2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Uldis Neiburgs

Latvijos pasipriešinimo judėjimas vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1945 m.): mokslinio tyrimo problemos ir laimėjimai

- Santrauka -

 

Latvijos pasipriešinimo judėjimo dalyviai, priešingai nei jų kolegos daugelyje kitų Vakarų Europos valstybių, kurios, pralaimėjus Hitlerio Vokietijai, galėjo atgauti savo nepriklausomybę, buvo priversti veikti daug sunkesnėmis sąlygomis, kai kova prieš vieną okupantą nevedė tiesiai į suverenumo atgavimą, o grėsė kito okupacinio režimo grįžimu. Susiklosčius aplinkybėms, kai pasipriešinimo judėjimas nebuvo suinteresuotas nacių Vokietijos ginkluotojų pajėgų silpimu kovoje su Sovietų Sąjunga, kai šio judėjimo narių dalis dalyvavo karinėje žvalgyboje ir kaupė ginklus bei amuniciją, daugelis judėjimo dalyvių žodžiu ir raštu skleidė informaciją, trukdydami vykdyti okupacinio režimo nurodymus, bandydami pasinaudoti savo pareigomis, kad pasitarnautų Latvijos žmonių interesams, ir stiprindami visuomenės pasiryžimą siekti laisvos bei nepriklausomos Latvijos valstybės.
Dokumentuose, kurie šiandien jau prieinami, galima rasti liudijimų apie kelias pasipriešinimo grupes, pavyzdžiui, „Latviešu Nacionālistu savienība“ (Latvijos tautinė sąjunga), „Brīvā Latvija“ (Laisva Latvija), „Latvijas Vanagu organizācija“ (Latvijos vanagai), „Jaunpulki“ (Naujieji pulkai), „Latvijas Sargi“ (Latvijos sargai) ir kitos. Buvo leidžiama daug nelegalių laikraščių, pvz., „Latvija“ (Latvija), „Tautas Balss“ (Tautos balsas), „Latviešu Ceļš“ (Latvijos kelias), „Brīvā Latvija. Latvju Raksti“ (Laisva Latvija. Latviški straipsniai), „Lāčplēsis“ (?), „Par Latviju“ (Už Latviją), kuriuose buvo nagrinėjami patys nepopuliariausi vokiečių okupacinės policijos įsakai ir smerkiamas Latvių bendradarbiavimas (kolaboravimas) su okupantais.
Nuo 1943 metų vasaros buvęs Latvijos ambasadorius Stokholme Voldemārs Salnais aktyviai susidomėjo nacių okupuotos Latvijos padėtimi ir suvokė, kad būtina organizuoti centralizuotą tautinį pasipriešinimo judėjimą. Tuo pačiu metu Latvijoje buvo vykdoma ir kita panaši veikla: Leonids Siliņš, Latvijos centrinės valdybos (LCV) atsakingas pareigūnas, 1943 metų liepos 22 d. per Baltijos jūrą atvyko užmegzti ryšių, 1943 metų rugpjūčio 13 d. Rygoje keturių didžiausių Latvijos politinių partijų – Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos, Ūkininkų sąjungos, Demokratinio centro ir Latgalos krikščionių ūkininkų partijos – atstovai oficialiai įkūrė LCV. Jai vadovavo profesorius Konstantīns Čakstė.
LCV palaikė demokratinės ir nepriklausomos Latvijos atkūrimą remiantis 1922 metais priimtos konstitucijos principais. 1944 metų kovo mėnesį LCV parengė politinį memorandumą, kurį pasirašė 188 Latvijos politiniai ir visuomenės veikėjai, buvę ministrai, parlamento nariai, universitetų profesoriai, dvasininkai, teisininkai ir t. t. Šis dokumentas buvo Latvijos žmonių pasiryžimo kovoti prieš nacių politiką pareiškimas ir nepriklausomybės deklaracija, skirta Vakarų galingųjų valstybių vyriausybėms.
Kai vienas okupacinis režimas Latvijoje keitė kitą, LCV neįstengė sudaryti veiksmingos Latvijos laikinosios vyriausybės ir įgyvendinti planų, susijusių su karinės pagalbos iš užsienio gavimu, taigi ji negalėjo veiksmingai panaudoti generolo Janio Kurelio būrio ir kitų Latvijos dalinių karinio potencialo Latvijos nepriklausomybei atkurti. Vokiečiams 1944 m. lapkritį sunaikinus kureliečių branduolį, į kovą prieš vokiečius aktyviai įsijungė tik leitenanto Roberto Rubenio vadovaujamų batalionų kareiviai. 1944 m. lapkričio 18 d. SS ir Liepojos policijos teismas mirtimi nubaudė aštuonis kureliečių vadovybės karininkus. Daugiau kaip 1 300 vyrų buvo suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Sunaikindami kureliečius vokiečiai sudavė stiprų smūgį tautiniam pasipriešinimo judėjimui.
