2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Arūnas Bubnys

Lietuvių savisaugos dalinių Vilniaus apygardos batalionai (1941–1944 m.)

- Santrauka -

 

Vilniaus apygardos lietuvių batalionai buvo suformuoti 1941 m. liepos–rugsėjo mėn. iš patekusių į nelaisvę Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių karių. Iki tų metų spalio mėnesį Vilniaus apygardoje suformuoti šeši policijos batalionai (1-asis, 2-asis, 3-iasis, 4-asis, geležinkelių apsaugos batalionas (vėliau gavęs 6-ąjį numerį) ir Gardino batalionas (vėliau gavęs 15-ąjį numerį). Šiuose batalionuose ir kituose savisaugos daliniuose tuomet tarnavo apie 3 tūkst. karių. 1942 m. pavasarį Vilniaus apygardoje suformuotas 254-asis policijos batalionas. Tarnaudami Vilniuje policijos batalionai dažniausiai saugojo įvairius karinės reikšmės objektus (sandėlius, geležinkelius, tiltus, kareivines ir t. t.). Beveik visi 1941 m. Vilniuje suformuoti batalionai (išskyrus geležinkelių apsaugos ir Gardino batalionus) tų pačių metų rudenį buvo įtraukti į holokaustą (dalyvavo perkeliant žydus iš butų į getą, geto apsaugoje, konvojuodavo žydus, varomus sušaudyti iš Lukiškių kalėjimo į Panerius, ėjo sargybą masinių žudynių metu). Vilniaus 1-asis batalionas taip pat dalyvavo žydų žudynėse 1943 m. balandžio 5 d. Paneriuose ir likviduojant Vilniaus geto darbo stovyklas (Bezdonyse, Kenoje) 1943 m. vasarą.
1941 m. pabaigoje–1942 m. pirmoje pusėje beveik visi Vilniaus apygardos batalionai (išskyrus 1-ąjį ir geležinkelių apsaugos batalionas) buvo išsiųsti iš Lietuvos: 3-iasis ir 254-asis – į Baltarusiją, 4-asis – į Ukrainą (2-asis batalionas išsiųstas į Lenkiją saugoti Maidaneko koncentracijos stovyklą). Čia jie gavo užduotis saugoti karinės reikšmės objektus (geležinkelius, kelius, tiltus, karo belaisvių stovyklas) ir kovoti su sovietiniais partizanais. Baltarusijoje veikę lietuvių batalionai kartu su vokiečių, latvių ir kitais daliniais dalyvavo deginant kaimus ir sušaudant partizanus remiančius civilius gyventojus. Dėl patikimų šaltinių stokos neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek lietuvių batalionai sudegino kaimų, nukovė sovietinių partizanų ir sušaudė civilių vietos gyventojų. Galima spėti, jog Vilniaus apygardos batalionai nukovė kelias dešimtis partizanų ir jų rėmėjų. Intensyviausiai su partizanais kovojo beveik trejus metus Baltarusijoje veikęs 3-iasis policijos batalionas. Šis batalionas taip pat patyrė daugiausia nuostolių. Kovose su partizanais žuvo ir buvo sužeista kelios dešimtys bataliono karių. Kitų batalionų nuostoliai buvo mažesni. Tikėtina, jog bendras žuvusių Vilniaus apygardos batalionų karių skaičius neviršijo 100 žmonių. Nuostolių patirta ir kariams patekus į nelaisvę bei dezertyravus. Dezertyravimas buvo būdingas visiems batalionams ir ypač padažnėjo 1943–1944 m. Per visą veikimo laikotarpį iš Vilniaus apygardos batalionų pasišalino keli šimtai karių. Mažesnis batalionų karių skaičius (išskyrus 4-ąjį batalioną) pateko į sovietų kariuomenės ir partizanų nelaisvę. Visi Vilniaus apygardos batalionai nutraukė savo veiklą iki 1944 m. rudens. Dauguma jų 1944 m. vasarą buvo išformuoti Rytprūsiuose (Tilžėje). Didžioji dalis čia patekusių lietuvių karių buvo paskirstyti po įvairius vokiečių priešlėktuvinės gynybos dalinius. Karo pabaigoje jie pateko į sovietų arba anglosaksų nelaisvę.

 


The Vilnius Region Battalions of the Lithuanian Self-Defence Subunits (1941–1944)

 

- Summary -

 
 

The Vilnius region Lithuanian battalions were formed between July and September 1941 from Lithuanian troops of the 29th Territorial Riflemen’s Corps of the Red Army, who were taken prisoners of war. Before October that year six police battalions were formed in the Vilnius region: the First, Second, Third, Fourth battalions and the Railway Guard Battalion (which later got No 6) and the Gardinas Battalion (later under No 15). In these battalions and other self-defence subunits 3,000 troops served then. In the spring 1942, the 254th Police Battalion was formed in the Vilnius region. The police battalions, which served in Vilnius, most often guarded various military objects (warehouses, railway bridges, bridges, barracks etc.). Almost all battalions formed in Vilnius in 1941 (except the Railway Guard Battalion and the Gardinas Battalion) got involved in the Holocaust in the autumn that year (they participated in moving Jews from their homes to the ghetto, served as ghetto guards, convoyed the Jews who were driven from Lukiškės prison to Paneriai to be exterminated, stood guard during mass executions). The First Vilnius Battalion also took part in the massacre of Jews in Paneriai on 5 April 1943, and the liquidation of the Vilnius ghetto labour camps (in Bezdonys, Kena) in the summer 1943.
At the end of 1941 and the first half of 1942 almost all Vilnius region battalions (except the First and the Railway Guard battalions) were sent from Lithuania: the Third and No 254 were deployed in Belarus and the Forth in Ukraine (the Second battalion was sent to Poland to guard Maidanek concentration camp). There they were tasked with guarding military objects (railways, roads, bridges, PoW camps) as well as fighting Soviet partisans. In Belarus, the Lithuanian battalions together with German, Latvian and other subunits took part in burning villages and shooting civilians who supported Soviet partisans. Due to the lack of reliable sources it is impossible to establish an exact figure of the villages burnt, Soviet partisans and the local civilians killed by the Lithuanian battalions. It is possible to suppose that the Vilnius region battalions killed several scores of partisans and their supporters. The Third Battalion, which fought in Belarus for almost three years, led the most intensive fight against the partisans. It also sustained the greatest losses. Several scores of the battalion’s troops were killed and injured in the fights against the partisans. The losses of other battalions were smaller. It can be supposed that the total number of the Vilnius region battalion troops killed did not exceed a hundred. Some losses were due to the fact that some troops were taken PoWs and deserted. Desertion was characteristic of all battalions and was on the increase in 1943 and 1944. During the time when the Vilnius region battalions were in operation several hundreds of troops deserted. The number of the battalions’ troops (except the Forth Battalion) who were taken prisoners by the Soviet army and partisans was smaller. All the Vilnius region battalions ceased to exist before the autumn of 1944. Most of them were disbanded in the East Prussia (in Tilžė) in the summer of 1944. Most of the Lithuanian troops were sent to various German air defence subunits. At the end of war they were taken prisoners by the Soviets or the allied forces.

 
 


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”