http://www.genocid.lt/centras/lt/664/a/

Valentinas Brandišauskas

Lazdijų apskrities žydų likimas nacistinės okupacijos metais: nuo teisių apribojimo iki žūties

Santrauka

 

Pirmomis karo dienomis Lazdijuose ir apskrities valsčiuose įsikūrė laikinieji komitetai, kurie ne tik rūpinosi kasdieniais buitiniais reikalais, organizavo vietos civilinę administraciją, pagalbinę policiją, bet ir svarstė „žydų klausimą“.

Sudaryti partizanų (sukilėlių) būriai palaikė viešąją tvarką, saugojo valstybines įstaigas, o sykiu ėmė suiminėti buvusius tarybinius aktyvistus. Tarp jų pasirodė esant ir žydų, bet jie pirmomis karo dienomis buvo suimami ne kaip tautinės mažumos atstovai, o už tikrą ar tariamą veiklą tarybinės okupacijos metais.

Lazdijuose „žydų klausimas“ ne kartą buvo svarstomas keliuose apskrities civilių pareigūnų suvažiavimuose, kuriuose dalyvavo ir vokiečių kariniai atstovai. Suėmimai prasidėjo rugpjūčio mėn., bet ne visų bendruomenės narių iš karto. Tik rugsėjo 1 d. šalia Lazdijų, Katkiškės kaime, buvo įkurtas getas, į kurį suvaryti visi miesto ir valsčiaus žydai. Geto teritorija buvo aptverta, saugoma, kaliniai varomi į darbus.

Masiniai žydų suėmimai apskrities valsčiuose, prasidėję rugpjūčio mėn., baigėsi jų išvežimu į Katkiškę rugsėjo mėn.

Katkiškės barakuose nebuvo vienintelio apskrities valsčiaus – Leipalingio – žydų. Jie, iš pradžių keletui dienų uždaryti miestelio sinagogoje, rugsėjo 11 d. atgulė amžino poilsio už miestelio katalikų kapinių. Žudynes organizavo iš Alytaus atvažiavęs dalinys. Po karo atlikus palaikų ekshumaciją rasti 156 aukų kūnai.

Katkiškės tragedija, turėjusi įvykti spalio mėn. pabaigoje, buvo savaitei nukelta. Lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai. Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Dauguma jų – Lazdijų miesto žydai. Lavonai buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Išsigelbėti pavyko vos keliems.

Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

 


The Fate of the Jews in the Lazdijai District during the Nazi Occupation: From the Restriction of the Rights to Death

Summary

 

In the first days of the war, provisional committees were formed in the town of Lazdijai and at local councils of the district. They were not only concerned with everyday issues and organised the local civil administration and auxiliary police units, but also dealt with the “Jewish issue”.

The partisan (insurgent) detachments maintained enforced public order, guarded state institutions and arrested former Soviet activists. There were Jews among them, but during the first days of the war they were arrested not as members of an ethnic minority, but for real or alleged activities during the Soviet occupation.

In Lazdijai, the “Jewish issue” was considered at several conferences of civil servants of the district, with German military representatives also present. On 1 September 1941, a ghetto was established in the village of Katkiškės not far from Lazdijai, and the Jews from the town and the district were taken there. Mass arrests of the Jews which had started in August ended in September when they were taken to the ghetto.

The Jews from Leipalingis were kept in custody in the synagogue for several days and later were executed by shooting on 11 September. The killings were organised by a military unit from Alytus. During the exhumation carried out after the war, 156 bodies of the victims were discovered.

The killings in Katkiškės took place on 3 November. That day the numerous local Jewish community was annihilated. The shootings were carried out by the self-defence units helped by local policemen. The exhumation revealed at least 1,503 victims, most of them from the town of Lazdijai. Very few managed to escape.

The Jew’s movable property was sold. Inventory was made of their estate, which was later divided among their Lithuanian neighbours. Some of the buildings were given over to the local authorities.

 



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)