2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Konferencija - Iveta Skinke

Latvijos piliečių trėmimas 1949 m. kovo 25 d. Struktūrinė analizė


Trėmimai vaidina didelį vaidmenį mūsų istorijoje. Jie buvo viena iš sovietinio okupacinio režimo taikytų represijų formų ir ypač giliai įsirėžė į žmonių sąmonę, nes represijos turėjo tiesioginio arba netiesioginio poveikio didelei gyventojų daliai, daugiausia moterims ir vaikams. Taigi represijos suformavo ir stipriai paveikė mūsų nacionalinę kolektyvinę atmintį, vertybių sistemą ir nacionalinį tapatumą.


Latvijos valstybinių archyvų specialistai trėmimus tyrinėjo nuo 1999 m. 2001 m. archyvai išleido knygą „Tremtiniai, 1941 m. birželio 14-oji“. Tyrimas buvo tęsiamas ir 2007 m. paskelbtas knygoje „Tremtiniai, 1949 m. kovo 25-oji“, kurioje yra skyrius ir apie 1945–1953 m. ištremtus piliečius.


Trėmimus tiriantys specialistai buvo užsibrėžę išsaugoti atmintį, tuo tikslu minėtose knygose yra nurodytos tremtinių pavardės bei kiti svarbūs duomenys apie juos; taip pat jie siekė atskleisti tikrąją sovietinio totalitarinio režimo prigimtį remdamiesi įrodymais, rastais tiriant trėmimus.


Didžiausio masinio trėmimo (1949 m. kovo 25–30 d.) tyrimas truko šešerius metus. Per tą laiką buvo išnagrinėtos tremtinių bylos ir duomenys, sukurta duomenų bazė. Be to, buvo įvertinti Latvijos archyvų, Rusijos Federacijos valstybinio archyvo Maskvoje ir Vakarų Sibiro archyvų dokumentai. Taigi mes turėjome galimybę susipažinti su svarbiausių SSRS įstaigų dokumentais apie represijas prieš Latvijos gyventojus, apie Latvijos piliečių trėmimus į Omsko ir Tomsko sritis 1949 m. kovo mėn., taip pat susipažinti su specialiųjų gyvenviečių sąlygomis.


Sovietinio režimo taikytos represijos visose trijose Baltijos šalyse buvo panašios ir jos organizuotos panašiai. 1941 m. birželio 14 d. ir 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremti ne tik latviai, bet ir estai bei lietuviai. Todėl atlikdami šį tyrimą mes bendradarbiavome su kolegomis iš Tartu universiteto ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Trijų Baltijos šalių specialistai dalijosi įžvalgomis ir patirtimi, įgyta renkant duomenis iš Rusijos archyvų, kuriant duomenų bazes ir taikant įvairius duomenų apdorojimo metodus.


Man tenka garbė atstovauti projekto darbo grupei ir pateikti mūsų bendro darbo rezultatus.


Šioje konferencijoje, pasitelkdami skaičius, apžvelgsime didžiausią, 1949 m. kovo mėn. vykdytą, Latvijos piliečių trėmimą. Ši apžvalga leidžia išsamiai ir koncentruotai pažvelgti į trėmimus, atskleidžia jų eigą bei poveikį Latvijos visuomenei.


Struktūrinei analizei yra panaudoti pagrindiniai duomenys apie 1949 m. kovo 25 d. ištremtus Latvijos gyventojus paimti iš Latvijos valstybinio archyvo duomenų bazės, kurią sudaro 13 283 Latvijos piliečių archyvinės bylos. Tai bylos, kurias Latvijos SSR valstybės saugumo ministerija (MGB) parengė kiekvienai 1949 m. vasario ir kovo mėn. ištremto asmens šeimai, ir specialiosiose gyvenvietėse gyvenančių asmenų registracijos bylos1. Archyvo duomenų bazė, kurioje nurodyti už vadinamuosius politinius nusikaltimus nuteisti žmonės, papildyta 3902 baudžiamųjų bylų duomenimis2.


