2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Apskritojo stalo diskusija

Apskritojo stalo diskusija 1932–1933 m. Ukrainos badmečiui atminti


Remiantis Ukrainos Prezidento Leonido Kučmos išleistu dekretu, nuo 1998 m. kasmet lapkričio ketvirtąjį šeštadienį minima Nacionalinė badmečio ir politinių represijų atminimo diena. Pagerbdami Ukrainos 1932–1933 m. badmečio aukų atminimą Ukrainos ambasada Lietuvoje ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) 2007 m. lapkričio 22 d. Genocido aukų muziejuje surengė apskritojo stalo diskusiją „Kryptinga Stalino režimo valstiečių likvidavimo politika: Ukrainos ir Lietuvos lyginamoji analizė“. Renginys sulaukė visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio. Jame dalyvavo istorikai, visuomenės veikėjai, Lietuvos ukrainiečių bendruomenės nariai, armėnų ir čečėnų bendruomenių atstovai. Renginį filmavo Lietuvos televizijos Naujienų tarnyba, ukrainiečių laidos „Trembita“ rengėjai ir Rusijos pirmasis Baltijos kanalas.

Vakarą pradėjo ir susirinkusiuosius pasveikino LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė. Įžanginę kalbą pasakė Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Borisas Klimčiukas. Pranešimus skaitė svečias iš Ukrainos istorikas dr. Henadijus Jefimenka ir LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arvydas Anušauskas. Savo pranešime dr. H. Jefimenka išreiškė ukrainiečių siekį, kad 1932–1933 m. badmetis, Ukrainoje vadinamas „holodomoru“, būtų išskirtas iš kitų to meto žūčių nuo bado SSRS teritorijose ir pripažintas genocidu – sąmoningu valstiečių naikinimu. Iki 2006 m. tą jau padarė 9 valstybės, tarp jų ir Lietuva. Istorikas pateikė argumentų, įrodančių, jog Stalino politika buvo kryptinga.

Dr. H. Jefimenka diskusijos dalyvius sudomino žemėlapiu, kuriame pažymėti regionai, bado metais patyrę didžiausias netektis. Būtent tose vietovėse valstiečiai labiausiai priešinosi intensyviam kolūkių kūrimui 1929–1930 m., todėl ten vyko didžiausi „išbuožinimai“, o 1930–1932 m. – masiniai valstiečių trėmimai. Netgi per badmetį buvo įsakyta „buožes išrauti su šaknimis“. Be to, Stalinas negalėjo atleisti Ukrainos žmonėms, kad jie aktyviai kovojo pilietinio karo frontuose prieš bolševikų dalinius. Nuo bado ne taip smarkiai nukentėjo pramoninių regionų gyventojai.

1932–1933 m. badmetis Ukrainoje laikomas SSRS kryptingos politikos dirbtinai sukeltu veiksmu. Derliaus laukus saugodavo kareiviai. Jie vadovavosi garsiuoju dekretu „Dėl valstybinio turto apsaugos“, pagal kurį nusižengusiesiems buvo skiriama bausmė nuo 10 dienų kalėjimo iki mirties nuosprendžio. Ukrainoje iš bado mirė ištisi kaimai, o kad alkstantys žmonės nepatrauktų į gretimas teritorijas, sienas saugojo specialios NKVD užkardos, įdiegta pasų sistema, tačiau valstiečiams pasai nebuvo išduodami. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kad valstiečiai negalėtų išgyventi. Ukrainoje iš bado mirė ne tik ukrainiečiai, bet ir kitų tautybių žmonės. Į ištuštėjusias teritorijas atkelti rusų tautybės asmenys.

Dr. H. Jefimenka pažymėjo, jog „holodomoras“ – nusikaltimas žmonijai, pažeidęs tarptautinę teisę ir lėmęs didelius praradimus to meto Ukrainos žmonėms bei ateities kartoms. Remiantis atliktais skaičiavimais teigiama, jog per dvejus metus iš bado mirė 7–10 mln. žmonių. Tai Ukrainos šimtmečio katastrofa.

Į diskusiją įsitraukė ir B. Klimčiukas. Ambasadorius dalijosi savo artimųjų prisiminimais apie badmetį, atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį, jog H. Jefimenkos demonstruotame žemėlapyje pažymėti ne visi regionai, kuriuose iš bado mirė daug žmonių.

Dr. A. Anušauskas kalbėjo apie Lietuvoje vykdytą Stalino politiką: trėmimus, represijas, taip pat antisovietinį pasipriešinimą – partizaninį karą. Istorikas priėjo išvadą: Stalino politika Lietuvoje buvo kryptinga ir sąmoninga, tačiau pagal žiaurumą neprilygo padėčiai Ukrainoje, todėl yra nesulyginami šie Stalino veiksmai prieš Lietuvą ir Ukrainą.

Po pranešimų buvo rodomas dokumentinio filmo „Nevilties derlius“ („Harvest of Despair“) fragmentas, kuris vaizdžiai atskleidė 1932–1933 m. padėtį Ukrainoje: kolektyvizaciją, sekinantį badą. Filmo epizoduose prisiminimais dalijosi badmetį išgyvenę ukrainiečiai.

Po apskritojo stalo diskusijos prie paminklo sovietų okupacijos aukoms Gedimino prospekto ir Aukų gatvės sankirtoje įvyko jau trečius metus organizuojama ir tradicine tapusi akcija „Uždek žvakelę!“ Žvakelės degė ne tik prie paminklo, bet ir nušvietė kelią iki jo. Praeiviai neliko abejingi akcijai: ir jie uždegė žvakelių. Susirinkusieji melsdami ramybės Dievo varguoliams išreiškė pagarbą žuvusiesiems nuo bado. Prie paminklo iškilmingai padėta gėlių. Simboliškas ambasadoriaus B. Klimčiuko gėlių vainikas su kviečių varpomis: tuo metu, kai Ukrainoje iš bado mirė žmonės, sovietų režimas iš šio regiono į Vakarus eksportavo maždaug 1,7 mln. tonų grūdų.

Ukrainoje 1932–1933 m. badmečio aukos yra kasmet pagerbiamos. Kalbėdamas per Ukrainos nacionalinę televiziją šalies prezidentas Viktoras Juščenka skatino visus ukrainiečius, kad ir kur jie būtų, uždegti žvakelę badmečio aukoms atminti. Lietuvoje surengta apskritojo stalo diskusija taip pat buvo pagerbtas „holodomoro“ aukų atminimas. 

 

Solveiga Janušauskaitė


Apskritojo stalo diskusijos akimirkos. Iš kairės: LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Borisas Klimčiukas ir svečias iš Ukrainos istorikas dr. Henadijus Jefimenka Ukrainos ambasados vainikas, skirtas 1932–1933 m. badmečio aukoms atminti


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”