http://www.genocid.lt/centras/lt/718/a/

Konferencija - Birutė Burauskaitė

Lietuvos vaikai – 1948-ųjų tremtiniai


Šeši dešimtmečiai praėjo nuo tos dienos, kai tironas Stalinas brūkštelėjo parašą pritardamas LSSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos Centro komiteto siūlymui „iškeldinti iš LSSR teritorijos specialiajai tremčiai 12 tūkst. nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis“1. Taip buvo nulemtas daugiau kaip 40 tūkst. lietuvių likimas. Sovietinių okupantų ir marionetinės vietinės komunistų valdžios tikslas buvo izoliuoti nepasiduodančią sovietizavimui visuomenės dalį, išnaudoti darbingus tremtinius kaip nemokamą darbo jėgą atšiauriausiomis klimato sąlygomis, vaikus ir senelius pasmerkiant bado mirčiai.

 


Per 60 metų gimė ir užaugo trys kartos, kančios aštrumas ir praradimų skausmas jau taip giliai nebežeidžia. Tačiau atmintis tebesaugo skausmą ir neviltį tos gegužės nakties, kurios ramybę suplėšė smūgiai į duris – smūgiai, sudaužę dešimtis tūkstančių gyvenimų.


Štai sudaužytų gyvenimų skeveldros...


Janina Stankevičiūtė, g. 1937 m., ištremta su motina ir keturiomis sesutėmis. „Mūsų šeimoj nebuvo maisto su savim, atėję kareiviai laiko susiruošti davė pusvalandį. Kol mus visas aprengė, nebuvo kada paimti nei maisto, nei drabužių. Žmonės kas ką turėdami duodavo po gabaliuką. [...] Nuo didelės žmonių minios vagone buvo labai tvanku, karšta, nebuvo kuo kvėpuoti, labai norėjosi gerti, o vandens niekas nedavė. Maisto kažkokio neaiškaus atnešdavo kibiruose ir laikė porą dienų. Mūsų vagone beveik visi susirgo dizenterija. [...] Nuvežę į Buriatijos miškus mus patalpino į barakus, sukaltus iš lentų, tarp kurių švytėjo plyšiai, veisėsi blakės ir tarakonai. Visi sirgome gelta ir dizenterija, nebuvo kur nei arbatos išsivirti, nei vandens pasišildyti. Medicinos pagalbos irgi nebuvo. Mes buvome labai alkanos. Motina išeidavo anksti rytą miško darbams, grįždavo vėlai vakare. Pinigų neturėjom, dėl duonos buvo didelės eilės – be to, nebuvo ir už ką pirkti. Ant mano rankų mirė iš bado mūsų mažoji sesutė Liudutė. Aš ir dabar su didžiausiu širdies skausmu prisimenu, kaip ji merdinčiom akutėm į mane žiūrėjo ir prašė valgyti. Žinojau, kad jai padėtų maistas, o jo nebuvo. Vakare sugrįžo motina, kažkas iš tremtinių sukalė mažą karstelį. Netoliese ant kalnelio iškasėm duobę ir ten palaidojom. Tais metais nebuvo tos dienos, kad kas nemirtų, daugiausia mirė senukai ir vaikai.


Žiaurus trėmimas įaugo į mano sąmonę, ir šiandien prisiminus, giliai širdyje šaukiasi žodžiai: „Už ką? Už ką kankinote? Ką mes jums maži kūdikėliai, seni seneliai padarėme?“ (ANK 1982).


Julija Petrauskienė, g. 1913 m., ištremta su sūnumi Adomėliu, gimusiu 1941 m., ir 60 metų motina Liucija Staniene: „[...] Po dvejų metų, 1950 m. sausį, mirė mano sūnus Adomas. Jam buvo devyneri metai. Vaiko liga nenustatyta, kadangi arti nebuvo nei vieno medicinos darbuotojo. Dabar labai sunku viską aprašyti, vaikai mirdavo ne tik nuo ligų, bet ir iš bado. Su maistu buvo labai sunku. Mes, suaugusieji, sunkiai pakėlėme klimatą, alkį, o apie vaikus ką čia bekalbėti.“ Tremties vieta – Irkutsko sr. Šamankos k. (ANK 1565).


Konstancija Budrytė-Rickevičienė, g. 1928 m., ištremta su dviejų mėnesių kūdikiu: „[...] Kėdainių geležinkelio stotyje sugrūdo sausakimšai į gyvulinius vagonus. Valgyti davė trečioje dienoje vandens su plaukiojančiais kopūstais. Kelionėje susirgus vaikui dizenterija ir plaučių uždegimu, medicininė pagalba nebuvo suteikta, davė tik kalio permanganato grūdelių. Vaikui mirus, stotyje „Taiga“ jį paėmė sanitarai ir daugiau jo nemačiau ir nežinau, kur palaidotas“ (ANK 49 636).