Duomenų bazė buvo sukurta siekiant apibendrinti empirinius duomenis apie Latvijos gyventojus, ištremtus sovietinio totalitarinio režimo metu. Buvo numatyta duomenų bazėje sukurti daugiau kaip 70 pozicijų, jose nurodant tremtinių skaičių, jų etninę priklausomybę, socialinę padėtį ir amžių, taip pat aprašyti ir išnagrinėti trėmimų eigą, įrašant teismo nuosprendžių datas ir eilės numerius, trėmimų datas, specialiųjų gyvenviečių vietas, registracijos laiką, paleidimo laiką ir t. t. Taigi tyrėjai gavo pakankamai pagrįstos medžiagos, kuria remdamiesi galėjo analizuoti ir atkurti rengimąsi trėmimams bei trėmimų eigą ir įvertinti trėmimų priežastis bei padarinius.


Trėmimai apėmė dvi dideles Latvijos gyventojų grupes: ūkininkus, kuriuos valdžia vadino buožėmis, ir nacionalistus – šeimas, kurių narys buvo nuteistas už bendradarbiavimą su vokiečių okupacine valdžia, priklausymą nacionalinei rezistencinei grupei arba jos rėmimą pokariu.


Atlikta trėmimų analizė; mes nurodėme tremtinių skaičių ir suskirstėme duomenis chronologine tvarka bei pagal įvairias grupes.


Struktūrinė analizė apima 42 125 Latvijos žmonių, ištremtų 1949 m. kovo 25–30 d., duomenis. Buvo tremiama iš 25 Latvijos rajonų ir Rygos. Tremtinių skaičius išaugo, pakeliui į Sibirą per 1949 m. trėmimus gimus 211 kūdikių; vėliau prisidėjo dar 513 žmonių, kurie buvo išvežti ne vykdant pagrindinę akciją, o vėliau – iki 1953 m. Dar 1422 žmonės buvo išsiųsti pas savo šeimas, kurios, atlikusios bausmę lageriuose, buvo perkeltos į specialiąsias gyvenvietes. Naudojami duomenys, kad iš viso po 1949 m. kovo mėn. trėmimų specialiosiose gyvenvietėse atsidūrė 44 271 žmogus.


1949 m. kovo 25–30 d. kaip buožės buvo ištremta 9115 šeimų, arba 29 030 žmonių, ir tai sudaro 68,9 proc. per kovo akciją ištremtų Latvijos žmonių. Tremtinių ir specialiosiose gyvenvietėse įsikūrusiųjų skaičius padidėjo 147 pakeliui į savo gyvenamąsias vietas gimusiais vaikais, dar 410 žmonių, ištremtų po kovo akcijos (trėmimai truko iki 1953 m.), ir 367 žmonėmis, kurie buvo įregistruoti kaip įsikūrę specialiosiose gyvenvietėse po bausmės atlikimo lageriuose. Viską suskaičiavus, galima manyti, kad kaip buožės buvo ištremti 29 954 žmonės, t. y. 67,7 proc. visų įsikūrusiųjų specialiosiose gyvenvietėse (44 271).


Archyvo bylų nagrinėjimas rodo, kad buožių bylose yra ne tik ekonominės ūkių charakteristikos duomenys, bet ir informacija apie nuteisimą už mokesčių skolas ir vadinamuosius politinius nusikaltimus. Profesorius Heinrichas Strodas vartoja terminą „politinis buožė“. 1949 m. kovo mėn. sudarinėdami buožių ir nacionalistų šeimų sąrašus MGB pareigūnai atsižvelgė į politinius tremtinų asmenų ir jų šeimų įsitikinimus.


