2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Paminklas žuvusiems lietuviams Karelijoje

Paminklas žuvusiems lietuviams Karelijoje


 

Sandarmoche, Karelijoje, šiemet planuojama pastatyti paminklą čia žuvusiems lietuvių tremtiniams bei politiniams kaliniams.

Karelija yra vienas „tragiškiausių“ dabartinės Rusijos regionų. Jis paženklintas šimtų tūkstančių žmonių, tarp jų ir lietuvių kančiomis. Į Kareliją jau nuo seno buvo siunčiami kitaminčiai. Solovkų salos tremties vieta tapo dar XVI a. 1920 m. įkuriama priverčiamųjų darbų stovykla. 1923 m. režimas joje sugriežtinamas, stovykla pavadinama Solovkų ypatingosios paskirties lageriu („Soloveckij lager osobovo naznačenija“, SLON). 1937 m. lageris tampa Solovkų ypatingosios paskirties kalėjimu („Soloveckaja tiurma osobovo naznačenija“, STON). Čia buvo kalinama nemažai lietuvių: vyskupas Teofilius Matulionis, kunigai Augustas Pronckietis ir Mečislovas Šiaudinis (1938 m. sušaudytas Brianske) ir kiti.

1930–1933 m. Karelijoje buvo kasamas Baltosios–Baltijos jūrų kanalas (Belomorsko-Baltijskij kanal, Belomorkanal). Darbus kuravo ir už kanalo statybą buvo atsakingas SSRS VKP(b) politinio biuro narys Sergejus Kirovas (ir dabar Medvežjegorsko centrinėje aikštėje stovi jo paminklas). Medvežjegorske įsikūrė statybos, administracijos darbuotojai, projektuotojai, architektai. Buvo pastatytas tiems laikams prabangus viešbutis aukštiems pareigūnams, administraciniai pastatai ir net teatras, kuriame vaidino profesionalūs dramos, operos ir baleto artistai kaliniai. „Klestėjimo“ laiku – 1938 m. – Medvežjegorskui suteikta miesto teisė. Statant kanalą žuvo ar badu mirė apie 100 tūkst. kalinių. Po Antrojo pasaulinio karo 1944–1945 m. atstatant apgriautą kanalą, dirbo maždaug 100 tūkst. kalinių, tarp jų apie 500 lietuvių.

Šešiasdešimt metų sklandė gandai apie vienos iš trijų kalinių grupių (1111 asmenų) dingimą. Šie žmonės gabenti etapu 1937 m. iš Solovkų kalėjimo į žemyną, kur jiems turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Solovkuose paslapčia nužudyti tiek daug žmonių buvo neįmanoma. Šiurpi paslaptis atskleista 1997 m. Sankt Peterburgo ir Petrozavodsko draugijos „Memorial“ pastangomis. 19 km nuo Medvežjegorsko, pusiaukelėje iki Belomorkanalo, netoli Poveneco gyvenvietės esančiame Sandarmocho miško masyve, 7,5 ha teritorijoje rastos 236 masinės kapavietės. Jose užkasta apie 7 tūkst. 1934–1941 m. sušaudytų „Solovkų etapo“ (mokslo ir kultūros veikėjų, įvairių konfesijų dvasininkų, tarnautojų, kariškių, darbininkų) ir Belomorkanalą stačiusių kalinių, Karelijos gyventojų. Čia ilsisi 2154 rusai, 762 suomiai, 676 karelai, 493 ukrainiečiai, 212 lenkų, 184 vokiečiai, 89 baltarusiai. Iš viso 56 tautybių atstovai, tarp jų ir lietuviai. 1997 m. rudenį pastatyti pirmieji atminimo ženklai nužudytiesiems. Šiuo metu ten stovi 360 atminimo ženklų stačiatikiams, judėjams, katalikams, musulmonams – iš viso 9 konfesijų atstovams. Artimiausiu metu savo tautiečiams atminti paminklą pastatys Estijos Respublika.

Kaip teigia būsimojo paminklo lietuvių politiniams kaliniams atminti autorius skulptorius Jonas Jagėla, mūsų tautos likimą ištisus šimtmečius įvairūs užkariautojai ženklino piktadarystėmis bei okupacijomis. Istorinė patirtis suformavo ryškius tautos bruožus – liūdesį, viltį ir tikėjimą. Ankstyvajame lietuvių liaudies kultūros pavelde – dainose, audinių raštuose, metaliniuose kryžiuose ir medinėse skulptūrose – tai ypač akivaizdu.

Skulptorius J. Jagėla teigia: „Savo kūryboje įamžindamas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą XXI a., šiuolaikinį formos supratimą ir savo tautos kultūrinę-socialinę patirtį perteikiu kaip turinį, stengiuosi suprasti mūsų tapatumą ir atskleisti jį istorijos vingiuose. Kurdamas paminklą – 2,50 m aukščio kryžių – Karelijos lageriuose žuvusiems lietuviams atminti laikiausi išvardytų principų.“ Grubiai tašyto pilko granito paminklo priekinė dalis primena dirvos arimą, rupią duoną. Pasviręs kryžius siejasi su Kristaus – Rūpintojėlio įvaizdžiu – labiausiai paplitusia lietuvių liaudies skulptūra.


Ričardas Čekutis,
Eugenijus Peikštenis,
Jonas Jagėla



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”