2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Kelionė į Červenę

Kelionė į Červenę.


Jau susiklostė tradicija kasmet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojams važiuoti į Baltarusiją pagerbti 1941 m. birželio 26–27 d. Červenės gyvenvietės teritorijoje sovietų saugumo nužudytas aukas. Šiemet birželio 29 d. vykusiai kelionei vadovavo Dailės akademijos darbuotojas Vytautas Petrauskas.Lengvai kirtus šalies sieną (matyt, padėjo kartu važiavusio buvusio disidento, Seimo nario Vidmanto Pavilionio diplomatinis pasas), atsivėrė sovietmetį primenantys Baltarusijos vaizdai (kolūkių laukuose besiganančios gyvulių bandos, miesteliuose ir kaimuose – „raudonoji“ SSRS simbolika, paminklai).


Pakeliui į Červenę aplankėme Krėvos pilį. Buvo įdomu pamatyti kadaise kunigaikščių Algirdo, vėliau – Jogailos ir jo brolio Vyganto valdytos pilies vaizdą; iš jos šiuo metu telikę praeities didybę menantys griuvėsiai.


Nuo Krėvos pilies pajudėjome Minsko link. Baltarusijos sostinėje buvome neilgai, nes nustatytu laiku turėjome pasiekti Červenę. Paliko įspūdį mieste vykęs didžiulis renginys: gatve važiavo daug dviratininkų, šaligatviais marširavo kareiviai, vietiniai žmonės, vyko koncertas (vėliau sužinojome, kad buvo švenčiama Baltarusijos nepriklausomybės diena, kai 1945 m. Raudonoji armija „išvadavo“ šalį nuo fašistų). Tvarkingas, gražiai išpuoštas gėlėmis ir šventinėmis dekoracijomis miestas skyrėsi nuo skurdžios miestelių, kaimų aplinkos.


Červenėje pirmiausia nuvykome į buvusį kalėjimą, kuriame buvo žiauriai nukankinta daug žmonių iš įvairių kraštų, taip pat iš Lietuvos (vėliau sovietmečiu čia buvo psichiatrijos ligoninė). Ten susitikome su grupele baltarusių – opozicine organizacija „Krikščioniška konservatorių partija BNF“. Jie kasmet organizuoja žuvusiųjų atminimo pagerbimą ir kviečia dalyvauti Baltarusijos bei kitas, su šia tragiška data susijusias tautas. Opozicionieriai su savimi turėjo daug organizacijos ideologiją reprezentuojančių vėliavų, prieš sovietinį imperializmą nukreiptų plakatų. Pasiklausę istorijų apie kalėjime kankintus žmones, iš vidaus apžiūrėjome patį pastatą. Kalėjimas iki šiol nesuremontuotas, apsilaupiusios sienos atrodė niūriai, bet joms jaukumo teikė mūsų uždegtos žvakelės.


Vėliau visi patraukėme „Mirties kelio“ link... Lietuvos piliečiai, kartu su kitų tautų žmonėmis išvaryti iš Minsko kalėjimo, Červenės (Igumenės) keliuose ir miškuose sovietų saugumo buvo žiauriai nužudyti. Ši per karą įvykdyta masinė žmogžudystė Lietuvoje labiau žinoma kaip „Červenės žudynės”. Istoriko Arvydo Anušausko duomenimis, birželio 25 d. visi kaliniai buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo kartu su kitais 2 tūkst. kalinių. Birželio 26–27 d. naktį jie buvo suskirstyti į dvi grupes. Dauguma lietuvių pateko į likviduojamų kalinių grupę. Šioje grupėje tarp 400–750 kalinių buvo ir apie 57 lietuviai. Mirčiai pasmerktieji buvo išvaryti Bobruisko kalėjimo link ir pakeliui sušaudyti.


Autobusai sustojo prie „pirmos stotelės“ – pamiškėje stovinčių medinių kryžių ir koplytstulpių. Plazdant tikrosioms Baltarusijos vėliavoms, lietuviškajai trispalvei, buvo giedamos giesmės, sakomos kalbos, meldžiamasi. Baltarusiai kalbėdami pabrėžė ir dabartinę dramatišką savo šalies padėtį – priklausymą nuo Rusijos, todėl jų žodžiai šiek tiek panėšėjo į politinę agitaciją (juo labiau kad netikėtai pastebėjome netoliese besisukiojančius ir viską filmuojančius Baltarusijos „saugumiečius“). Kol šalyje uždraustas laisvas žodis, žmonės, naudodamiesi proga, tik tokiu būdu gali išsakyti savo požiūrį.


Nuo pirmosios tragiškai žuvusiųjų paminėjimo vietos toliau pėstute traukėme keliu pirmyn, atskirose aikštelėse sustodami pagerbti tose vietose sušaudytų žmonių. Žavėjo baltarusių entuziazmas, patriotinis nusiteikimas. Mūsų vadovas V. Petrauskas sušaudytų lietuvių pagerbimo vietoje taip pat pasakė trumpą, tačiau nuoširdžiai įtaigią kalbą. Buvo uždegtos žvakelės, padėtos gėlių puokštės. Červenėje nužudytų aukų pagerbimu siekiama, kad nebūtų užmirštas skaudus ir tragiškas XX a. istorinis įvykis, apie kurį iki šiol sovietizuotoje Baltarusijoje nutylima.


Į Lietuvą grįžome kupini naujos patirties ir įspūdžių, suvokdami, kaip svarbu ugdyti tautos atmintį, skatinti atskirų tautų bendradarbiavimą, kad susiklosčius nepalankiai padėčiai galėtume vieni kitus palaikyti.


Dovilė Pociutė-Slotkienė



 
Baltarusiai ir LGGRTC darbuotojai žuvusiuosius pagerbia pirmoje sustojimo vietoje


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”