Darbo grupė, peržiūrėdama trėmimo bylų duomenis ir klausimynų įrašus, rado vadinamųjų „politinių charakteristikų“. Tarp 1088 iš Cėsių, Gulbenės, Maduonos, Talsų, Liepojos ir Ilūkstės rajonų ištremtų žmonių (šiame pavyzdyje iš 25 rajonų buvo ištirti 6 rajonai) aptikta 1291 žmogaus – tremtinio arba kito šeimos nario – „politinė charakteristika“. Be to, vienas asmuo galėjo būti „sukaupęs“ daugiau tokių politinių „nusikaltimų“. Nusikaltimai buvo tokie: tarnyba vokiečių kariuomenėje (351), šeimos narys suimtas ir teistas už dalyvavimą antisovietinėje veikloje (513), narystė „Aizsargi“ sukarintoje organizacijoje (148), darbas policininku arba savanoriu policininku (126), tarnyba Latvijos legione (23) arba tik vokiečių rėmėjo ar kolaboranto etiketės turėjimas (70), pasitraukimas su vokiečiais (36), bandito etiketės turėjimas (62), buvimas įteisintu banditu (34), buvimas banditų rėmėju (28) arba buvimas 1941 m. birželio 14 d. tremtiniu (30), slapstymasis (17), apgaulinga tarnyba sovietų armijoje (7) arba teistumas už vengimą mokėti mokesčius (49).


1949 m. kovo 25–30 d. 4133 šeimos, arba 13 095 asmenys, buvo ištremti kaip nacionalistų šeimų nariai; jie sudarė 31,1 proc. visų per kovo akciją ištremtų Latvijos žmonių. Nacionalistų, kaip ir buožių, skaičius specialiosiose gyvenvietėse išaugo. 1949 m. 64 vaikai gimė kelyje ir gyvenvietėse, 103 buvo išvežti po kovo akcijos iki 1953 m. ir 1055 žmonės buvo įregistruoti specialiojoje gyvenvietėje, atlikę bausmę lageriuose. Taigi iš viso nacionalistų šeimų narių buvo 14 317, arba 32,3 proc. visų įsikūrusiųjų specialiosiose gyvenvietėse (44 271).


Nacionalistų šeimos buvo tremiamos remiantis Latvijos SSR MGB išvadomis, patvirtintomis Latvijos SSR prokuratūros. Atsižvelgiant į tai, nuo 1949 m. kovo 25–30 d. iki 1953 m. ištremti nacionalistų šeimų nariai turi būti skirstomi taip: 6532 asmenys buvo ištremti dėl to, kad buvo nuteistųjų šeimos narių giminės, kurie prasidėjus antrajai sovietų okupacijai buvo teisti už veiklą vokiečių okupacijos metais (1944 m.) ir vėliau, iki masinių trėmimų 1949 m. kovo 25 d.; 6730 žmonių buvo ištremta kaip nacionalinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių arba jo rėmėjų šeimos nariai.


Registracijos bylų ir išvadų kūrimas


Kiekvienai tremiamai šeimai MGB parengė registracijos bylą ir išvadą dėl trėmimo. Daug bylų ir išvadų buvo parengta ir patvirtinta jau 1949 m. vasario mėn., tuoj po to, kai SSRS Ministrų Taryba 1949 m. sausio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“3.


Pirmosios išvados dėl aštuonių žmonių trėmimo buvo patvirtintos jau sausio 21 d.; iki vasario 26 d. šis skaičius išaugo iki 5015, iki vasario 27 d. – iki 8465. Daugiausia išvadų – 13 400 – patvirtinta kovo 1 d.. Vasario ir kovo mėn. iš viso buvo parengta ir patvirtinta 46 421 išvada dėl trėmimo, iš jų 32 373 išvados, susijusios su buožėmis, ir 14 048 – su nacionalistų šeimų nariais.


Dokumentai rodo, kad išvados dėl daugelio buožių šeimų ištrėmimo buvo priimtos ir po SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. kovo 17 d. nutarimo dėl buožių šeimų ištrėmimo. Pasitaikė atvejų, kai išvados buvo parengtos šeimą jau ištrėmus. Išvados dėl nacionalistų šeimų trėmimo buvo rengiamos ir tvirtinamos visai taip pat. Taigi Latvijos SSR MGB sudarytas tremiamųjų sąrašas buvo pildomas ir tikslinamas prieš prasidedant trėmimams ir net juos vykdant.


