2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Didžiojo teroro keliais

Didžiojo teroro keliais


Pastaraisiais metais rugpjūčio pradžioje Rusijoje tyliai paminimos 1936–1938 m. komunistų vykdyto didžiojo teroro aukos. Šiemet minėjimo renginiuose, vykusiuose 2008 m. rugpjūčio 3–5 d. dalyvavo ir Lietuvos delegacija: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė, Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis, vyriausiasis specialistas ryšiams su visuomene Ričardas Čekutis. Prie jos vėliau prisidėjo Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge Eitvydas Bajarūnas ir konsulas Sankt Peterburge Robertas Tamošiūnas. Lietuvos delegacija atidengė paminklą nužudytiems lietuvių politiniams kaliniams.


Kalbant apie didįjį terorą būtina pabrėžti, kad 1936–1938 m. datos yra labai sąlyginės. Komunistinė Rusijos valdžia nekaltus žmones žudė nuo pat pirmos iki paskutinės savo valdymo dienos. Žinoma, dabartinei Rusijos valdžiai nesinori to prisiminti, todėl oficialiai ir leista minėti didįjį terorą, propagandos mašinai nuolat pabrėžiant tik 1937 m. stalininius „valymus“. Atseit visą kitą laiką viskas buvo gerai...


Jau nuo pat vadinamosios Spalio revoliucijos slaptuose čekistų (vėliau – NKVD) įsakuose buvo įvardytos kategorijos žmonių, kuriuos reikia represuoti, o kuriuos – tiesiog sušaudyti. Pastarieji pateko į vadinamuosius pirmosios kategorijos limitus. Istorikų skaičiavimais, maždaug 10 proc. visų suimtųjų buvo sušaudyti apskritai be jokio teismo.


Yra žinoma, kad netgi pats Nikita Chruščiovas prašė Josifo Stalino padidinti sušaudytinų žmonių kvotą Ukrainoje (čekistų žargonu kalbant – asmenų pagal pirmąją kategoriją...). Tiesa, jam tai nesutrukdė vėliau pasmerkti J. Stalino nusikaltimus bei „asmens kultą“. J. Stalinas, matyt, tokių prašymų gaudavo ir daugiau, todėl nenuostabu, kad 1938 m. pradžioje išleido įsaką padidinti pirmosios kategorijos asmenų skaičių 15 proc. Taigi visai nesvarbu (net garsiųjų stalininių teismų – troikų požiūriu), nusikalto tie žmonės sovietų valdžiai ar ne.


Pažymėtina, kad kiekviename tuometinės Rusijos rajone egzistavo komunistų partijos funkcionierių kuruojami bei NKVD vykdomi specialūs planai – kiek žmonių reikia suimti ar sušaudyti. Netgi šioje srityje vyko „socialistinis lenktyniavimas“, o paaukštinimus bei medalius gaudavo tie rajonų vadovai, kurie įgyvendindavo ar viršydavo tuos planus.


Visi suimtieji turėdavo pripažinti savo kaltę. Todėl jau 1937 m. vasarą aukščiausia komunistų partijos bei Sovietų Sąjungos vadovybė oficialiai sankcionavo kankinimus – „fizinio poveikio priemones“. Tai padėdavo išgauti „prisipažinimus“, ir sužinoti „bendrininkų“ pavardes. Taip sukamas žudynių bei teroro ratas įgavo dar didesnį pagreitį. Represuotų ir suimtų „tėvynės išdavikų“ žmonos automatiškai gaudavo 5–8 metus lagerių, jų vaikai nuo penkiolikos metų buvo pripažįstami „socialiai pavojingais“ ir masiškai suiminėjami. Didžiojo teroro metais suimta daugiau nei 2 mln. žmonių, iš jų 1 mln. 440 tūkst. nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį („tėvynės išdavimas“), o iš pastarųjų apie 725 tūkst. sušaudyta. Teroras apėmė visus sovietinius regionus, socialinius sluoksnius, visas tautas. Pavyzdžiui, pagal vadinamąją „lenkiškąją liniją“ represuota 139 815 asmenų, iš jų 111 071 sušaudyta, pagal „latviškąją liniją“ – 21 300 represuota, 16 575 sušaudyta, pagal „estiškąją“ – 9735 represuota, 7998 sušaudyta ir t. t.


