungtinės Šiaurės Kaukazo ir Dagestano Kalniečių sąjungos (toliau – Kalniečių sąjunga) Centrinį komitetą. Tų pačių metų rugsėjo mėn. buvo sušauktas antrasis Šiaurės Kaukazo tautų kongresas, kuris priėmė Kalniečių sąjungos konstituciją.

Bolševikų ekspansija pakeitė nepriklausomybininkų planus, todėl jie, siekdami suvienyti visas Šiaurės Kaukazo jėgas kovai su mirtinu priešu, sutiko įeiti į naujo darinio – pietryčių kazokų kariaunų, Kaukazo kalniečių ir stepių laisvųjų tautų sąjungą, kuri 1917 m. gruodžio 1 d. suformavo jungtinę Tereko ir Dagestano vyriausybę, vadovaujamą atamano Aleksejaus Kaledino (vienu šios sąjungos vadovu tapo ir stambus naftos pramonininkas, buvęs caro kariuomenės generolas čečėnas Tapa Čermojevas). Politinės konjunktūros sumetimais sulipdytas darinys nebuvo itin patvarus, nes jį sudarė ne kartą prieš tai tarpusavyje konfliktavusios tautos, kurios priklausė skirtingoms konfesijoms (dauguma kalniečių ir nogajai buvo musulmonai, rusakalbiai kazokai – stačiatikiai, o klajokliai kalmukai – budistai). Skyrėsi ir politiniai naujųjų sąjungininkų tikslai – kalniečiai siekė visiškos nepriklausomybės nuo Rusijos, o kazokus tenkino bolševikų valdžios nuvertimas ir autonomijos kitataučiams suteikimas.

Dėl šių priežasčių krašto politiniame gyvenime ryškėjo ne tik įcentrinės, bet ir išcentrinės tendencijos. Pavyzdžiui, 1918 m. sausio 15 d. Urus Martane įvykęs čečėnų tautos suvažiavimas išsirinko Achmetchano Mutuševo vadovaujamą čečėnų tautos medžlį (parlamentą), kuris įsikūrė Staryje Atagų gyvenvietėje, o jau sausio 25–31 d. Mozdoke vyko bendras Tereko srities tautų suvažiavimas. Pagaliau 1918 m. gegužės 11 d. buvo paskelbta savarankiškos Kalniečių respublikos nepriklausomybė, kurią de facto pripažino (arba ketino pripažinti) Vokietija, Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija. Kalniečių respublikos konstitucijoje nauja valstybė buvo kildinama iš 1917 m. egzistavusios Kalniečių sąjungos; į ją įėjo Dagestano bei Tereko sritys ir kalniečių tautų gyvenamos Stavropolio bei Kubanės sričių dalys. Kadangi Kalniečių respublika pagal jos konstituciją buvo konfederacinė valstybė, atitinkamą deklaraciją pasirašė visų jos tautybių įgaliotieji atstovai. Pietinė siena su Gruzija ir Azerbaidžanu turėjo būti demarkuota susitarimais su šiomis valstybėmis. 1918 m. birželio 8 d. tarp Turkijos ir Kalniečių respublikos buvo sudaryta karinė politinė sąjunga. Komunistai irgi norėjo dalyvauti valstybės kuriamajame darbe, bet jiems tai neleista.

Kalniečių respublikos prezidentu buvo išrinktas jau minėtas Tapa (Abdulmedžidas) Čermojevas, parlamento pirmininku – Vasangirėjus Džabagis, užsienio reikalų ministru – Gaidaras Bamatas, vyriausybės nariais – Pšemachas Kocevas, Abdulrašidas Katchanovas, Achmetas Calikovas, Alichanas Kantemiras, Aitekas Namitokas ir kiti. Vyriausybės nariai atstovavo visoms Kalniečių respublikoje gyvenančioms tautybėms. 1918 m. gruodžio 22–23 d. buvo priimtas Kalniečių respublikos parlamento – Federacinės tarybos – ir vyriausybės reglamentas, pagal kurį 1919 m. sausio 20 d. įvyko pirmasis Federacinės tarybos posėdis.

Pradėjusią tvirtėti naująją valstybę netrukus užgriuvo Antono Denikino vadovaujama „baltųjų“ rusų kariauna. A. Denikinas svajojo atkurti „vieningą ir nedalomą“ Rusiją, todėl laisvės siekiančius kalniečius niekinamai vadino „nacionalbolševikais“. Gana lengvai užėmęs Kabardą ir Osetiją, generolas susidūrė su atkakliu pasipriešinimu, įžengęs į vainachų (čečėnų ir ingušų) žemę. Siekdami palaužti kalniečių pasipriešinimą, rusai sudegino keletą čečėnų miestų ir kaimų ir 1919 m. viduryje jau kontroliavo didžiąją Kalniečių respublikos teritorijos dalį. Bet ir po to A. Denikinas buvo priverstas laikyti Čečėnijoje maždaug trečdalį savo karių, kurių jam taip trūko bolševikų fronte.

Kalniečių respublika negalėjo sulaukti paramos iš karą pralaimėjusių savo sąjungininkų, o Antantės šalys nebuvo pamiršusios, kieno pusę buvo pasirinkę nepatyrę kalniečių politikai. Kita vertus, dėl realios geopolitinės padėties 1918 m. jie iš esmės neturėjo jokio kito pasirinkimo.

Tačiau A. Denikinas neilgai mėgavosi pergale. 1919 m. rugsėjo mėn. prasidėjo imamo Uzunchadžio (Uzunhajiro Chadžichano) vadovaujamas sukilimas, kuris apėmė ne tik Čečėnijos, Ingušijos ir Dagestano, bet ir Osetijos kalnų sritis bei visą Balkariją. Išlaisvintose teritorijose sukilėliai dar kartą paskelbė savo įvairiatautės valstybės nepriklausomybę, šįkart Šiaurės Kaukazo emyrato vardu, o emyrato sostine tapo Vedeno gyvenvietė Čečėnijoje. Šiaurės Kaukazo emyrato vyriausybės vadovu tapo Kamilchanas, o ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu buvo paskirtas kunigaikštis Inalukas Arsanukajevas-Dyšnietis. Tų pačių metų spalio mėn. į apyvartą buvo paleisti čia pat, Vedene, pagaminti Šiaurės Kaukazo emyrato popieriniai pinigai ir monetos (finansų ministras Abdulazimas Abdulis) su užrašais arabų, prancūzų ir rusų kalbomis. Maždaug tuo pačiu metu prasidėjo intensyvūs emyrato karinių pajėgų susirėmimai su puolančios A. Denikino kariuomenės daliniais, kurie lapkričio mėn. nustūmė Uzunchadžio bendražygius į kalnus (bet ne toliau Serženjurto).

Bolševikai gudriai pasinaudojo sunkia Uzunchadžio padėtimi – pripažino jo vadovaujamos valstybės nepriklausomybę ir net suteikė jai ginkluotą paramą. Jungtinės Šiaurės Kaukazo emyrato ir Sovietų Rusijos pajėgos galiausiai privertė A. Denikino kariuomenę pasitraukti iš Kaukazo. Iškart po to bolševikų „draugystė“ su kalniečiais baigėsi, ir 1920 m. kovo mėn. jie paskelbė, kad Šiaurės Kaukazo emyratas panaikinamas. Kitą mėnesį neaiškiomis aplinkybėmis mirė ir pats imamas Uzunchadžis.