1949 m. kovo 25–30 d. trėmimų procesas


Trėmimo operaciją buvo numatyta atlikti kuo skubiau, bet vis dėlto ji užtruko šešias dienas – nuo kovo 25 d. iki kovo 30 d., kai iš Rezeknės stoties išvyko paskutinis papildomas traukinys su Latvijos tremtiniais. Trėmimų datos aptinkamos pastabose apie konkrečios šeimos sulaikymą, pristatymą į stotį ir išsiuntimą operatyvinių grupių paruoštu traukiniu.




41 365 (98,2 proc.) ištremtųjų buvo sulaikyti jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, kiti – mokymosi vietoje, darbe, giminių namuose, naujose gyvenamosiose vietose ir t. t.


Ištremtų buožių bei nacionalistų ir visų gyventojų santykis 1949 m. sausio 1 d.4

                                   Gyventojai                   Buožių      nacionalistų šeimų   Iš viso

                                   1949 m. sausio 1 d.                             nariai

            Iš viso              1 891 392                   1,5 %              0,7 %              2,2 %


Duomenis apie trėmimus nagrinėjant pagal regionus, galima daryti išvadą, kad daugiau buožių ištremta iš Vidžemės, Kuršo ir Žiemgalos, o iš Latgalos – Daugpilio, Kraslavos, Ludzos, Rezeknės, Vilakos ir Vilianų rajonų – daugiau ištremta nacionalistų šeimos narių. Ištremtų buožių ir nacionalistų šeimos narių santykis panašus ir miestuose, išskyrus Rygą – iš ten nacionalistų šeimos narių ištremta beveik šešis kartus daugiau nei buožių.


Latvijos žmonių trėmimas po 1949 m. kovo mėn.


Latvijos SSR MGB ir specialiosiose gyvenvietėse sutvarkius trėmimo dokumentus, prasidėjo paieškos ir rengimasis ištremti tuos, kurie nebuvo ištremti kovo 25–30 d. Šis procesas tęsėsi iki 1953 m. pabaigos. Buvo parengta nauja SSRS MGB (1953 m. kovo mėn. ją panaikinus – MVD) išvada dėl buožių šeimos narių trėmimo, o nacionalistų šeimos nariai buvo tremiami remiantis SSRS MGB (MVD) specialiosios komisijos nutarimu. 31 žmogus buvo ištremtas net po 1953 m.


Po 1949 m. kovo mėn. ištremtų asmenų skaičius




Įsikūrusiųjų specialiosiose gyvenvietėse skaičiaus didėjimas


Pagal SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1952 m. kovo 11 d. įsaką „nacionalinio pogrindžio dalyviai ir jų rėmėjai“, paleisti iš įkalinimo, turėjo būti siunčiami pas savo šeimas, esančias specialiosiose gyvenvietėse.

Bet iš lagerių paleisti asmenys, priskirti „ypač pavojingiems valstybei nusikaltėliams“, buvo išsiųsti į specialiai parinktuose regionuose esančias tremtinių gyvenvietes. 1956 m. kovo mėn. panaikinus tremtinių gyvenviečių sistemą, jie buvo siunčiami į specialiąsias gyvenvietes.


Bausmę atlikę nuteistieji, išsiųsti pas specialiosiose gyvenvietėse esančias savo šeimas



Demografinė 1949 m. kovo mėn. trėmimų charakteristika


1949 m. sausio 1 d. Latvijoje buvo 1 891 392 gyventojai.


Iš jų 42 125 žmonės, arba 2,2 proc., buvo ištremti.


Latvijoje gyvenančių vyrų buvo ištremta 2,18 proc., moterų – 2,35 proc. Vyrai sudarė 40 proc. (16 869), moterys – 60 proc. (25 256) ištremtųjų.



Tremtinių suskirstymas pagal amžiaus grupes



Iš 1949 m. kovo 25–30 d. ištremtų 42 125 žmonių daugiau kaip pusė (23 343), arba 55,4 proc., buvo 16–60 m. amžiaus, t. y. darbingi.


Labai didelį ištremtųjų procentą sudarė vaikai iki 16 m. amžiaus – 10 987, arba 26,1 proc. visų ištremtų žmonių grupių.