Karelijoje masinių represijų vietos atsirado dar valdant Vladimirui Leninui. Jau 1920 m. tremties vieta tapo Solovkų sala, o 1923 m. čia buvo įsteigtas griežto režimo politinių kalinių lageris. 1937 m. lageris virto Solovkų ypatingosios paskirties kalėjimu. Be kitų, čia buvo kalinami ir lietuviai: vyskupas Teofilis Matulionis, kunigai Augustas Pronckietis, Mečislovas Šiaudinis (1938 m. sušaudytas Brianske) ir kiti.


Vertybės


Patys rusai dažnai sako, kad jų šalies bėdos yra dvi – keliai ir kvailiai. Tačiau, ko gero, didžiausia bėda – visiškai išplauta tautos istorinė atmintis bei iš to kylanti vertybių krizė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro delegacija tuo įsitikino lankydamasi bolševikų vykdytų masinių žudynių ar „socializmo statybų“ vietose ir bendraudama su vietos žmonėmis. Karelijoje Medvežegorsko miesto muziejaus direktorius pasakojo, kad šiose vietovėse iki ledynmečio gyveno kažkokie žmonės; ledams ištirpus, čia atsikėlė kiti žmonės, visų ir dabar gyvenančių tautybių... Pačių karelų beveik nėra (matyt, ištirpo su ledais) – teigiama, kad jie sudaro apie 7 proc. visų krašto gyventojų.


Muziejininkai, rodydami senosios architektūros maketus, nuo ledynmečio staiga pereina prie Petro I laikų. Su neslepiamu pasididžiavimu pasakoja, kad šis rusų caras tiesiog rankomis iki Medvežegorską skalaujančio Onegos ežero krantų atnešė du laivus net iš Baltosios jūros (apie 400 km). Kiek tuo metu žuvo laivų nešėjų, suprantama, nepasakoma. Nešti tuos laivus reikėjo, mat dar nebuvo iškastas Belomoro kanalas.


Apie šį kanalą bei „šlovingas“ jo statybas muziejuje pasakota daugiausia. Pasak muziejininko, dabar vietos istorikai ir lankytojai daugiausia diskutuoja apie tai, ar lankėsi Medvežegorske „didysis“ J. Stalinas, ar ne? Tai esanti svarbiausia vietos istorinė problema. Matyt, jei pavyktų rasti įrodymų, būtų galima pastatyti J. Stalinui paminklą. Kodėl gi ne? Juk prie pat įėjimo į muziejų stovi paminklas kitam garsiam bolševikui SSRS VKP(b) CK Politinio biuro nariui Sergejui Kirovui, kuris ir buvo atsakingas už kanalo statybą. Tas kanalas iškastas politinių kalinių rankomis, nenaudojant jokios technikos, per 20 mėnesių ir 10 dienų. Kiekviename jo metre guli žmonių kaulai (vien kukliais Sankt Peterburgo „Memorialo“ skaičiavimais, čia žuvo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, nors muziejininkai pamini daug kuklesnius skaičius). Šis kanalas iki šiol neturi jokios reikšmės – nei strateginės, nei ekonominės (kartą per tris dienas pro jį praplaukia koks turistinis kateris ar tuščia barža).


Muziejuje gidas dar papasakojo, kad kanalo statybų metu šiame pastate buvo netgi teatras. Jame vaidino profesionalūs dramos, operos ir baleto artistai, tiesa, taip pat politiniai kaliniai, teisti pagal BK 58 straipsnį, taigi „tėvynės išdavikai“. Puikus metodas pakelti vietos kultūrą.