Kitaip negu demokratiniais pagrindais kurta Kalniečių respublika (1918–1919), Šiaurės Kaukazo emyratas (1919–1920) buvo teokratinė valstybė, daugiau primenanti šiek tiek modernizuotą garsųjį Šamilio imamatą (1834–1859). Kaip ir pirmuoju atveju, emyratui nelabai pasisekė su sąjungininkais, bet ir šįkart nebuvo jokios realios alternatyvos.

Kalniečiai neketino taikstytis su naujaisiais pavergėjais, todėl jau 1920 m. rugpjūčio mėn. Čečėnijoje ir Dagestane prasidėjo imamo Šamilio vaikaičio Saidbeko vadovaujamas sukilimas, kurį bolševikai nuslopino tik po metų. Dar tebevykstant mūšiams, bolševikai sušaukė Vladikaukaze kalniečių suvažiavimą, į kurį iš Maskvos atvyko Rusijos SFSR tautybių reikalų liaudies komisaras J. Stalinas. Jis paskelbė amnestiją Saidbeko sukilėliams (su sąlyga, kad jie pripažins sovietų valdžią) ir pasiūlė įkurti Kalniečių sovietinę respubliką kaip būsimos nepriklausomos valstybės pamatą.

Karo išvarginti kalniečiai pasidavė J. Stalino įkalbinėjimams ir sutiko pripažinti sovietų valdžią, jei bus įvykdytos dvi sąlygos: Kalniečių sovietinėje respublikoje turėjo galioti šariato teisė, be to, turėjo būti grąžintos dar carų laikais atimtos kalniečių žemės. Bolševikai kalniečių sąlygas priėmė, ir 1921 m. sausio 20 d. buvo įkurta Rusijos SFSR priklausanti Kalniečių ASSR su sostine Vladikaukazu, į kurią buvo įtrauktos Čečėnija, Ingušija, Osetija, Kabarda, Balkarija ir Karačajus. Formaliai Kalniečių ASSR priklausė taip pat Vladikaukazo, Grozno ir Sunžos apygardos, tačiau faktiškai jas tiesiogiai valdė Maskva. Dagestaną buvo nutarta paskelbti atskira ASSR.

Kalniečių ASSR nusistovėjo savotiška sovietų valdžia: įstaigose ir mokyklose ant sienų kabojo ne Karlo Markso, o imamo Šamilio portretai, vainachams buvo grąžintos prieš dešimtmečius iš jų atimtos žemės, o rusų kazokai turėjo išsikelti į etninę Rusiją. Bet ir tai nepavertė kalniečių „tarybiniais žmonėmis“. Faktinį kalniečių nelojalumą sovietų valdžiai patvirtina tai, kad visa Šiaurės Kaukazo karinės apygardos teritorija 1921 m. gruodžio 9 d. buvo paskelbta „kovos su banditizmu“ zona, visi įgaliojimai joje suteikti VČK (bolševikų saugumui) ir lauko kariuomenei.

 Maskva negalėjo ilgai toleruoti faktinės (o ne dekoratyvinės, kaip kitose respublikose) Kalniečių ASSR autonomijos, todėl buvo nutarta ją išardyti. Jau 1922 m. lapkričio 30 d. iš jos buvo išskirtos Čečėnijos, Karačajaus ir Čerkesijos, Kabardos ir Balkarijos, taip pat Adigijos autonominės sritys. 1924 m. apkarpyta Kalniečių ASSR galutinai nustojo egzistavusi, jos likučius padalijus Ingušijos bei Šiaurės Osetijos autonominėms sritims.

Tai leido bolševikams panaikinti realią autonomiją, kurią buvo išsikovojusi Kalniečių ASSR, ir suskaldyti Šiaurės Kaukazo tautų vienybę, nes sienos tarp naujai įkurtų autonominių sričių ne visur atitiko etnines ribas. Antai dalis čečėnų gyvenamos teritorijos buvo priskirta Dagestano ASSR. Tokiu būdu bolševikai įgyvendino „skaldyk ir valdyk“ politiką. Nesiliovė represijos prieš iškilius čečėnų lyderius. Pavyzdžiui, 1923 m. dėl tariamo sukilimo organizavimo kartu su gruzinų tautinio išsivadavimo judėjimo lyderiais buvo suimtas ir vėliau nužudytas šeichas Ali Mitajevas, imta persekioti jo „gaujos“ dalyvius.

1929 m. prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai, čečėnai masiškai sukilo. Sukilėliai sudarė laikinąją vyriausybę, kuri pareikalavo, kad bolševikai nutrauktų kolektyvizaciją, paleistų suimtus „buožes“, pakeistų iš Rusijos atsiųstus GPU vadovus vietiniais kadrais, atkurtų Kalniečių ASSR egzistavusią šariato teismų sistemą ir užkirstų kelią centrinės valdžios kišimuisi į „čečėnų vidaus reikalus“. Maskvos sudaryta speciali komisija pažadėjo atsižvelgti į sukilėlių reikalavimus ir nubausti nusikaltusius sovietinius darbuotojus. Tuo pat metu rusai griebėsi klastos – jie mėgino fiziškai sunaikinti sukilimo lyderį Šitą Istamulovą ir tuo tikslu apsupo jo namą Šalio gyvenvietėje, tačiau mūšyje visas GPU būrys (apie 150 karių) buvo sunaikintas.

Š. Istamulovo vadovaujamas sukilimas išplito į Ingušiją, Dagestaną, Osetiją, Kabardą, Balkariją ir Karačajų. Prieš sukilėlius vien Goičio (Goity) ir Šalio apylinkėse rusai nusiuntė 2 tūkst. karių su 75 kulkosvaidžiais, 11 pabūklų ir 7 lėktuvais; vėliau šias pajėgas papildė dar penkios pėstininkų divizijos, Vladikaukazo pėstininkų ir Krasnodaro kavalerijos mokyklų kursantai, trys artilerijos divizionai, du kalnų šaulių pulkai ir trys GPU kariuomenės eskadronai. Benojuje čečėnų sukilėliams vadovavo Jaročis ir Chodžas, o Goičio apylinkėse – Achmatmula ir Kurijevas. Visiškai sunaikinus Goitį ir Š. Istamulovui su bendražygiais pasitraukus į kalnus, rusai pagaliau užėmė maištingąją teritoriją. Prie Goičio jie prarado pėstininkų pulką, o prie Šalio – divizijai prilygstantį karių skaičių. Mūšiai dėl Benojaus truko net du mėnesius, bet ir įžengę į šią gyvenvietę rusai nerado joje nė vieno gyventojo – visi pasitraukė į kalnus. Kadangi tokių ištuštėjusių gyvenviečių buvo daug, Maskva paskelbė amnestiją, bet ir tada sukilėliai pareiškė, kad jie sugrįš tik rusams pasitraukus iš Čečėnijos.

