2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

Arūnas Streikus, Diplomatas Stasys Antanas Bačkis, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2007, 292 p.

2006 m. minėjome iškilios asmenybės – diplomato, politiko, publicisto – dr. Stasio Antano Bačkio 100-ąsias gimimo metines. Tai puiki proga apibendrinti turimas žinias apie jo veiklą, apžvelgti jo gyvenimo kelią ir pamėginti pateikti išsamų šio asmens portretą. S. Bačkis priklausė XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje į aktyvų gyvenimą įsiliejusiai jaunųjų katalikų inteligentų kartai, kuri subrendo veikiama Stasio Šalkauskio idėjų. Deja, istorinės aplinkybės neleido šios kartos atstovams visiškai atskleisti savo potencialo nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietų okupacija vieniems jų reiškė beveik neišvengiamą lagerio patirtį, kitiems – priverstinę tremtį Vakaruose. S. Bačkis netgi neturėjo galimybės rinktis vieną iš šių alternatyvų – aplinkybės lėmė, kad okupacijos metu jis buvo Lietuvos valstybės diplomatinėje tarnyboje, kurioje buvo priverstas likti iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Todėl S. Bačkio biografija įdomi dviem požiūriais. Viena vertus, ji padeda geriau suprasti jaunosios katalikų intelektualų kartos vietą Lietuvos kultūros istorijoje. Kita vertus, ilgametis S. Bačkio darbas diplomatinėje tarnyboje, atstovaujant realiai neegzistuojančiai valstybei, atspindi unikalias, iki šiol mažai žinomas valstybingumo idėjos raiškos formas.

Knygoje remiantis istoriniais šaltiniais atskleidžiama diplomato S. A. Bačkio visuomeninė ir publicistinė veikla bei penkiasdešimt metų trukęs diplomatinis darbas Paryžiuje ir Vašingtone iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Autorius išryškina S. A. Bačkio vaidmenį organizuojant Vakaruose pagalbą ginkluotai rezistencijai okupuotame krašte.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje apžvelgiamos asmenybės brandos aplinkybės ir visuomeninė bei diplomatinė veikla nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Antrojoje analizuojama S. Bačkio veikla Paryžiuje Lietuvos okupacijos sąlygomis. Šis S. Bačkio gyvenimo etapas buvo pats aktyviausias ir kupinas daugybės įvykių, todėl knygoje jam skirta daugiausia vietos. Trečiojoje dalyje aptariama S. Bačkio veikla Vašingtone ir grįžimas į tėvynę. Toks trijų dalių ciklas maždaug sutampa su trimis pagrindinėmis žmogaus gyvenimo fazėmis.

Įžanginiame žodyje kardinolas Audrys Juozas Bačkis rašo: „Linkiu, kad ši knyga bylotų skaitytojui apie Tėvelio nuveiktus darbus bei nuopelnus Lietuvai, apie žmogų, kuris visuomet elgdavosi, spręsdavo reikalus klausydamas sąžinės balso, neturėdamas asmeninių išskaičiavimų, vien vedamas siekio pasitarnauti Tėvynei. Kai šiandien tiek daug kalbama apie valstybingumą, Tėvelio gyvenimas rodo, kaip galima dirbti, aukotis Tėvynės labui, prisidėti prie šalies laisvės ir gėrio kūrimo net gyvenant toli nuo savo krašto. Dėkoju Dievui, kad Tėvelis sulaukė Lietuvos valstybės atkūrimo, kuriuo visada tikėjo, ir paskutines gyvenimo dienas praleido laisvoje Tėvynėje. Ir čia sugrįžęs Jis pirmiausia troško, kad Lietuva atsistotų ant tvirto pamato: tiesos, teisingumo ir krikščioniškų vertybių pamato.“




Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje [sudarytojai Rimantas Morkvėnas ir Laima Vincė Sruoginis], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2007, 464 p.


Lietuvos okupacijų 1940–1990 m. laikotarpiu negailėdami jėgų ir laiko užsienyje darbavosi nedidelis dar iš nepriklausomybės laikų likusių diplomatų būrelis, susispietęs į vadinamąją Lietuvos diplomatinę tarnybą (LDT). Tai buvo politinis fenomenas, kuris skleidė tautos nepriklausomybės idėjos šviesą ir neleido užgesti lietuvių visuomenėje siekiui atkurti Lietuvos valstybingumą. Žmonės, susieję savo gyvenimą su LDT, priklausė prieškario Lietuvos inteligentijos žiedui, turėjo puikiausią išsilavinimą, stovėjo pirmose politinio elito eilėse, buvo gabūs ir veiklūs. Pasitraukę iš diplomatinės tarnybos, galėjo užsienyje nesunkiai susirasti pelningus darbus, pasiekti tarnybinės karjeros aukštumas. Tačiau jie nepasirinko sotesnio gyvenimo, liko menkai apmokamoje ir neaiškios ateities tarnyboje. Tokius žingsnius galėjo lemti tik didelė meilė savo nelaimingai Tėvynei, nepalaužiamas tikėjimas šviesesne Lietuvos ateitimi. Toks jų elgesys, jų pilietinė nuostata – puikiausias lietuviškojo patriotizmo etalonas, iš kurio, kaip iš gilaus šaltinio, galima ir reikia semtis jaunosios kartos auklėjimui, naujos kartos valstybės valdininkų, diplomatų formavimui uždegančių pavyzdžių.

Vienas iš jų – Anicetas Simutis, paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas, diplomatinę tarnybą itin sunkiomis sąlygomis ėjęs iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Skaitytojui teikiama nedidelė studija – tai pirmas mėginimas plačiau ir detaliau aptarti diplomato gyvenimo vingius, taip pat supažindinti skaitytoją su dar mums nežinoma Lietuvos generalinio konsulato Niujorke veikla. Leidinyje skelbiami A. Simučio straipsnių, kalbų rankraščiai, laiškai, atmintinės, kelionių aprašymai, oficialūs dokumentai, kurie atskleidžia ilgą ir sudėtingą diplomato gyvenimo kelią, jo visuomeninę veiklą išeivijoje. Skaitytojai taip pat gali sužinoti apie Lietuvos generalinio konsulato Niujorke veiklą, išeivių organizacijas ir tarpusavio santykius. Plačiame Juozo Skiriaus įvade supažindinama su A. Simučio biografija, diplomatine veikla nepriklausomoje ir okupuotoje Lietuvoje, kūrybiniais bei publicistiniais darbais. Leidinys paįvairintas diplomato veiklą atspindinčiomis nuotraukomis, pateikiama išsami pavardžių rodyklė.



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”