2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas

Genocido aukų muziejuje parodytas naujausias Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas


Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga simbolinėje vietoje – Genocido aukų muziejuje – 2008 m. gegužės 21 d. pristatytas naujausias režisieriaus ir rašytojo Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“. Muziejaus konferencijų salė buvo sausakimša, kaip ir kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ per filmo premjerą tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ metu balandžio 17 d. Pristatant filmą muziejuje dalyvavo scenarijaus autorius ir režisierius V. V. Landsbergis, aktorius Gediminas Storpirštis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė, laisvės kovų dalyviai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Buvo gausu jaunų žmonių, į kuriuos, pasak paties režisieriaus, labiausiai ir orientuotasi kuriant šį filmą.


Autorius filmą vadina kameriniu, savotišku emociniu pokario Lietuvos įvykių sapnu. Pagrindinis herojus – jaunas teatro aktorius Paulius (akt. G. Storpirštis) vaidina spektaklyje apie Lietuvos pokario kovas „Bunkeris“. Viename iš spektaklio epizodų aktorių aplanko tarsi regėjimas, prisiminimas ar sapnas iš vaikystės.


Dvylikos metų berniukas (akt. Vincentas Ramelis) prisimena, kaip jo akivaizdoje stribai nužudo tėvus. Jį laikinai priglaudžia partizano žmona Aldona (akt. Joana Čižauskaitė). Aldona su savo vyru partizanu (akt. Albertas Vidžiūnas) vaiką palieka vieną. Apžiūrinėdamas jam nepažįstamus namus, vaikas spintoje suranda partizano uniformą. Nuo tolesnio jo pasirinkimo priklausys istorijos atomazga.


Filmo siužetas susideda iš aprašytos istorijos intarpų, spektaklio „Bunkeris“ epizodų, susitikimo su Seniu (akt. Algimantas Masiulis), kurį palūžusiam aktoriui Pauliui rekomenduoja teatro grimuotoja (akt. Rūta Staliliūnaitė), pokalbių senove dvelkiančioje, gal net mistiškoje aplinkoje fragmentų bei konflikto su spektaklio ir gyvenimo partnere (akt. Birutė Mar) nuotrupų iš asmeninio Pauliaus gyvenimo.


Kūrinys žavi aktorių vaidyba, operatoriaus darbu (filmuota tik viena kamera, vadinamuoju „Dogmos95“ stiliumi), pasirinktomis filmavimo vietomis. Tai emociškai stiprus ir įtaigus filmas, priverčiantis susimąstyti tiek partizaninio karo dalyvius ir amžininkus, tiek tuos, kurie apie jį žino iš knygų ir pasakojimų ar nežino nieko. Režisierius pabrėžia edukacinę filmo funkciją: stengtasi temą papasakoti aktualiai, pokario laisvės kovas Lietuvoje siejant su šiandiena, kad jaunam žmogui šie skaudūs įvykiai nebūtų nugrimzdę ir įstrigę praeityje. Pasak režisieriaus ir rašytojo V. V. Landsbergio, specialiai tam pasirinktas pagrindinis filmo veikėjas – dvylikametis berniukas: „Galvodamas apie tai, kas mane vaikystėje jaudino žiūrint filmus apie karą, supratau, kad aš vis dar prisimenu filmus, kuriuose pagrindinis personažas yra vaikas. Juk tai, kad suaugęs vyras kariauja, atrodo gana įprasta ir suprantama, o štai kai vaikas įtraukiamas į karo verpetą, viskas ima atrodyti truputį kitaip. Pasakojant istoriją vaiko akimis daug lengviau atskleisti karo beprasmybę ir išsakyti antimilitaristinę poziciją.“


(Straipsnyje panaudota www.bernardinai.lt informacija).


Vilius Kyguolis



Vaidybinio filmo „Kai aš buvau partizanas“ afiša Filmą pristato scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas V. Landsbergis


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”