Sovietų valdžiai teko nusileisti: ji paskelbė dar vieną amnestiją ir privežė į Čečėniją pigių produktų bei kitų prekių; šitaip žmonės buvo viliojami grįžti į savo namus. Iš dalies tai pavyko – pavyzdžiui, Š. Istamulovas sutiko tapti kooperacinės bendrovės pirmininku. Bet jau 1931 m. jis buvo iškviestas neva pasikalbėti pas vietinį GPU vadovą Baklanovą, kuris išsitraukė pistoletą ir šovė į jį. Mirtinai sužeistas Š. Istamulovas dar spėjo nudurti Baklanovą peiliu.

Po Š. Istamulovo nužudymo vėl prasidėjo žiaurios represijos, pavadintos „buožių, kontrrevoliucinių elementų, mulų ir nacionalistinių ideologų likvidavimu“; jų metu žuvo 35 tūkst. žmonių. Neapsikentęs Š. Istamulovo brolis Chasanas surinko keršytojų būrį, kuris kovėsi su enkavėdistais net iki 1935 m.

Dėl rusų represijų Čečėnijoje vyko permanentinis partizaninis karas, nes kalniečiai nenorėjo susitaikyti su nuolatiniais pažeminimais ir jų teisių pažeidimais. Pavyzdžiui, 1932 m. apkaltinus susirašinėjimu su buvusiu Kalniečių respublikos prezidentu T. Čermojevu buvo suimti 3 tūkst. čečėnų menininkų, mokslininkų ir kitų inteligentų, dalis jų nužudyta, o kiti ištremti į Sibirą. 1937 m. Čečėnijoje buvo surengta „generalinė antisovietinių elementų likvidavimo operacija“, kurios metu suimta apie 14 tūkst. žmonių. Dalį jų taip pat sušaudė arba nuskandino upėje, likusius ištrėmė. Visa tai vertė čečėnus masiškai stoti į keršytojų gretas. Ypač daug buvo abrekų – ryšius su artimaisiais nutraukusių (dėl jų pačių saugumo) vienišių kovotojų.

Vadovauti represijoms Čečėnijoje 1937 m. GPU–NKVD Maskvos vadovybė nusiuntė šios represinės organizacijos vadovo Nikolajaus Ježovo pavaduotoją Matvejų Škiriatovą, kuris įsakė suimti ne tik visus laisvėje dar likusius inteligentus, bet ir visus partinius bei sovietinius darbuotojus – nuo kaimų tarybų pirmininkų iki autonomijos vadovų. 137 iš jų buvo apkaltinti „antisovietinių centrų organizavimu“; dalis jų neištvėrę kankinimų nusižudė ar buvo nužudyti per tardymus.

1934 m. Čečėnijos autonominė sritis buvo sujungta su Ingušijos autonomine sritimi, o 1936 m. gruodžio 5 d. ši jungtinė sritis pertvarkyta į Čečėnijos-Ingušijos ASSR. Bet ir po to sunki krašto gyventojų padėtis nepalengvėjo. Priešingai, siekiant surusinti čečėnų tautą, 1938 m. buvo pakeista čečėnų raštija: lotynų raidynas, vartotas nuo 1923 m., pakeistas „kirilica“. Tai irgi sukėlė žmonių nepasitenkinimą. Stalininės represijos pagimdė naują reiškinį: atsirado nauji lyderiai iš buvusių partinių ir komjaunimo darbuotojų (iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos čečėnų pasipriešinimui paprastai vadovaudavo religiniai autoritetai). Žinomiausias iš naujųjų lyderių – Chasanas Israilovas, vadovavęs čečėnų sukilimui 1940–1944 m.

Daugiavaikėje šeimoje 1910 m. gimęs Ch. Israilovas 1929 m. Rostove prie Dono baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į VKP(b). Rašė eilėraščius bei pjeses ir straipsnius į Maskvos „Krestjanskaja gazeta“, kuriuose demaskavo vietinių partinių ir sovietinių darbuotojų piktnaudžiavimus. 1931 m. buvo suimtas už „kontrrevoliucinį šmeižtą“ ir „ryšius su antisovietine gauja“. Kalėjime parašė dvi knygas. Po trejų metų, paaiškėjus, kad jis laikraštyje rašė tiesą, buvo paleistas į laisvę ir vėl priimtas į partiją. Mokėsi Rytų darbo žmonių komunistiniame universitete Maskvoje, kur kartu su kitais vainachų (čečėnų ir ingušų) studentais parašė ir įteikė sovietinei vyriausybei pareiškimą, kuriuo reikalavo pakeisti valstybės politinį kursą ir nušalinti nuo pareigų VKP(b) Čečėnijos-Ingušijos autonominės srities komiteto pirmininką Jegorovą ir vidaus reikalų liaudies komisarą Rajevą, dėl to buvo vėl suimtas.

1939 m. pabaigoje per eilinį stalininį „valymą“ Jegorovas ir Rajevas buvo pripažinti „liaudies priešais“ ir represuoti. Dar kartą paleistas į laisvę Ch. Israilovas buvo pakviestas pas naująjį partijos srities komiteto pirmininką Bykovą, kuris pasiūlė jam „sugrįžti“ į partiją. Ch. Israilovas pažadėjo keletą dienų pagalvoti ir po savaitės nusiuntė Bykovui tokį pareiškimą: „Štai jau 20 metų sovietų valdžia naikina mano tautą [...], todėl aš nusprendžiau tapti kovos dėl mano tautos išsivadavimo vadovu. Gerai suprantu, kad ne tik Čečėnijai-Ingušijai, bet ir visam Kaukazui bus nelengva išsivaduoti iš raudonojo imperializmo priespaudos, bet tikėjimas teisingumu ir viltis, kad šią kovą palaikys kitos laisvę mylinčios Kaukazo ir viso pasaulio tautos, įkvepia mane šiam žingsniui, nors kai kam jis gali atrodyti beprasmiškas. Bebaimiai suomiai parodė, kad didžiulė vergovinė imperija yra bejėgė prieš mažą laisvę mylinčią tautą. Kaukaze priešas išvys antrąją Suomiją; juo paseks ir kitos pavergtos tautos.“

Jau 1940 m. vasario mėn. Ch. Israilovo vadovaujami sukilėliai išlaisvino Galančožo, Sajasano, Čeberlojaus rajonus ir dalį Šatojaus rajono. Ginklų jie įgydavo nuginkluodami enkavėdistų baudžiamuosius būrius. Išvadavę didžiąją kalnuotosios Čečėnijos dalį, sukilėliai sušaukė Galančože suvažiavimą ir sudarė Laikinąją Čečėnijos-Ingušijos liaudies revoliucinę vyriausybę.