Karo metais Latvijos tautinis pasipriešinimo judėjimas kiek įmanydamas stengėsi palaikyti ryšius su panašiomis Estijos ir Latvijos pasipriešinimo judėjimų grupėmis bei organizacijomis. Be to, jie keletą kartų bandė užmegzti santykius su kelių kitų nacių okupuotų Europos tautų pasipriešinimo grupių nariais. Tačiau Latvijos, Lietuvos ir Estijos pasipriešinimo judėjimams nepavyko pasiekti savo galutinį tikslą – atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Tai buvo neįmanoma esant politinei padėčiai, kai Baltijos valstybių teritoriją valdė dvi karinės jėgos, nacių Vokietija ir Sovietų sąjunga.
Visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimo judėjimai palaikė glaudžius ryšius su buvusiais šių šalių ambasadoriais Stokholme, kurie savo ruožtu ieškojo ryšių su britų (SIS) ir amerikiečių (OSS) slaptosiomis tarnybomis, teikdami joms informaciją apie padėtį vokiečių okupuotoje Baltijos šalių teritorijoje. Apskritai Baltijos valstybių pasipriešinimo judėjimai Vakarų slaptosioms tarnyboms perdavė daug vertingų dokumentų apie įvykius nacių okupuotose teritorijose. Nepaisant to, JAV ir JK nebuvo linkusios atsilyginti kažkuo apčiuopiamu, o tyliai sutiko su Baltijos valstybių išlikimu SSRS sudėtyje po Antrojo pasaulinio karo.
Skirtingai nuo Vakarų Europos pasipriešinimo judėjimų istorijos, pasipriešinimo judėjimo nacių okupuotose Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo metu istoriografija dar nenustatė aiškių mokslinių kriterijų. Tik per paskutinįjį dešimtmetį, sužlugus totalitarinei sovietų sistemai ir jos ideologizuotai istoriografijai, šią temą įmanoma nagrinėti objektyviai ir moksliškai. Latvijos istoriografijos specialistai šiuo metu diskutuoja dėl sąvokų apibrėžimo: ar sąvoka „pasipriešinimas“ apima tik grupes, kurios pareiškė apie savo norą kovoti prieš nacių Vokietiją ir Sovietų sąjungą už nepriklausomos Latvijos atkūrimą, ar ir vietos komunistų pogrindį bei sovietų partizanus?
Autoriaus nuomone, tikslus ir svarus mokslinis apibrėžimas turi būti pagrįstas šių klausimų grupių apsvarstymu: 1) ką reikėtų laikyti svarbiausiais pasipriešinimo judėjimo bruožais: patį pasipriešinimą okupantų režimui ar norimą pasiekti tikslą? 2) Kaip trumpalaikę pasipriešinimo veiklą būtų galima apibrėžti neapibrėžus ilgalaikių politinių tikslų (mobilizacijos sabotavimo, žydų, karo belaisvių ir kitų persekiojamų asmenų slėpimo, ekonominio sabotažo ir t. t.)? 3) Nuo kurio momento įvairūs veiksmai prieš okupacinę valdžią gali būti vadinami „pasipriešinimu“ ir kada „pasipriešinimo judėjimu“? 4) Koks terminas turi būti naudojamas Lenkijos Armia Krajowa narių veiklai Latvijoje karo metu apibūdinti? Jų tikslas buvo Lenkijos nepriklausomybės atkūrimas; kai kurie šios armijos nariai netgi siekė, kad Latvijos teritorijos, kuriose gyvena lenkai, būtų prijungtos prie Lenkijos. 5) Kaip reikėtų pavadinti tuos vietinių gyventojų organizuotus left-learning ginkluotų partizanų dalinius (skirtingai nuo Sovietų sąjungos infiltruotų), kurių tikslai skyrėsi nuo būrių, kovojusių už Latvijos nepriklausomybę?
Tik laikantis profesionalių mokslinių kriterijų ir atradus teorinės bei empirinės istorijos pusės pusiausvyrą, bus įmanoma sukurti didelės apimties istorinių šaltinių apie pasipriešinimo judėjimą nacių okupuotoje Latvijoje nagrinėjimo ir aiškinimo sistemą, laisvą ir nuo istorinių stereotipų, ir šių dienų politinių tendencijų. Todėl gali būti, kad tikrasis Baltijos valstybių pasipriešinimo judėjimo istorinis pobūdis ir esmė geriausiai būtų atskleisti ne stengiantis pabrėžti jo individualias savybes remiantis šios dienos ideologine samprata, o greičiau bandant įvairų jo turinį ir veiklą aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į to meto istorinę padėtį. Taikydami tokį metodą galbūt suvoksime, kad visiškai tiksli nėra nė viena ankstesnė interpretacija: nei dabartinis istoriografinis požiūris, kad pasipriešinimo judėjimu galima vadinti tik pasipriešinimo okupacinei valdžiai veiksmus, kuriais siekiama atkurti nepriklausomybę, nei ankstesnis požiūris, kad buvo atskiri – „tautinis“ ir „sovietinis“ – judėjimai. Abu paaiškinimai neatskleidžia daugialypio pasipriešinimo spektro, apsiribodami viena arba dviem jo išraiškomis. Todėl „pasipriešinimo judėjimo“ sąvoką reikia apibrėžti iš naujo. Ateityje dar yra ką tirti.