Išėjus iš vadinamojo muziejaus tuojau už S. Kirovo paminklo pasitinka džiaugsmingas plakatas: „Belomoro kanalui – 75 metai.“ Muziejaus direktorius su pasididžiavimu pasakoja apie šiai datai skirtas iškilmes, apie būsimą šventę, kuriai ruošiasi visi miestiečiai, nors dar visai neseniai Sandarmocho giraitėje esančiose kapinėse apgailestavo dėl J. Stalino valdymo metais padarytų „perlenkimų“.


„Perlenkimai“


Apžiūrėjome ir kitas Medvežegorsko „įžymybes“, kaip antai tradicinį šiai šaliai tanką, ant kurio kažkodėl užrašyta 1944–1969 m. (1944-aisiais čia nebuvo jokių mūšių, nes maršalo Manerheimo suomių kariuomenė atsitraukė dar iki rusų atėjimo) bei iki šiol nuo J. Stalino laikų veikiančios „zonos“ aptvarą (dabar čia laikomi kaliniai džiovininkai). Tada pasukome Sandarmocho giraitės link. Pravažiavę Sosnovskio barščiais apaugusius laukus, kelioliką suklypusių, pagaliais paramstytų namų bei „šlovingą“ stendą su kūju ir pjautuvu papuoštu užrašu „Mūsų politika – taikos politika“, pasukame į masinių kapaviečių vietą.


Čia tik „Memorialo“ draugijos pastangomis 7,5 ha miško teritorijoje buvo surastos 236 masinės kapavietės. Šioje vietoje NKVD užkasė daugiau nei 7 tūkst. sušaudytų įvairių tautybių kalinių, tarp jų ir lietuvių.


Pavyko nustatyti, kad Sandarmocho kapavietėse guli 2154 rusų, 762 suomių, 676 karelų, 493 ukrainiečių, 212 lenkų, 184 vokiečių bei kitų tautybių sušaudytų žmonių palaikai.


1997 m. rudenį čia atsirado pirmieji atminimo ženklai. Dabar yra daugiau nei 360 atminimo ženklų bei paminklų, skirtų devynių konfesijų atstovams.


Būtent čia oficialiai atidengėme šiemet pastatytą paminklą (autorius Jonas Jagėla) Gulag’o lageriuose kalėjusiems ir žuvusiems lietuviams. Paminklas pastatytas LGGRTC, LR konsulato Sankt Peterburge bei Lietuvių bendruomenės Karelijoje pastangomis. Mūsų žuvusiuosius pagerbė Estijos, Lenkijos, Ukrainos konsulai bei vietinis „žmogus iš URM’o“.


Prieš tai dar aplankėme analogiškas Levašovo kapines prie Sankt Peterburgo, kur taip pat pastatytas lietuviškas kryžius bolševikmečiu žuvusiems mūsų tautiečiams atminti. Nėra žinoma, kiek čia sušaudyta ir palaidota žmonių (tikslūs duomenys ir dabar įslaptinti). Vien oficialiais duomenimis, Leningrade nuo 1937 iki 1954 m. sušaudytas 46 771 žmogus, nors nėra abejonių, kad aukų būta kur kas daugiau. Vien Leningrado blokados metais NKVD daliniai sušaudė ne mažiau nei 10 tūkst. „tėvynės priešų bei išdavikų“.


Prie kanalo.


Netoli Sandarmocho kapaviečių prasideda garsusis Belomoro kanalas, pastatytas tiesiog ant žmonių kaulų. Oficialiai iki šiol jį draudžiama net fotografuoti, nors, kaip minėta, jokios strateginės reikšmės čia seniausiai nėra ir, ko gero, niekada nebuvo. Pakeliui stovi akmeniu paremta, kad nenuriedėtų nuo postamento, žydrai nudažyta patranka, jos vamzdis nukreiptas į netoliese esančią atstatytą cerkvę (nūnai net buvę bolševikinės valdžios pareigūnai bei čekistai Rusijoje tapo itin pamaldūs). Cerkvėje kabo lenta, ant kurios parašyta, kad jos popas čia su parapijiečiais meldėsi iki... 1937 m. Po to, matyt, buvo paimtas šlovingoms kanalo statyboms, kad be reikalo neaušintų burnos pamokslais ir nedrumstų vietinių žmonių protų.