Po to, kai Suomija buvo priversta pasirašyti su SSRS taikos sutartį, sukilimas ėmė silpti, tačiau vėl įsiliepsnojo prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui. Būtent dėl to sovietinė ir dabartinė rusų propaganda mėgina pavaizduoti Ch. Israilovą kaip nacių bendrininką. Tai visiška nesąmonė, nes jo vadovaujamas sukilimas prasidėjo pusantrų metų anksčiau nei Vokietijos ir SSRS karas. Vokiečių kariuomenė niekada nebuvo įžengusi į Čečėnijos-Ingušijos teritoriją, o sukilėliai nėra gavę iš nacių nė vieno šautuvo, nė vieno šovinio. Kita vertus, Ch. Israilovas iš tikrųjų tikėjosi pasinaudoti Vokietijos karu su SSRS Kaukazui išlaisvinti. Tai galima suprasti žinant, kad po to, kai rusai 1942 m. pavasarį bombardavo Čečėnijos-Ingušijos kalnų rajonus, Šatojuje, Itumkalėje ir Galančože liko mažiau gyvųjų nei žuvusiųjų.

1942 m. Šatojaus ir Itumkalės rajonuose prasidėjo advokato Mairbeko Šeripovo (žuvo 1942 m. lapkričio mėn.) vadovaujamas sukilimas. Jam susijungus su Ch. Israilovu, buvo sudarytas bendras karinis štabas ir atitinkamai reorganizuota sukilėlių vyriausybė, kuri 1942 m. birželio mėn. išleido atsišaukimą į čečėnų ir ingušų tautas. Jame buvo teigiama, kad vokiečiai yra laukiami tik tuo atveju, jei jie besąlygiškai pripažins Kaukazo nepriklausomybę; kitaip kova dėl tautinio išsivadavimo tęsis toliau.

Ch. Israilovo vadovaujami sukilėliai su amžinu čečėnų tautos priešu atkakliai kovojo iki pat vainachų ištrėmimo iš jų gimtųjų vietų. Bet ir po to pavieniai sukilėlių būriai, jau netekę anksčiau turėtos gyventojų paramos ištuštėjusiose gyvenvietėse, susikaudavo su besismelkiančiais į kalnus enkavėdistų daliniais. Būtent prie tokių dar likusių Ch. Israilovo kovotojų būrių prisidėjo legendinė keršytoja, alpinistė ir snaiperė Laisat Baisarova su savo vyru.

Ch. Israilovas žuvo NKVD prieš jį surengtos operacijos metu 1944 m. gruodžio 29 d.

Paskutinis abrekas Chasucha Magomadovas (g. 1901 m.) buvo „sumedžiotas“ KGB tik 1976 m.

 
 
Panaudota litertatūra:                      
 

3. http://www.amina.com/kamina/484.html.

4. http://www.chechenasso.ru/istoriyafilosofskoimisli/MutushevI/index.html.

7. http://ru.wikipedia.org/wiki.

8. http://www.zhaina.com/2007/08/23/page,12,vajnahi.html

9. Marat Ilyasov, „Čečėnijos istorijos apybraiža“ (rengiama spaudai).

 

Keršytoja

 

Nuostabios maištininkės Laisat Baisarovos, stojusios į atkaklią ginkluotą kovą su Josifo Stalino baudžiamaisiais organais ir sugebėjusios išvengti susidorojimo, likimas toks įstabus, kad net šių eilučių autorius, nemažai matęs ir dėl savo profesijos spėjęs sužinoti daug nepaprastų ir dramatiškų istorijų, iš pradžių negalėjo patikėti, jog visa tai – ne prasimanymas, o tikri įvykiai. Ekstremaliomis epochos sąlygomis netekusi bet kokio tikroviškumo, panaši ar į senovės tragedijos, ar į kalniečių legendos, ar į šiuolaikinio kovinio filmo siužetus, bet iš esmės nepaprastai liūdna tiesa.

Apie tai, kaip klastingai ši jauna moteris, Itumkalės rajono komjaunimo komiteto sekretorė, 1944 m. staiga „išdavė“ Lenino komjaunimą, bolševikų partiją ir visą sovietų valdžią, pirmą kartą išgirdau SSRS NKVD kariuomenės Grozno divizijos veteranų susitikime SSRS MVD Centriniame muziejuje. Buvęs šios divizijos 141-ojo kalnų šaulių pulko štabo viršininkas atsargos generolas majoras Nikolajus Bulanovas leidosi į prisiminimus:

– Tai buvo Itumkalėje. Įsivaizduokite: vyksta štabo posėdis, svarstomas čečėnų trėmimų klausimas. Staiga į salę įžengia jauna kalnietė. Žavi – galvą pamesti galima! Liekna, išdidi, eisena kaip panteros, akys žydros žydros... Gražuolė tiesiog iš pirmo žvilgsnio sužavėjo visus dalyvaujančius karininkus ir patį valstybės saugumo generolą leitenantą Ceretelį. Juk tai jo kvietimu ji čia atvyko. Visi kaip pagal komandą atsistojo. „Laisat Baisarova, – prisistatė ji, – atėjau jums į pagalbą.“

Pasistengsiu ir toliau kiek įmanoma tiksliau perduoti tai, ką man pasakojo iš pradžių N. Bulanovas, o vėliau ir pati šios istorijos herojė. Čia nedaug ką ir bepridursi. Taigi pasakoja generolas:

– Jos reputacija, reikia jums pasakyti, buvo nepriekaištinga: partinė darbuotoja, kokių mažai besutiksi. Atsidavusi, protinga, drausminga. Na, mes jai ir pavedėme agituoti rajono gyventojus, kad nesipriešintų trėmimams. Davėme leidimą laisvai važinėti po rajoną, žinoma, paskyrėme palydovą – jauną leitenantą Razumovskį. Niekas nesitikėjo, kad ji gali būti tokia klastinga! O ji mus išdavė. Jau pirmą trėmimų dieną, 1944 m. vasario 23-iąją, ši nuostabi pantera persimetė į Chasano Israilovo stovyklą ir tapo banditų vadeivos talkininke.

Tas banditas kilęs iš buožių. Išsilavinęs – iš profesijos advokatas. Du kartus teistas, abu kartus – už antisovietinę propagandą. 1941 m. organizavo sukilimus Itumkalės, Galančožo ir Šatojaus rajonuose. Vadovavo vadinamajai „Brolių kaukaziečių nacionalsocialistų partijai“. Vokiečių žvalgybos agentas. Tada jam buvo 43 metai.

Pas jį ir pabėgo ši klastinga išdavikė. Tikėjomės, kad ji patylomis padės atlikti mūsų užduotį, bet vos tik mes pradėjome tremti ingušus ir čečėnus, ji tiesiog sužvėrėjo! Paskelbė mums tikrą karą. O bėda ta, kad ji buvo ne tik talentinga propagandininkė, bet ir mokėjo karstytis kalnais kaip katė. Puiki alpinistė ir Vorošilovo šaulė. Na ir išmokėme ant savo galvos! Dėl jos netekome ne tik žmonių, bet patyrėme ir politinių nuostolių. Be to, jos buvo neįmanoma sučiupti. Kokių tik priemonių mes nesiėmėme, tikėdamiesi ją sunaikinti! Viskas veltui. Baisiausią smūgį ši bjaurybė lyg tyčia sudavė mums kovo 9-ąją, kitą dieną po tarptautinės Moters dienos šventės. Kartu su savo vyru Achmetchanu Baisarovu, irgi buvusiu partiniu darbuotoju, Vorošilovo šauliu ir alpinistu, jie patykojo prie tilto per Šaro Arguno upę specialiąją grupę, kuri vežė į Chimojaus įgulą labai svarbų paketą su visiškai slaptu įsakymu, šifro kodais radistams ir slaptažodžiais visam mėnesiui. Vežėją seržantą Jakovenką nuginklavę paleido, deja, jis po to be pėdsakų dingo. O leitenantą Viktorovą ir raštininką, seržantą ūkio reikalams, Kiniankiną išrengė iki apatinių drabužių, atėmė iš jo specialųjį paketą, revolverį, šautuvą ir partinius bilietus. Tą pačią dieną žvalgybinė paieškų grupė rado juos negyvus.