 


The Resistance Movement in Latvia during the Nazi German Occupation (1941–1945): Research Problems and Achievements

 

- Summary -

 
 

Unlike their counterparts in the majority of Western European states, where the recovery of their national freedom could be achieved along with the defeat of Hitler’s Germany, members of the Latvian resistance movement were forced to work under much more difficult conditions when struggle against one occupying power did not directly lead to the restoration of their sovereignty, this struggle taking place under the threat of the return of the other occupation rule. In the situation when the weakening of the Nazi Germany’s armed forces in their fight against the Soviet Union was not in the interests of the resistance movement. Part of this movement did participate in military reconnaissance and the collection of weapons and ammunition. The majority of its members were engaged in the dissemination of oral and written information, hampering the execution of the orders of the occupation rule. They tried to use their positions in the interests of the Latvian people by consolidating public commitment to a free and independent state of Latvia.
In the documents uncovered up to now testimony about several resistance groups like the Latviešu Nacionālistu savienība (Latvian Nationalist Union), Brīvā Latvija (Free Latvia), Latvijas Vanagu organizācija (Latvian Hawks), Jaunpulki (New Regiments), Latvijas Sargi (Latvian Guards) and others can be found. There were many clandestine newspapers “Latvija” (Latvia), “Tautas Balss” (People’s Voice), “Latviešu Ceļš” (Latvian Way), “Brīvā Latvija. Latvju Raksti” (Free Latvia. Latvian Articles), “Lāčplēsis” (Bear tearer), “Par Latviju” (For Latvia). They addressed the most unpopular decrees of the German policy and condemned the collaboration of Latvians with the occupation power.
From the summer of 1943 on, the former Latvian ambassador in Stockholm, Voldemārs Salnais, became actively interested in the situation in Nazi-occupied Latvia and saw the necessity to organize a centralized national resistance movement. At the same time, related activities in Latvia took place. Leonids Siliņš, an advance person of the Central Council of Latvia (CCL), crossed the Baltic on 22 July 1943 to establish contacts. The CCL was formally established in Riga on 13 August 1943 by representatives of the four largest political parties: the Latvian Social Democratic the Workers Party, the Farmers Union, the Democratic Centre and the Christian Farmers Party of Latgale. The leader of the CCL was Professor Konstantīns Čakste.
The CCL supported the re-establishing of a democratic and independent Latvia on the principles of the constitution adopted in 1922. In March 1944, the CCL developed a political memorandum that was signed by 188 Latvian political and public figures, former ministers, members of parliament, university professors, clergymen, lawyers etc. This document was a declaration of the efforts of the Latvian people against the policies of the Nazis, and a declaration of independence for the governments of the Western powers. At the time when one occupation rule in Latvia was being replaced by another the CCL turned out to be unable to form a capable-of-action provisional government of Latvia and to implement plans of receipt of military assistance from abroad. Thus it could not efficiently utilize the military potential of General Janis Kurelis’ group and other Latvian units for possible recovery of Latvia’s independence either. After the Germans liquidated the core of the Kurelians in November of 1944, only soldiers of the battalions under Lieutenant Roberts Rubenis actively joined in the fight against them. Eight leading Kurelian officers were sentenced to death by an SS and police court in Liepāja on 18 November 1944. Over 1,300 men were arrested and sent to concentration camps in Germany. With the defeat of the Kurelians, the Germans dealt a significant blow to the national resistance movement. During the war, the Latvian national resistance movement maintained contact in every possible way with similar resistance movement groups and organizations in Estonia and Lithuania. Likewise, on certain occasions they also tried to establish relations with resistance group members from several other Nazi-occupied European nations. However, the resistance movement in Latvia, Lithuania and Estonia did not