Prie pat kanalo – tradicinis šiems kraštams šiukšlynas ir lentelės su įvairiais draudimais bei įspėjimais. Šliuzus ir dabar saugo vidaus tarnybos pareigūnai, besidominantys įtartinais privažiavusiais automobiliais. Kartu vykusi vietinė moteris fotografavo visai nesibaimindama: „Tegul tik ką nors pasako, niekšai! Čia mūsų tėvų ir senelių kaulai guli, o jie mat dar uždraus man fotografuoti...“ Kanalas buvo kasamas bei statomas 1930–1933 m. vien kastuvais, kirtikliais ir karučiais. Jokių žuvusiųjų atminimo ženklų čia nė su žiburiu nerasite – vien plakatai „šlovingo jubiliejaus“ proga.


Nežinomybė


Dauguma šių faktų dėl masinės falsifikacijos, vykdomos ir dabar, didžiajai daliai pasaulio bendruomenės tebėra nežinomi. Jie nežinomi ir daugumai Rusijos piliečių, kuriems oficialioji propaganda nuolat kala į smegenis, kad nėra reikalo „kapstytis po praeitį“, kad svarbiausia – prisiminti tik „šlovingus pergalės laikus“.


Oficialiai sakoma, jog Rusijos valstybės padarytų nusikaltimų bei jų aukų atminimo išsaugojimas kenkia „nacionalinei konsolidacijai“ bei tautiniam rusų atgimimui, todėl geriau prisiminti tik „didžiojo tėvynės“ karo didvyrius; esą to paties nori ir rusų tauta.


Betgi rusų tautos niekas niekada neklausė, ko ji nori! Jos sąmonė nuolat teršiama mitais apie „didžiąją ir galingąją“ Rusiją, kuriai vis maža žemių, nors ir esamomis nesugebama deramai pasinaudoti.


Savaitę pavažinėjus po šią šalį, atsiskleidžia visa jos „didybė ir galybė“ – usnimis bei Sosnovskio barščiais apaugę lūšnynai, šiukšlių ir butelių kalnai net istorinėse didmiesčių vietose, karo laikų tankais bei patrankomis apstatytos pakelės, dirvonuojantys nepraeinami laukai, duobėti, sunkiai pravažiuojami keliai, prasigėrę veidai ir nerišlios kalbos apie istorinę „galybę“... Vis dėlto palikti savo atminties ženklus būtina netgi tokioje šalyje. Vietos žmonės, nors ir nedažnai ten apsilankantys, puikiai žino, kas šioje šalyje vyko. Jie moka atjausti, jie gali suprasti ir todėl tebepuoselėja viltį atgimti, kad ir koks režimas juos valdytų.


Ričardas Čekutis



Paminklas Karelijoje, Sandarmoche, čia žuvusiems lietuvių tremtiniams bei politiniams kaliniams atminti, sukurtas skulptoriaus Jono Jagėlos Delegacija iš Ukrainos paminklo žuvusiems lietuvių tremtiniams bei politiniams kaliniams atidengimo iškilmėse, vykusiose 2008 m. rugpjūčio 5 d.
Paminklo atidengimo renginyje dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Estijos ir Suomijos generaliniai konsulai, konsulatų darbuotojai, Ukrainos ambasadorius ir vietinės administracijos atstovai Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge Eitvydas Bajarūnas, Lenkijos generalinis konsulas Sankt Peterburge ir Karelijoje Jaroslavas Drozdas ir Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos atstovas
Karelija, Belomoro kanalo šliuzai, saugomi Rusijos vidaus kariuomenės Belomoro–Baltijos kanalo statybos ekspozicija Medvežegorsko miesto muziejuje


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”