Savo pasakojimą generolas majoras Bulanovas baigė atodūsiu, kuriame net po tiek metų nepaisant priešiškumo galėjai justi nevalingą susižavėjimą:

– Gaila! Taip ir nepavyko sugauti šios grobuonies. Kiek kraujo ji mums sugadino! Aš nežinau, kas jai vėliau atsitiko. Norėčiau dabar pažvelgti į jos išdavikiškas akis...

Generolo pasakojimas mane taip sudomino, kad aš nusprendžiau būtinai pažvelgti į šios moters akis ir į jos sielą. Man tai pavyko. Aš suradau ją toje pačioje Itumkalėje.

Ir štai ji priešais mane: švelnus veidas, kurio bruožų harmoniją ardo randas nuo kulkos sužeidimo, mėlynos, vis dar jaunai žėrinčios buvusios gražuolės ir kovotojos akys.

– Atėjau pas jus su gerais ketinimais, Laisat, nebijokite.

– Aš jau neturiu ko bijoti. Visas mano gyvenimas, nuo jaunų dienų suluošintas, praeityje. Baigėsi mano klajonės po pasaulį. Į Itumkalę grįžau numirti. Savo amžių nugyvenau, ganėtinai prisikentėjau, užteks. Mačiau šilto ir šalto, tačiau garbės nepraradau, savo orumą apgyniau. Ir priešams atkeršijau. Galiu drąsiai žvelgti į akis savo tautai – už visas jai tekusias patyčias atsimokėjau kaip galėjau. Atsilyginau NKVD kariuomenei už tai, kad okupavo manąją Ingušiją, kurioje 1920 m. gimiau, ir manąją Čečėniją, kur 1940 m. taip laimingai prasidėjo mano šeimyninis gyvenimas, – Laisat kalba tvirtu balsu, bet čia nesusilaikė ir sunkiai atsiduso. – Mes su Achmetchanu susipažinome 1939 m. kopdami į Elbruso viršukalnę, o susituokėme 1940 m. Maskvoje, per ten vykusias sąjungines PDG (Pasiruošęs darbui ir gynybai) normų varžybas; šaudymo snaiperio šautuvu rungtyje aš ten užėmiau trečiąją, o Achmetchanas – penktąją vietą. Tada nežinojau, kaip toks taiklumas pravers vėliau kovoje su baudėjais – kad ne į antakį, o tiesiai į akį pataikytum. Neslėpsiu, mums puikiai sekėsi.

– Klausiate, kiek jų buvo? Sunku visus prisiminti. Daug. Pasklaidykite NKVD pranešimus, juk jie vedė apskaitą. Štai, pavyzdžiui, – Laisat nusišypso neslėpdama pasididžiavimo, – prie Peš Gamchojaus gyvenvietės 1944 m. liepos mėn. mes sunaikinome aštuonių čekistų grupę. O rugpjūčio mėn. sutriuškinome karavaną, kuris gabeno pagrobtus ištremtųjų daiktus. Tai įvyko tarp Bajecho tilto ir Moistų. Bet tada mes sušaudėme tik du plėšikus, kitų pasigailėjome.

Prisiminęs Bulanovo pasakojimą, aš pasidomėjau:

– O prie Šaro Arguno tilto ar ne jūs pasidarbavote?

– Žinoma, mes, – gyvai tarė ji. – Kaipgi, prisimenu! Tai buvo pirmasis dvasios stiprumo išbandymas. Reikėjo Israilovui įrodyti, kad mes nesame jam atsiųsti provokatoriai, o tikri liaudies keršytojai. Ir mes pateikėme įrodymus. Sužinoję, kad rytą iš Šaro Arguno gyvenvietės į Chimojų išvažiavo vežimas su trimis čekistais, kurie kažką kruopščiai slėpė po šiaudais, mudu su vyru sėdom ant arklių ir aplenkėme nežinomus keliauninkus pravažiuojančius per Dajo kaimelį. Paskui prie tilto netoli Kiri kaimo parodėme generolo Ceretelio leidimą ir sukomandavome: „Rankas aukštyn!“ Iš netikėtumo čekistė išgriuvo iš vežimo ir palindo po juo. Karininkas Viktorovas pamėgino ištraukti iš dėklo naganą, bet nepajėgė – rankos drebėjo. Teko jam padėti. O seržantas – užmiršau jo vardą – kaip laikė rankose vadeles, taip jas su rankomis ir iškėlė į viršų. Jis prisiekinėjo, kad nekariaus su taikiais gyventojais, mes jį ir paleidome. Pasakėme: „Eik, drauguži, namo, pas savo mamą.“

Atsitokėjusi čekistė iššliaužė iš po vežimo ir įsikibo man į kojas. Buvo plikšala ir aš neišsilaikiau, pargriuvau. Tuo metu leitenantas Viktorovas nušoko nuo vežimo ir puolė bėgti prie tilto, bet Achmetas išsitraukė naganą ir jį nušovė. O aš turėjau nedidelį durklą ir ginantis nuo čekistės teko jį panaudoti. Tuo tarpu seržantas vežėjas jau spėjo pereiti tiltą, atsisukęs jis iškėlė rankas virš galvos ir suspaudė – gal norėjo „ačiū“ pasakyti ar net solidarumą pajuto.

Taip mes gavome smalka užantspauduotą paketą, kuriame buvo „visiškai slaptas įsakymas“ ir kitos svarbios instrukcijos, taip pat atsišaukimai, raginantys gyventojus atsiduoti nugalėtojo malonei. Tuos dokumentus mes radome avižų maiše... Argi viską papasakosi? Ko gero, tam nė savaitės neužteks, – jos pasenusį, randu papuoštą, bet dar gražų veidą vėl nutvieskė pasididžiavimo kupina šypsena; matėsi, kad ši moteris, kurios gyvenimą „suluošino“, randa džiaugsmo savo rūsčiuose prisiminimuose. – Bet dar apie vieną atsitikimą jums, ko gero, reikia žinoti, – tęsė senoji kalnietė. – Tai atsitiko netrukus, po kokių poros savaičių. Artėjo pavasaris, saulutė vis labiau šildė. O aplink – viskas nusiaubta, tik gailiai inkščia be šeimininkų likę naminiai gyvūnai. Likimo valiai paliktos karvės mykia, avys bliauna, o užvis baisiau staugia paklaikę šunys. Tačiau girdėjosi ir kitokių garsų: girgždėjo vežimai ir šūkavo ragindami arklius osetinų marodieriai, išvežantys prisigrobtą turtą iš tuščių namų. Tie žmonės begėdiškai linksminosi skubėdami praturtėti iš svetimos nelaimės, erzeliavo ir vis ragino savo arklius.