Marijona ir Bronius Balasevičiai, abu gimę 1919 m., ištremti su dviejų savaičių dukrele Zita: „[...] Išvežti su mažu vaikeliu ir dideliu skausmu širdyje. [...] Sibire mirė dvi dukrelės. Pirmoji dukrelė mirė greitai, rugpjūčio mėn. Kai mus išvežė į miško gyvenvietę, badas ir sunkios gyvenimo sąlygos išplėšė iš mūsų širdžių dviejų mėnesių dukrelę. Antroji ten gimė po dvejų metų, bet irgi mirė ten dvejų su puse metų susirgusi difteritu. Pagalbos niekas nesuteikė.“ Tremties vieta – Irkutsko sr. Usolės r. Taljano miškų ūkis (ANK 73 004).

Aldona Baškauskaitė, g. 1941 m., ištremta su tėvais, senele ir sesute: „[...] Sesutei Monikai buvo vos tik trys mėnesiai, todėl neištvėrė bado ir šalčio, atgulė į Sibiro žemelę tais pačiais 1948 metais.“ Tremties vieta – Krasnojarsko kr., Igarka (ANK 78 050).


Beruta Mačiukaitė-Statkonienė, g. 1951 m. Chara Kutulo k., Zaigrajevo r., Buriatijoje: „[...] Tėvas Antanas Mačiukas iš traulinio buvo nuvežtas į tremties vietą su keturiais mažamečiais vaikais. Motina traukinyje pagimdė dvynukus – dukrelę ir sūnelį. Buvo palikta mėnesiui. Paskui po mėnesio susirado šeimą su dviem vaikais ant rankų. Jai atsiradus tremties vietoje, neužilgo abu vaikeliai mirė, nebuvo spėta net juos įregistruoti“ (ANK 39052).


Zita Butkutė-Rozgienė, g. 1944 m., ištremta su tėvais ir penkiais mažamečiais broliukais bei sesutėmis: „[...] Mažasis broliukas Antanėlis išvažiavo į Sibirą 3 mėnesių, ten mirė išgyvenęs vos 5 mėnesius, tais pačiais metais. Nebuvo kuo maitinti. Ilsisi Sibire.“ Tremties vieta – Irkutsko sr. Taišeto r. Solianaja k. (ANK 11 029).


Elena Sulžinskienė, g. 1922 m.: „[...] Išvežė gyvuliniuose vagonuose į Sibirą su sena 68 metų motina ir dviem mažom dukrelėm: vienai buvo treji metai, kitai – du su puse mėnesio. Dabar iš tos šeimos belikome dviese – aš ir vyresnioji duktė... Dešimt metų reikėjo gyventi svetur, iškentėti daugybę skriaudų, badą ir šaltį. [...] Sunku prisiminti tuos baisius metus, kai vaikas prašo valgyti, o tu neturi ką duoti; kai paskutinį kąsnelį atiduodi mergaitėms, senai motinai, o pati, išgėrusi vandens, visą speiguotą Sibiro dieną kilnoji medžius. Kaip siaubo filmo kadrai iškyla atminty vaizdai, kaip graužė utėlės ir nebuvo kur maisto gauti“ (ANK 38 752).


Tokiam likimui sovietiniai okupantai pasmerkė beveik 12 tūkst. vaikų, 1948 m. gegužės 22-osios ankstyvą rytą išplėšę iš gimtųjų namų.


Šio darbo tikslas – detaliau išanalizuoti vaikų mirtingumo tremtyje dinamiką. Iš daugelio tremtinių paliudijimų žinoma, kad pirmieji gyvenimo metai tremtyje buvo patys sunkiausi ir atnešė skaudžiausių netekčių, tačiau tikrąjį masinio 1948-ųjų trėmimo nulemtų mirčių mastą, paremtą ne tik skaičiais, bet ir kiekvienos represijų aukos asmens duomenimis, tapo įmanoma nustatyti tik sukūrus represuotų asmenų duomenų bazę.



1 lentelė. BENDRIEJI 1948 M. GEGUŽĖS 22–23 d. TRĖMIMO SKAIČIAI VARDYNO DUOMENŲ BAZĖJE



Čia pateikiama medžiaga yra sukaupta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (toliau – Centras) kuriamoje nuo sovietinės okupacijos nukentėjusių asmenų duomenų bazėje. Duomenys renkami iš visų šiuo metu prieinamų šaltinių – archyvinių dokumentų ir žmonių paliudijimų, kurių dauguma surinkta dar Sąjūdžio laikais, taip pat įvairių publikacijų ir sąrašų. Šios duomenų bazės pagrindu yra leidžiamas tęstinis Centro leidinys – Vardynas „Lietuvos gyventojų genocidas“2, kuriame pateikiami nukentėjusių asmenų duomenys, tremties, kalinimo ar žūties datos ir vietos. Kartu Vardynas yra ir paminklas, kurio niekada nesugriaus nei piktadario ranka, nei laiko tėkmė, taip pat svarus bei nepaneigiamas įrodymas byloje dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos Lietuvos žmonėms.