Nors pagal tuo metu galiojusius SSRS įstatymus nepilnamečiai vaikai neturėjo būti tremiami, SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarime numatyta, kad vaikai gali „savanoriškai vykti su savo šeimomis“. Iš tikrųjų vaikai buvo įtraukti į išvadas dėl trėmimų ir ištremti. Dokumentai rodo, kad tais atvejais, kai trėmimų vykdytojai nerasdavo tėvų, vaikus išveždavo su seneliais, kitais giminėmis arba vienus.


Pagal sovietinius įstatymus 16 metų buvo amžiaus riba, nuo kurios vaikai statistiškai tapdavo suaugusiais. Nuo 16 metų juos įtraukdavo ir į specialiųjų gyvenviečių registrą.


7795, arba 18,5 proc., tremtinių buvo vyresni nei 60 metų.




1949 m. kovo mėn. tremtinių etninė sudėtis


40 176, arba 95,4 proc., 1949 m. kovo 25–30 d. ištremtų žmonių buvo latviai, ir tai rodo etninį trėmimų pobūdį. Antra pagal dydį grupė buvo rusai – 790, arba 1,9 proc., toliau lenkai – 590, arba 1,4 proc., baltarusiai – 252, arba 0,6 proc., lietuviai – 140 (0,3 proc.) ir estai – 92 (0,2 proc.). Išvežta 15 ukrainiečių, 4 vokiečiai, 2 suomiai, 2 norvegai, 2 armėnai ir 1 prancūzas. 59 žmonių tautybė nenurodyta.


Demografijos specialistas P. Zvidriņis apskaičiavo, kokią visų Latvijoje gyvenančių latvių dalį sudarė etniniai latviai.

Pagal jo skaičiavimus, iki 1949 m. trėmimo iš viso Latvijoje gyveno 1 mln. 318 tūkst. latvių tautybės žmonių. Archyvų duomenimis, šios kampanijos metu ištremta 40 176 latviai, arba 3 proc. Latvijos gyventojų. Kitų etninių bendruomenių nariai sudarė apie 30 proc. visų gyventojų, bet tik 4,6 proc. ištremtųjų5.


Tad galime daryti išvadą, kad šie trėmimai iš esmės buvo etniniai. Specialiųjų gyvenviečių tremtiniai nebuvo nei buožės, nei nacionalistai, o tik latviai.


Specialiosios gyvenvietės


1949 m. latviai buvo ištremti į Amūro, Omsko ir Tomsko sritis.


Vėlesniais metais tremtinių šeimos prisijungė prie savo giminių, atliekančių bausmę Kazachstano SSR, Komijos ASSR ir Magadano, Molotovo bei Krasnojarsko srityse.


Į specialiąsias gyvenvietes ištremtų asmenų skaičius




Per 1949 m. kovo mėn. trėmimus žuvę žmonės


229 žmonės mirė pakeliui į specialiąsias gyvenvietes.


Daugelis žmonių (159) mirė 13-oje traukinių vežami į Tomsko srities rajonus. 29 žmonės mirė 4 traukiniuose, kurių paskirties vieta buvo Amūro sritis, 41 žmogus – 16 traukinių, vykstančių į Omsko sritį.


Tarp mirusiųjų daugiausia buvo senyvo amžiaus žmonių: 174 vyresni nei 60 metų, 52 – vyresni nei 80 metų. Antrą pagal mirusiųjų skaičių grupę sudarė vaikai, 33 iš jų buvo jaunesni kaip 5 metų.


Mirusieji pakeliui į specialiąsias gyvenvietes




Per pirmuosius dvejus gyvenimo specialiosiose gyvenvietėse metus – 1949 ir 1950 m. – mirė palyginti daug žmonių (2380). Pagal amžiaus grupes daugiausia mirė vyresnių nei 60 m. amžiaus žmonių.


Pakeliui į specialiąsias gyvenvietes ir specialiosiose gyvenvietėse mirę žmonės (1949–1950 m.) pagal amžiaus grupes




Pakeliui į specialiąsias gyvenvietes ir specialiosiose gyvenvietėse mirę žmonės (1949–1961 m.)*




* Į šią lentelę neįtraukti žmonės (iš viso 49), kurių mirties metai nenurodyti bylose.