Jodami per Šundus mes sulaikėme bent dešimt tokių plėšikų. Iššovėme jiems virš galvų ir perspėjome, kad kitą kartą šausime tiesiai jiems į galvas. Jie puolė ant kelių ir mušdamiesi kumščiais į krūtinę ėmė prisiekinėti, kad daugiau nė kojos nekels į kaimynų žemę.

Mūsų šūvius, matyt, išgirdo kalnais jodinėjantys enkavėdistai. Jie puolė mus su automatais ir kulkosvaidžiais. Jų buvo daug, o mūsų tik keturi: be manęs, Achmetchanas, Abubakaras Bachojevas ir Jachja Mamedovas. Mes turėjome karabinus ir žiūroną. Aklai šaudydami, nesitaikydami mes pasitraukėme ir išsiskirstėme po kalnų trobeles. Nespėjome nė apsižvalgyti, kai mus apsupo iš trijų pusių. Už mūsų – bedugnė. Ji mums ne kliūtis, mes į ją galėjome greitai ir nesunkiai nusileisti, nes su savimi turėjome laipiojimui uolomis būtiną įrangą. Tačiau nusprendėme iš pradžių pasilinksminti. Buvo juokinga stebėti, kaip nevėkšliškai mūsų persekiotojai kabarojasi kalnų šlaitais. Pasiėmusi žiūronus, aš užkopiau su karabinu į virš kaimo iškilusio kalno viršūnę. Iš čia viskas matėsi kaip ant delno. Šaukdami „Ura!“ baudėjai puolė į ataką. Žinoma, buvo gaila šaudyti juos visus paeiliui – būtų likę pernelyg daug našlaičių. Per žiūronus aš ėmiau ieškoti karininkų. Man labai trūko snaiperio šautuvo, jei būčiau jį turėjusi, viskas būtų buvę paprasčiau. Bet aš ir taip susidorojau. Vos pamatau karininko antpečius, iškart spaudžiu gaiduką. Galva trūktelėjo. Griūva. Renkuosi kitą. Tasai kaip tik rankos mostu šaukia kareivius į ataką. Spaudžiu gaiduką. Nušautas. Ataka sužlugo. Tada mes panorome šiek tiek užkąsti, bet nesuspėjome – atšuoliavo raiteliai. Vėl puolė šturmuoti trobeles, kuriose buvo mano bendražygiai. Driokstelėjo trijų karabinų salvė ir trys raiteliai nusirito nuo arklių. Žiūriu per savo žiūronus – pasirodė dar vienas karininkas. Į šitą nusitaikiau aš.

Na, gana, pasismaginome. Štai ir Achmetas moja man iš apačios, atseit leiskis.

Jau ketinau leistis žemyn, bet kaip tik tada baudėjai sulaukė pastiprinimo. Negi ir šitie lįs į ugnį? Tada tai jau ir mes nesnausime. Tačiau šįsyk atakos nebuvo. Pasinaudojusi stojusia tyla, aš nusileidau pas vaikinus. Jie jau rengėsi išeiti. Tą akimirką vėl nuaidėjo šūviai, sukaleno kulkosvaidis, ėmė sproginėti granatos. Achmetas pajuokavo: „Artileristai rengiasi šturmuoti.“ Sėkmingai įveikę tarpeklį, mes išėjome į taką. Staiga mums priešais – karininkas su dviem kareiviais. Bet kadangi mes buvome apsirengę karinėmis uniformomis, tai šitas trejetas ramiai susilygino su mumis. Pasisveikinimo akimirką Abubakaras Bachojevas smogė karininkui durklu į veidą. Kareiviai išsilakstė. Na ką gi, bėkite, jūs mums nereikalingi. Surinkę numestus automatus ir nuvilkę nuo nužudytojo mundurą su valstybės saugumo vyresniojo leitenanto Firmanovo dokumentais, mes grįžome į savo bazę.

– Laisat, Maskvoje aš buvau susitikęs su buvusiu 141-ojo kalnų šaulių pulko štabo viršininku majoru Bulanovu. Jis sakė, kad vadovybė tikėjosi jūsų pagalbos, o jūs visus klastingai apgavote, išdavėte sovietų valdžią, kuri jus išmokė, patikėjo jums komjaunimo rajono komiteto sekretorės postą...

– Prisimenu, šis simpatiškas majoras, kaip ir generolas Ceretelis, mėgino man meilintis. Bet dabar ne apie tai kalba. Pakalbėkime apie išdavystę. Ne aš išdaviau sovietų valdžią, o ji mane. Ir ne tik mane – visus kalniečius. Ji atėmė iš mūsų laisvę, žemę, džiaugsmą, mūsų kalnus ir net mūsų gaivų orą. Aš nuolat skaičiau Leniną, tikėjau Stalinu. Buvau patriotė iki kaulų smegenų. Prisimenu, kaip mane įkvėpdavo dainos apie Leniną, Staliną, su kokiu įkvėpimu aš dainuodavau:

 

Ir platus gi kraštas mūs gimtasis,

Šitiek upių, girių, ežerų.

Kito tokio krašto nesurasi,

Kur taip gera žmogui ir gaivu!

 

Dainavau, kol „kraštas mūs gimtasis“ užnėrė kilpą man ant kaklo. Tada ėmiau dusti... Viskas iškart pasikeitė 1944 m. vasario 23 d., kai man ciniškai pareiškė: „Jei tu patriotė, padėk mums atimti iš tavęs tėvynę, tėvus ir net gyvybę.“ Tada pagaliau supratau, kokia iš tiesų yra sovietų valdžia. Spręskite patys, kas čia išdavikas, o kas keršytojas. Todėl aš ir nuėjau pas Israilovą. Daugiau neturėjau pas ką eiti. Nuėjau ne dėl to, kad tapčiau bandite, kaip mus vadino, o kad atkeršyčiau už tą niekšišką išdavystę, už nežmoniškas mano krašto patyčias, už sugriautus likimus… Rizikingas žingsnis? Bet jis man padėjo susitikti su tikrais patriotais, kurie nuoširdžiai mėgino kovoti dėl žmonių laimės, jų laisvės, garbės ir nepriklausomybės.

Žiūrėdamas į šią nepaprastą senutę, aš, jau seniai nebe jaunuolis, prisiminiau populiarią tų laikų metaforą, tapusią mėgstamu laikraščių štampu, kuri dabartiniam jaunimui tikriausiai atrodys absurdiška: „kalti pergalę“, „kalti kovotojų kadrus“… Juk ne tik mūsų vadas buvo Stalinas* (rusiškai stal’ – plienas), kiekvienas, kuris norėjo „sutarti“ su epocha, turėjo būti užsigrūdinęs kaip plienas, kietas kaip geležis. „Vinis daryti iš šių žmonių!“ – žavėjosi poetas, apsvaigintas šios nežmoniškos, žmogaus prigimčiai svetimos svajonės. Vėliau kitas poetas jau be jokio patoso sukūrė liūdną epitafiją suluošintai sielai kartos, „nukaldintos“ amžinai kovai:

 

Mums niekas nemiela,

Tik mūšio laukas mėnesienoj...

