2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Paroda apie ukrainiečių tautos genocidą

Paroda apie ukrainiečių tautos genocidą


Lietuvių ir ukrainiečių tautų istorija, susipynusi dar viduramžiais, turėjo daug bendrų bruožų ir praėjusiame šimtmetyje. Vienas jų – sovietų okupacija. Atsidūrusi „blogio imperijos“ (taip Sovietų Sąjungą šaltojo karo metu pavadino JAV prezidentas Ronaldas Reiganas) gniaužtuose kiek anksčiau nei Lietuva, Ukraina išgyveno vieną baisiausių XX a. genocidų – tautos marinimą badu (holodomorą).


Sovietų režimo dirbtinai sukeltas badas prasidėjo 1932-ųjų balandžio mėn. ir truko iki 1933-iųjų lapkričio. Jis kilo ne dėl stichinės nelaimės – sausros ar nederliaus; tai buvo kryptingos sovietų politikos rezultatas. Ukrainos valstiečiams buvo nustatyti praktiškai neįgyvendinami grūdų paruošų planai, siekta, kad jiems neliktų ko valgyti. Kai planas nebuvo įvykdomas, į regioną atsiųsdavo kariuomenę. Ištisi kaimai ir rajonai buvo paversti izoliuotais badaujančiais getais. 1933 m. pradžioje sovietų vyriausybė nutarė dar labiau sustiprinti Ukrainos kaimų blokadą. Visą Ukrainos teritoriją apsupo kariuomenė, šalis pavirto didžiuliu mirties lageriu. Kasdien iš bado Ukrainoje mirdavo beveik 25 tūkst., kas valandą – 1 tūkst., kas minutę – 17 žmonių. Įvairiais skaičiavimais, per 17 mėnesių žuvo 7–10 mln. ukrainiečių. Badas apėmė beveik visą dabartinės Ukrainos teritoriją. Jo išvengė tik Vakarų Ukrainos, tuo metu įėjusios į Lenkijos sudėtį, gyventojai.


Šiuo metu Ukraina atkakliai siekia, kad Sovietų Sąjungos ištisus dešimtmečius slėptas ir neigtas ukrainiečių tautos genocidas būtų pripažintas tarptautiniu mastu. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka 2008-uosius paskelbė Ukrainos 1932–1933 m. holodomoro aukų atminimo metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), solidarizuodamasis su ukrainiečių tauta, taip pat nutarė pagerbti Ukrainos didžiojo bado aukų atminimą. Bendradarbiaujant su Ukrainos ambasada gegužės 12 d. LGGRTC Genocido aukų muziejaus konferencijų salėje atidaryta paroda „Naikinimas badu: nežinomas ukrainiečių genocidas 1932–1933 m.“ Tai ne pirmoji Genocido aukų muziejuje surengta paroda apie holodomorą. Dar 2005 m. lapkričio mėn. buvo pristatyta Ukrainos Vasilio Stuso „Memorialo“ draugijos Kijevo miesto organizacijos parengta paroda „Pamiršti nevalia: komunistinės inkvizicijos Ukrainoje kronika“. Nedidelė parodėlė „1932–1933 m. badmetis Ukrainoje“ buvo eksponuojama ir 2007 m. lapkričio 22 d., kai muziejuje vyko apskritojo stalo diskusija „Kryptinga Stalino režimo valstiečių likvidavimo politika: Ukrainos ir Lietuvos lyginamoji analizė“. Šiais metais pristatyta paroda parengta pagal tarptautinio labdaros fondo „Ukraina 3000“ vykdomą programą „Istorijos pamokos: holodomoras 1932–1933 metais“. Parodos kuratorė – šios programos vadovė dr. Olesia Stasiuk.


Paroda skirta užsienio žiūrovams. Ji paremta archyviniais dokumentais, nuotraukomis ir amžininkų liudijimais. Ją sudaro keturios teminės dalys. Pirmojoje dalyje pasakojama apie Ukrainą iki Didžiojo bado, keliautojų aprašytus jos gamtos turtus; antrojoje nušviečiama J. Stalino politika ir badmečio priežastys, trečiojoje – holodomoro mechanizmas ir ketvirtojoje – aukų atminimo įamžinimas bei tarptautinis genocido pripažinimas mūsų dienomis. Istorikų užsibrėžtus tikslus padėjo įgyvendinti dizainerės Tatjana Žuravska ir Olga Vaščevska. Jų sukurti stendai ryškūs, plakatiški, vizualiai ir emocionaliai labai paveikūs.


Parodoje panaudota medžiaga iš Ukrainos centrinio valstybinio G. Pšenično kino-foto-fono dokumentų archyvo, Ukrainos liaudies kultūros centro – Ivano Gončaro muziejaus ir valstybinio Ukrainos saugumo tarnybos archyvo fondų. Pastarojo archyvo darbuotojai parodai atrinko iki šiol neskelbtus dokumentus, kurie atskleidžia stalininio teroro esmę bei išryškina atskiras genocido detales. Pirmą kartą paroda buvo surengta 2007 m. kovo mėn. Europos Parlamento rūmuose Briuselyje, vėliau rodyta Ukrainoje, o iki pristatymo Vilniuje – Berlyne, Ženevoje ir Vašingtone. Į Genocido aukų muziejuje surengtą parodos atidarymą atvyko su oficialiu vizitu Lietuvoje lankęsis Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenka su žmona Kateryna Juščenko, kuri ir vadovauja parodą parengusiam tarptautiniam labdaros fondui „Ukraina 3000“ – yra šio fondo stebėtojų tarybos pirmininkė. Iš pradžių susipažinę su Genocido aukų muziejaus ekspozicijomis (K. Juščenko muziejuje lankėsi jau antrą kartą), svečiai, lydimi Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus, pasuko į konferencijų salę. Ten parodą susirinkusiems svečiams pristatė Ukrainos nacionalinės atminties instituto pirmininkas akademikas Igoris Juchnovskis. Po parodos atidarymo Lietuvos ir Ukrainos prezidentai pagerbė žuvusiųjų atminimą prie paminklo sovietų okupacijos aukoms Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje.


Paroda Genocido aukų muziejuje buvo eksponuojama iki rugpjūčio 17 d. Ją aplankė daug vilniečių, miesto svečių. Su paroda susipažino šimtai Lietuvos moksleivių, kurie gegužės–birželio mėn. dalyvavo Genocido aukų muziejuje vykusiame projekte „Pokario istorija jaunimui“. Iš muziejaus lankytojų atsiliepimų svečių knygoje matyti, kad ši paroda paliko neišdildomą įspūdį ir įvairiataučiams muziejaus lankytojams iš kitų pasaulio šalių. Daugelis jų tik aplankę minėtą parodą pirmą kartą sužinojo apie ukrainiečių tautos genocidą 1932–1933 m. Norisi tikėti, jog tokiu būdu ir mūsų muziejus šiek tiek prisidėjo prie to, kad tarptautinė bendruomenė būtų supažindinta su prieš Antrąjį pasaulinį karą Ukrainoje įvykdytu totalitarinio režimo nusikaltimu.


Vilma Juozevičiūtė



Parodos atidarymo akimirka. Iš kairės: Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Kateryna Juščenko, Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenka ir akad. Igoris Juchnovskis Genocido aukų muziejaus konferencijų salėje eksponuojama paroda iš Ukrainos


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”