Direktyviniuose dokumentuose apie pasirengimą trėmimams ir jų vykdymą yra nurodytos netremtinos gyventojų grupės ir šeimos. MGB pareigūnai, sudarydami registracijos bylas, kartais neatsižvelgdavo į šias instrukcijas. Išnagrinėjusios tremtinių skundus, Latvijos SSR Ministrų Taryba ir SSRS MGB (MVD) priėmė nutarimus dėl „neteisingai ištremtųjų“ registracijos specialiosiose gyvenvietėse panaikinimo ir leido grįžti į Latviją. 1949–1953 m. pagal tuo metu priimtus nutarimus buvo paleisti 365 „neteisingai ištremti“ žmonės.


Sušvelninus specialiųjų gyvenviečių režimą, buvo paleistos atskiros specialiai perkeltųjų grupės. Remiantis SSRS MVD 1954 m. liepos 16 d. įsaku Nr. 00597 į Latviją leista grįžti nepilnamečiams. Iš tikrųjų tik 357 asmenys iš 1617 sugrįžo anksčiau. Žmonės arba neturėjo pinigų kelionei į Latviją, arba tėvai bijojo išleisti savo vaikus vienus, nes daugelis Latvijoje neturėjo giminių, kurie galėtų jais pasirūpinti. Todėl daugelis oficialiai „paleistų“ vaikų  specialiosiose gyvenvietėse liko tol, kol buvo paleisti jų tėvai arba giminės.


1955 m. lapkričio 24 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą panaikinti registraciją specialiosiose gyvenvietėse vienišiems invalidams ir nepagydomai sergantiems žmonėms. Pagal SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. kovo 12 d. nutarimą jiems buvo leidžiama grįžti į ankstesnes gyvenamąsias vietas pas gimines. Kaip rodo Latvijos valstybinio archyvo duomenų bazė, 372 tremtiniai buvo paleisti remiantis šiais nutarimais. Pagal Latvijos SSR Ministrų Tarybos nutarimus daugiausia buvo paleista buožių ir jų šeimos narių.


Pasak Latvijos valstybinio archyvo dokumentų, remiantis minėtais nutarimais buvo paleista 17 713 buožių ir jų šeimos narių. Daugelis nacionalistų šeimos narių – 8620 žmonių – buvo paleisti Latvijos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos sprendimais.


Paleidimas iš specialiųjų gyvenviečių (1949–1966 m.)




Iš 44 271 į specialiąsias gyvenvietes ištremto žmogaus 38 902 buvo paleisti, o 5231 mirė gyvenvietėse. Dėl 138 žmonių nėra jokios su jų mirtimi ar paleidimu susijusios informacijos.


Kai po Josifo Stalino mirties 1953 m. buvo pradėta griauti totalitarinį režimą, esmine šio proceso dalimi tapo specialiųjų gyvenviečių sistemos panaikinimas. Atsirado galimybė tremtiniams grįžti namo, nors jų reabilitavimo ar konfiskuoto turto kompensavimo klausimai tuo metu dar nebuvo keliami. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo reabilitacijos ir prarasto turto grąžinimo procesas. Latvijai atgavus nepriklausomybę, žmonių reabilitavimo reikalus perėmė Latvijos Respublikos įstatymų priežiūros institucijos, o nuosavybės grąžinimo reikalų ėmėsi specialios valstybės ir vietos valdžios institucijos.


Išvados


Abiejų tremtinių grupių – buožių ir nacionalistų šeimos narių – skaičių palyginimas ir atskira rodiklių analizė patvirtina politinius bei ekonominius trėmimo tikslus, kurie jau buvo išdėstyti kituose tyrimuose.


Statistiniai etninės tremtinių sudėties duomenys rodo, kad tremtinių daugumą sudarė latviai, o tai leidžia daryti išvadą, jog trėmimai buvo etninio pobūdžio.


Demografinė statistika pagal amžiaus grupes liudija žiaurų ir negailestingą trėmimą, nes beveik vienas ketvirtadalis ištremtųjų buvo jaunesni kaip 16 metų vaikai ir vienas šeštadalis – vyresni kaip 60 metų amžiaus žmonės.