Sakė – iki pirmo kraujo lašo,

O paaiškėjo – iki pat mirties...

 

– Atleiskit, brangioji Laisat, – atsargiai tariau, – bet man jūs atrodote kaip tikra ikikarinių laikų komjaunimo vadovė, aistringa oratorė, tiesiog ideali sovietinio jaunimo atstovė.

– Jūs teisus! – ji nė nemanė prieštarauti. – Tvirti pagrindai, kuriuos gavau jaunystėje, padeda man gyventi ir dabar. Juk aš baigiau gerą patriotinio auklėjimo mokyklą. Jaunystėje visada jaučiausi aktyvi – taip man tada atrodė – tautos laimingos ateities kūrėja. Iki karo dvejus metus buvau komjaunimo Galaškų rajono komiteto sekretorė, paskui ir Itumkalėje dirbau tą patį darbą su jaunimu.

Atėjo metas užduoti dar vieną, kaip man atrodė, itin opų klausimą. Israilovas... Apkaltintas, gal ir neteisingai, palaikęs ryšius su hitlerininkų žvalgyba, įkūręs partiją, kuri vadinosi – tai jau negali būti šmeižtas – niekingu nacionalsocialistinės partijos vardu... Žinoma, palyginus su trėmimų baisybėmis „Broliai kaukaziečiai“ atrodo geresni už baudėjus, nes jie kovėsi dėl savo tautos, o kiti, svetimieji, atėjo tam, kad išvytų ją iš gimtosios žemės. Vis dėlto norėjau sužinoti, ar puikiajai kovotojai nebuvo sunku iš vienos stovyklos pereiti į kitą, kurioje, reikia manyti, žmoniškumo stoką irgi kompensavo plieno perteklius.

– Girdėjau, jūs susitikinėjote su Israilovu?

Ji noriai atsako kaip ir anksčiau, o jos akys šviečia komjaunuolišku išdidumu, kuris ir gąsdina, ir verčia nevalingai žavėtis šia sena moterimi su randu ant kaktos:

– Ne tik su juo! Susitikinėjau su jo bendraminčiais bičiuliais savo žemiečiu Achmedu Chučbarovu ir Mahomedu Idrisovu. Tapau jų ryšininke. Jie buvo savo tėvynės patriotai. Ne banditai, ne plėšikai, o ryškūs trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Kaukazo nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovai.

Tarsi iš rašto kalba…

– O kodėl jie taip greitai ir negarbingai žuvo?

– Todėl, kad jie krito ne garbingoje kovoje, kaip dera didvyriams, o susidūrę su niekšiška išdavyste! Su klastingais melagiais ir provokatoriais, valstybės valdžią užgrobusiais banditais – niekšingais, nesąžiningais ir nedorais! Kokių tik niekšybių ir gudrybių jie nesiėmė, kad sunaikintų šiuos protingus žmones, kurie nenulenkė galvos prieš tamsius gaivalus ir budelius!

Taip, Laisat, žinoma, suprantu... Jūsų rūstus įkarštis suprantamas... Bet ir jūs ką tik pasakojote, kaip persirengęs sukilėlis, kalnų takelyje sutikęs priešo karininką, vietoj pasisveikinimo smogė jam durklu į veidą. Kas tokį poelgį pavadintų didvyrišku? Karo nereikia idealizuoti, jame daug įniršio, o kilnumu pasigirti nedaug kas gali. Netgi toje stovykloje, kurios pusėje buvo tiesa.

Ne, garsiai aš to nepasakiau. O ji pasakojo toliau:

– Norėdami susidoroti su Mahomedu Idrisovu, jie tol kankino jiems į nagus patekusį Sultaną Mamedovą, kol šis pasakė, kur slapstosi Idrisovas. Jo slėptuvę apsupo. Kilo susišaudymas. Kulkosvaidžio serija nutraukė Mahomedo ranką. Kad visa jo bendražygių grupė nežūtų kartu su juo, jis įsakė palikti jį vieną prie nedidelio akmens. Sužinojęs apie šią nelaimę, Chasanas Israilovas nusiuntė mane jam padėti. Naktį aš slapta prasibroviau tenai. Kaip sugebėjau, perrišau petyje žiojėjančią žaizdą, daviau atsigerti arbatos su medumi. Jis dejavo. Paprašė užtaisyti pistoletą. Paskui atsigulė ant mano atneštos saujelės šieno ir užmigo. Daugiau niekuo negalėjau jam padėti. Sėdėjau šalia jo ir verkiau. Netrukus jis atsibudo ir pasakė: „Bėk, mieloji! Jie eina, aš girdžiu savo mirties žingsnius.“ Apsidairiusi pamačiau taku sėlinančius čekistus. Kaip katė šmurkštelėjau į uolos plyšį ir pasislėpiau.

Nuaidėjo pirmieji šūviai. Mahomedas Idrisovas pakilo ir tris kartus šovė į šliaužiančius prie jo priešus. Tada į jį ėmė šaudyti iš visų pusių. Suvarpė kulkomis, bet jis vis šaudė. Paskui nutilo, bet ne todėl, kad pasidavė, – jo pistoletą, kaip vėliau išgirdau iš baudėjų pokalbio, pramušė kulka. Vienas iš vadų, majoras, atsistojo ir priėjęs prie pat bejėgio didvyrio šovė į jį sprogstamąja kulka. Kraujas ir sutrupinti kaulai aptaškė akmenį.

Šis majoras, atrodo, gruzinas, įsakė savo pavaldiniui: „Nupjauk galvą!“ Tas pakėlė nelaimingąjį už plaukų ir sako: „Jis dar gyvas!“ Tada majoras išsitraukė durklą ir keliais kirčiais pats nupjovė galvą.

Mahomedas Idrisovas žuvo sulaukęs keturiasdešimties. Buvo nevedęs, kilęs iš Childicharojės. Motina jį vadino Bajumi Idrisu. Buvo labai geras žmogus, protingas, tvarkingas. Jis net laukinių paukščių nei žvėrių nešaudė! O koks vis dėlto drąsus, bebaimis buvo… Absoliučiai nieko nebijojo! Būdamas dvidešimties metų tapo Gruzijos milicijos rajono skyriaus viršininku. Tačiau po dvejų metų, 1926-aisiais, buvo suimtas ir teisiamas už tai, kad atsisakė vykdyti neteisėtą aukštesnės vadovybės įsakymą. Pasipiktinęs tokia savivale, jis pabėgo iš daboklės. Savo gimtinėje, Itumkalės rajone, pasisakė prieš kolektyvizaciją, ragino gyventojus nepaklusti, kalbėjo, kad tarybos stumia žmones į vergovę, kad „ši vergovinė kolūkinė santvarka atblokš šalį šimtmečiu atgal į praeitį“. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje suorganizavo tuose kraštuose ginkluotą sukilimą prieš sovietų valdžią. Jį žmonės mylėjo, palaikė nepaisydami represijų, kurių tais laikais valdžia labai lengvai griebdavosi.