manage to achieve their ultimate purpose, which was to restore the independence of the Baltic States. This was impossible in the political situation when the two military powers, Nazi Germany and the Soviet Union, controlled the Baltic States. All three Baltic resistance movements had close contacts with former ambassadors of these countries in Stockholm, who in turn sought liaison with the British (SIS) and American (OSS) secret services, supplying them with information on the situation in the German occupied territory in the Baltic States. In general the Western secret services received many valuable documents from the Baltic resistance movements, which contained information about the developments in the Nazi-occupied territories. Irrespective of this, the USA and the UK were not ready to give anything tangible in return, having acquiesced to the Baltic States remaining part of the USSR after World War II.
Unlike the history of the resistance movements in Western Europe, the historiography about the resistance movements in the Nazi-occupied Baltic States during World War II has not yet established clear-cut scholarly criteria. Only during the past decade, following the collapse of the Soviet totalitarian system and its ideologised historiography, has it become possible to approach this theme objectively and in terms of academic research. Recent historiography debate in Latvia has dealt with the issue of definitions: should the term resistance include only those groups that had declared their readiness to fight against both Nazi Germany and the Soviet Union for the reestablishment of independent Latvia, or should it also include the local Communist underground as well as Soviet partisans?
In the author’s opinion, a precise and justified scholarly definition must be based on the consideration of the following sets of questions: What should be regarded as the primary characteristic of a resistance movement: resistance to the occupation regime as such or the goal that it wants to achieve? How should short-term resistance activities without defined long-term political goals (sabotage of mobilization, hiding of Jews, prisoners of war and other persecuted people, economic sabotage, etc.) be defined? From which moment on can various actions against the occupation authorities be designated as resistance and when as resistance movement? What term is to be used to describe the activities of members of the Polish Armia Krajowa in Latvia during the war? (Their goal was the restoration of Polish independence; some of them even aimed at annexing Latvian territories with the Polish population to Poland.) How should one designate those left-leaning armed partisan units or underground groups organized by local inhabitants (as distinct from those were infiltrated from the Soviet Union) with aims differing from the groups fighting for Latvia’s independence? Only by following professional academic criteria and finding a balance between the theoretical and empiric side of history will it be possible to create a framework for investigating and interpreting a wide range of historical sources about the resistance movement in the Nazi-occupied Baltic States, which will be free from both historical stereotypes and today’s political trends. Therefore it is possible that the true historical character and the essence of the resistance movements in the Baltic States can be best revealed not by attempting to point out their individual characteristics as they appear from today's ideological interpretation, but rather by trying to interpret their diverse content and activities as far as possible from the point of view of the concrete historical situation at that time.
Using this approach we may come to an understanding that neither of the former interpretations is quite precise, namely neither the recent historiographic view that only those manifestations of resistance that were directed against both occupying powers for the restoration of independence can be designated as resistance movement in Latvia, nor the formerly held view about separate "national" and "Soviet" resistance movements. Both interpretations restrict the multiple spectrum of resistance to only one or two of its expressions. Therefore a redefinition of “resistance movement” is called for. There is room for research work to be carried out in the future.

 
 


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”