Statistiniai duomenys rodo, kad 1949 m. buvo ištremta daugiau kaip 2 proc. Latvijos gyventojų ir kad šie tremtiniai Amūro, Omsko ar Tomsko srityse įsikūrusiose specialiosiose gyvenvietėse praleido vidutiniškai septynerius metus. 75 proc. specialiųjų gyvenviečių tremtinių buvo paleisti po 7–8 metų.


Atliekant šį tyrimą ir galutinę trėmimų analizę taip pat yra svarbūs duomenys apie žmones, kurie buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus, bet neištremti, žmones, kurių vardu buvo ištremti jų šeimos nariai, o jie patys nužudyti per suėmimo operacijas, ir žmones, mirusius darbo lageriuose. Tokių asmenų buvo daugiau kaip 11 tūkst.


Struktūrinėje analizėje ir diagramose nurodytas tremtinių skaičius pagal rajonus, parapijas ir miestus patvirtina, kad 1949 m. trėmimų taikinys pirmiausia buvo kaimo gyventojai. Vidutiniškai ištremta 2–5 proc. kaimo žmonių, o kai kurios parapijos prarado iki 10 proc. savo gyventojų.


Ne visi nuostoliai gali būti išreikšti skaičiais, tačiau duomenų bazėse pateikti skaičiai ir informacija suteikia demografijos specialistams galimybę apskaičiuoti ne tik tiesioginius, bet ir netiesioginius nuostolius, pavyzdžiui, sveikatos praradimą, darbo jėgos sumažėjimą, įregistruotų santuokų ir gimimų skaičiaus sumažėjimą, šeimos ryšių irimą, negimusius vaikus, fizines negalias ir nepasiektą išsimokslinimą. Sociologai, psichologai ir socialiniai antropologai taip pat naudoja šiuos duomenis atlikdami tolesnius migracijos, gyventojų etninės sudėties ir jų mentaliteto pokyčių tyrimus.


Trėmimas – prievartinis žmonių išvarymas iš namų ir kitų jų įsikūrimo vietų – sukėlė netvarką erdvėje, laike ir moralės srityje, lėmė protines, dvasines bei socialines traumas. Tyrimas parodė, kad trėmimai palieka gilias žymes, kurios persiduoda ir kitai kartai. Turime kalbėti apie trėmimus, turime juos išgyventi ir paversti istorijos praeitimi.


Tikimės, kad mūsų darbas paskatins kurti kolektyvinę istorinę atmintį ir suvienys visuomenę požiūrio į praeities įvykius pagrindu.


Nuorodos


11894 fonds “1949. gada 25. martā no Latvijas izsūtīto iedzīvotāju personas lietas“.

Ne visos specialiųjų gyvenviečių tremtinių asmens bylos yra Latvijoje. Tam tikra jų dalis yra įvairiuose Rusijos Federacijos archyvuose: 7042 asmens bylos yra Tomske, 313 – Omske ir 185 – Amūro srityje. Tai nereiškia, kad apie tuos žmones nėra informacijos. Latvijos valstybinis archyvas turi registracijos bylas (bet ne asmens bylas), leidžiančias nustatyti faktus (pvz., kada tremtinys buvo įregistruotas specialiojoje gyvenvietėje ir kada jis arba ji buvo išregistruotas arba mirė). Net ir dalinis nesančios informacijos atkūrimas buvo ilgas, didelio triūso pareikalavęs procesas.

2 1986 fonds. „Latvijas PSR Valsts drošības komitejas par sevišķi bīstamiem pretvalstiskiem noziegumiem apsūdzēto personu krimināllietas (1940–1985)“.

3 История сталинского Гулага: Конец 1920-х – первая половина 1950-х годов: Собрание документов в семи томах, т. 1: Массовые репрессии в СССР, Москва, 2004, c. 517–519.

4 Latvijos valstybinis archyvas, f. 277, ap. 14, b. 24, 25.

5 P. Zvidriņš, „Latvijas tiešie demogrāfiskie zaudējumi deportāciju un citu padomju akciju rezultātā“, Latvijas Vēsture, 2008, Nr. 1, p. 82.



„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”