Pagerbusi ginklo draugo atminimą šia kalba, ne dėl jos kaltės pavėlavusia dešimtmečiais, Laisat nutilo ir trumpam susimąstė, bet tuoj pat atsitokėjusi tęsė pasakojimą:

– Su Israilovu Kremliaus banditams nepavyko taip greit susidoroti. Jis pasirodė esąs labai kietas riešutas – atsargus, budrus. Ne taip paprasta buvo pakišti jam provokatorių. Tada tie žudikai griebėsi tokios neįsivaizduojamai niekšiškos suktybės, kokios iš jų net negalėjai tikėtis. Jie įtraukė į sąmokslą patį Jandarovą – pavertė savo bendrininku žmogų, kuris jo tautiečiams buvo religinis autoritetas. Neįmanoma net įsivaizduoti, kokių subtilių metodų griebtasi, kad šventas žmogus, Koranu prisiekęs neatimti žmonių gyvybės prievarta, paniekino Aukščiausiojo priesakus ir ryžosi tokiai piktadarybei. Kremliaus žmogžudžiai šįkart nesuklydo. Israilovas patikėjo Jandarovu, nes šis prisiekinėjo būti jo draugu. Tai aš žinau ne iš nuogirdų – pati dalyvavau tame nelemtame Chasano Israilovo pokalbyje su Čečėnijos religiniu autoritetu Abdul Hamidu Jandarovu.

Buvo taip. Į pirmą jų, suprantama, slaptą susitikimą 1944 m. gruodžio pradžioje Jandarovas neatėjo. Israilovo giminaitis Abdurachmanas Isbachijevas, atlikęs tarpininko vaidmenį, aiškino tai per dideliu Jandarovo atsargumu ir Israilovui primygtinai reikalaujant po dviejų dienų vėl susitarė dėl susitikimo jau kitoje vietoje, kurią nurodė pats Israilovas. Nebūdamas įpratęs nepaisyti atsargumo priemonių, jis pasiėmė mane kaip snaiperę. Susitikimas buvo labai trumpas, bet daug žadantis. Chasanas visiškai įsitikino, kad Jandarovo ketinimai yra geri, patikėjo jo pažadais. Kaip jis džiaugėsi, kad Naujuosius 1945-uosius sutiks legalioje aplinkoje! O mano širdis man sakė ką kita. Israilovas buvo pergudrautas. Naujuosius metus jis sutiko Urusmartano kapinėse.

Ji kalbėjo tvirtu balsu, bet aš jaučiau, kad skausmas dėl seniai patirtų netekčių iki šiol neatlėgęs. Sunkiai atsidususi, Laisat baigė:

– Taip, niekuo nebuvo galima tikėti. Nei Kremliumi, nei religiniu autoritetu. Aplink viešpatavo apgaulė, vien gėdinga apgaulė. O aš likau gyva. Mane išgelbėjo grožis. Bet teko palikti tėvynę, išvykti į Gruziją. Ten aš ištekėjau. Gyvenau vyro Torielio Toidzės pavarde. Jam mirus, palikau suaugusias dukteris Gruzijoje, o pati grįžau numirti savo mieloje, neužmirštamoje Itumkalėje.

Atsisveikindama ji pasakė:

– Prašau jūsų, bent jūs būkite žmogumi. Buvau jums atvira, tačiau to, ką sužinojote, nepagarsinkite iki mano 85-ojo jubiliejaus.

Aš išpildžiau narsios kalnietės prašymą. Ši stulbinama medžiaga gulėjo ant mano stalo tiek, kiek to norėjo Laisat. Tačiau turiu prisipažinti, kad aš sunkiai patikėjau, jog tai, ką iš jos išgirdau, yra tiesa. Todėl nieko nespausdinau ir ėmiau tyrinėti tų baisių laikų archyvinius dokumentus. Ir ką gi? Jie viską patvirtino! Tos griozdiškos ataskaitos, parašytos valdišku negrabiu stiliumi, rodančios visišką neraštingumą, minčių skurdumą, ne tik patvirtina Laisat neįtikėtinos istorijos tikrumą, bet ir iškalbingai atspindi mano herojės likimą nulėmusio laiko dvasią.

Atsisveikindamas Itumkalėje su Laisat Baisarova, išgirdau iš jos tai, ką ji, atrodytų, turėjo papasakoti pirmiausia, bet išauklėta griežtais kolektyvizmo principais ji apie tai nekalbėjo iki paskutinės minutės – apie asmenines netektis ir didžiules nuoskaudas.

– Apie asmeninę tragediją aš nekalbėjau todėl, kad nepagalvotumėte, jog keršijau, iki šiol keršiju ir keršysiu, kol gyva būsiu, už save, už savo skausmą. Taip nėra, nors mano netektys ir turėjo didelės įtakos tam, kad nutraukčiau visus ryšius su komunistų partija ir sovietų valdžia.

Baltos kaip sniegas nosinaitės krašteliu ji nusišluostė ašaras, ištryškusias iš jos drąsių akių, ir papasakojo man apie skausmą, kuris niekada neišblės:

– Aš netekau vos vienerių metukų sulaukusio sūnelio – savo švelnaus, gražaus, ilgai laukto mažylio. Jį praradau pirmąją trėmimų dieną, 1944 m. vasario 23-iąją. Mano mažąjį Šamilį kartu su jį auginusia Achmetchano motina sovietiniai valstybiniai banditai išvežė nežinoma kryptimi, nors prisiekinėjo, kad mano vaikelio nelies, žadėjo pasigailėti ir jo senelės, kuri rūpestingai augino, puoselėjo mylimą anūką... Ištrėmė, pakeliui į katorgą išsiuntė ir mano tėvus, kurie Galajukų mokykloje mokė ingušų vaikus išminties, lavino jų protus. Nežinia, kur dingo mano keturi broliai ir trys seserys.

O savo vyro – puikaus, stipraus, geraširdžio Achmetchano – aš netekau nelygiose grumtynėse su mus apsupusiais čekistais Moistuose 1944 m. rugsėjo mėn. Tada mes paklojome ne vieną baudėją. Ta diena buvo baisi, ji paliko mano širdyje negyjančią žaizdą, o ant kaktos – štai šią žymę.

Iš slaptavietės Laisat ištraukė nuo laiko apiblukusį mėlyno popieriaus lapą. Jame buvo išspausdintas atsišaukimas „Į visus Šiaurės Kaukazo musulmonus“:

– Šį lapelį saugau kaip brangiausią relikviją! – pasakė ji su neslepiamu pasididžiavimu.

Laisat leidus, aš nusirašiau visą tekstą. Jis buvo gana ilgas, todėl pacituosiu tik vieną frazę: „Geriau mirti laisvam, negu gyventi nelaisvėje laukiant, kol mūsų tauta bus pamažu sunaikinta!“

 
Stepanas Kašurko,

Tarptautinės karo ir ginkluotųjų pajėgų veteranų sąjungos pirmininko pavaduotojas, akademikas, Petro Didžiojo pirmo laipsnio ordino kavalierius, buvęs maršalo Konevo patikėtinis

 

Versta iš: http://selard.com/12346.html./



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”