2 lentelė. TREMTINIŲ MIRTINGUMAS



Patikimiausias ir gausiausias informacijos šaltinis vaikų mirtingumui tremtyje nustatyti yra pačių tremtinių pateiktos žinios laiškais, užpildytomis anketomis, prisiminimais (kurių keletas ištraukų čia buvo pateiktos). Ši Centro archyve sukaupta medžiaga apima net 87 proc. 1948 m. gegužės 22 d. ištremtų asmenų. Duomenys tremties bylose apie gimusius ir mirusius vaikus yra fragmentiški ir ne visada tikslūs. Pažymėtina, kad Vardyno duomenų bazės skaičiai yra ir bus visada šiek tiek mažesni už tremties vykdytojų ataskaitose nurodytus skaičius,


nes čia yra įvardyti asmenys, apie kuriuos turima ne tik asmens duomenų, bet ir kitokių duomenų, susijusių su patirtomis represijomis. Vardyno duomenų bazės skaičiai tikslinant ir koreguojant didės, taigi čia pateikiami skaičiai yra „ne mažiau kaip“.


1 lentelės duomenys rodo, kad iš viso tremtyje mirė beveik tūkstantis vaikų. Tai sudaro 5,8 proc. (tai yra mirė 58 vaikai iš 1000). Visų tremtinių mirė 12,8 proc., arba 128 asmenys iš 1000. Palyginus mirtingumo tremtyje lygį su sovietiniais laikais paskelbta mirtingumo statistika Sovietų Sąjungoje3, pasak kurios 1940 m. mirė 18 asmenų iš 1000 (tai pats didžiausias skelbtas mirusiųjų skaičius), galima teigti, kad tremtiniai buvo patekę į neįmanomas išgyventi sąlygas: jiems trūko maisto, medicinos paslaugų ir kankino civilizuotam žmogui sunkiai suvokiama antisanitarija. Ką jau kalbėti apie jų dvasinę būseną, matant badaujančius ir sergančius kūdikius, kai teko gimdyti be jokios medikų pagalbos traukiniuose ar tremties vietose.


2 lentelėje matome, kad beveik visi 1948-ųjų tremtiniai buvo nugabenti į Krasnojarsko kr. (23 198), į Irkutsko sr. (11 681 asmenų) ir į Buriatiją (4050 asmenų). Trijų amžiaus grupių – vaikų iki 16 metų amžiaus, 17–59 metų amžiaus ir vyresnių kaip 60 metų žmonių – mirtingumo lygis įvairiuose tremties regionuose yra panašus, skiriasi tik didesnis skaičius (9,14 proc.) mirusių Krasnojarsko krašte 17–59 metų amžiaus tremtinių, o Buriatijoje – vyresnių kaip 60 metų (50 proc.) ir bendras mirusių tremtinių skaičius (14,1 proc.).


Kur kas didesnis mirtingumas buvo vaikų, išvežtų į Igarkos miestą Krasnojarsko krašte (3 lentelė). Ten mirė daugiau kaip 11 proc. tremtinių vaikų, o visų tremtinių mirė beveik 15 proc. Tokį mirtingumą galėjo lemti skirtingos gyvenimo, darbo ir kitos sąlygos įvairiose tremties vietovėse. Be to, daug priklausė ir nuo komendantūros darbuotojų elgesio su tremtiniais. Centre sukauptuose tremtinių prisiminimuose labai dažnai rašoma, kad komendantai neišleisdavo nuvykti į rajono centrą sutrikus sveikatai ar susižeidus darbe. Skyrėsi darbų pobūdis, klimato sąlygos, komendantūros režimas; visa tai atsispindi ir mirtingumo rodikliuose. Nepalankiausi išgyvenimui buvo pirmieji tremties metai – beveik pusė visų tremtyje mirusiųjų savo kančias baigė būtent 1948–1949 m., šiuo laikotarpiu mirė net 71 proc. vaikų (4 lentelė).



3 lentelė. TREMTINIŲ MIRTINGUMAS IGARKOJE
4 lentelė. TREMTINIŲ MIRTINGUMAS IGARKOJE 1948–1949 m.



Detaliau analizuojant vaikų mirtingumą tremtyje, buvo atskirtos dvi grupės: viena – į tremtį išvežtų vaikų, kurie tremties metu buvo jaunesni nei 16 metų amžiaus, kita – gimusieji tremtyje iki 1956 m.


Taigi vaikų, kaip minėta, buvo ištremta beveik 12 tūkst., tremtyje mirė ne mažiau kaip 652, arba 5,5 proc. Duomenys apie tam tikros amžiaus grupės vaikų mirtingumą pirmaisiais gyvenimo tremtyje metais iki 1954 m. pateikti 5 lentelėje. Pabrėžtina, kad net 77 proc. visų mirusiųjų tremtyje mirė 1948–1949 m. Beveik kas dešimtas (8,9 proc.) miręs vaikas nebuvo sulaukęs vienerių metų, o daugiau kaip pusė mirusiųjų buvo iki penkerių metų amžiaus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog didėjo 8–10 metų, taip pat 15–16 metų amžiaus vaikų mirtingumas. Tikėtina, kad 8–10 metų amžiaus vaikų mirtingumui turėjo įtakos mokyklos lankymas. Į mokyklą vaikai eidavo atšiauraus klimato sąlygomis, neturėdami tinkamos aprangos ir apavo, taip pat kęsdami nuolatinį alkį. Aldona Strungytė-Bartišienė, g. 1943 m., ištremta su tėvais, prisimena: „Jau į penktąją klasę reikėjo eiti už 8 km per taigą ir kalnus į Narvą. Gyvenome internate, bet mokykla buvo ant kito upės Manos kranto. Mokykla matyti, o nueiti reikėjo aplink daugiau kaip 3 km. Būdavo ir šlapia, ir šalta, avalynės išsidžiovinti nebuvo kur. Kartais laiveliu perplukdydavo per upę, atsitikdavo, kad ir išversdavo. O pasekmės man buvo liūdnos: stiprus peršalimas, ant kojų iškilusios kelios votys, net paeiti negalėjau“ (ANK 120429).


Kita vertus, daugelyje tremties aprašymų minima, kad jau šio amžiaus (7–10 metų) vaikai būdavo verčiami dirbti. 15–16 metų paaugliai jau turėjo dirbti kartu su suaugusiaisiais ir vykdyti pastariesiems skirtas darbo normas, todėl pastebima tendencija, kad jų mirtingumas didėjo. Tačiau norint įtikinamiau paaiškinti įvairių amžiaus grupių vaikų mirtingumo svyravimus dar reikia atlikti nuodugnesnį tyrimą.


Kita tremtinių grupė – gimusieji tremtyje. Iki 1956 m. tremtyje gimė 3703 vaikai, iš jų 248 mirė tremtyje, t. y. beveik 7 proc. (6 lentelė). Matome, kad 266 vaikus pagimdė nėščios ištremtos moterys ir kas ketvirtas jų mirė nesulaukęs nė 2 metų amžiaus. Vaikų gimstamumas kas metai gana nežymiai didėjo, ir mirė jų taip pat mažiau, tačiau kūdikiai, mirę iki 2 metų amžiaus, iki pat 1956 m. sudarė didžiausią mirusiųjų procentą.


Kol kas nebuvo galimybių padaryti išsamų lyginamąjį tremtinių ir laisvų gyventojų demografinių rodiklių tyrimą, nes pirmasis sovietinis gyventojų surašymas įvyko tik 1959 m. ir trūksta duomenų palyginimui. Ateityje tikimės bendradarbiauti su Lietuvos demografais ir naudodamiesi moderniomis metodikomis tęsti tyrimus. Jų tikslas – neginčijamai moksliniu lygiu parodyti Europai, kad sovietinių okupantų vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai nebuvo paprastas gyventojų perkėlimas iš vienos geografinės vietovės į kitą, kaip tai siekia pavaizduoti represijų vykdytojai ar jų teisių perėmėjai. Tai buvo sąmoningas tautos naikinimas: ištisos bendruomenės išplėštos iš gimtųjų namų, atimtas ir sunaikintas sunkiai užgyventas turtas, žmonės išvežti į tolimas atšiauraus klimato vietoves ir pasmerkti kankinamai mirčiai nuo bado, šalčio ir išsekimo.


Sovietinių okupantų požiūriu, ištremtieji – „banditų“ ir „buožių“ šeimų nariai – nebuvo verti gražiosios Stalino konstitucijos skelbiamos vaikų, nėščių moterų apsaugos ir turėjo tik vieną perspektyvą – mirti, paskutines jėgas atidavę komunistų rojaus statybai.




5 lentelė. IŠVEŽTŲ Į TREMTĮ VAIKŲ MIRTINGUMAS


6 lentelė. TREMTYJE GIMUSIŲ VAIKŲ MIRTINGUMAS



Nuorodos

1 -Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose, Vilnius, 1995, p. 305–306.

2 -Šiais metais yra išleista Vardyno III tomo, skirto 1948 m., pirmoji knyga, apimanti nukentėjusiųjų pavardes A–M.

3 -СССР в цифрах в 1983 году, Москва, 1984, c. 16.



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)