2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Margarita Matulytė
Lietuvių fotografijos meno raiška kultūros sovietizavimo kontekste (1958–1970 m.)

Santrauka

  

 

Straipsnyje analizuojamos fotografijos meno tendencijos, jų formavimo ir valdymo ideologija postalininiu laikotarpiu. Aptarimui pasirinktos chronologinės ribos (1958–1970 m.) žymi antrąjį sovietinės lietuvių fotografijos laikotarpį – viešos kolektyvinės kūrybinės raiškos pradžią. „Atlydžio“ metais modifikuotas ir sąlyginai išlaisvintas realistinis vaizdavimas išsaugojo pirminę ideologiją, padedančią stiprinti tą pačią sovietinę santvarką. Buvo pripažinta, kad fotografija J. Stalino valdymo laikotarpiu patyrė nuosmukį, pradėta atvirai kritikuoti tuo laikotarpiu įsivyravusius reikalavimus fotografijos žanrams ir kompozicijai, tačiau naujų išraiškos formų paieška buvo varžoma. Raginta daugiau dėmesio kreipti į reportažo žanrą, kuris teikia dideles novatoriškumo galimybes ir tinka realistiniam socialistinės visuomenės vaizdavimui. Diegta fotografijai socialistinio humanizmo propaganda buvo pagrįsta visišku individo ir sistemos interesų sutapatinimu.

 

 

Straipsnyje analizuojamos fotografijos meno tendencijos, jų formavimo ir valdymo ideologija postalininiu laikotarpiu. Aptarimui pasirinktos chronologinės ribos (1958–1970 m.) žymi antrąjį sovietinės lietuvių fotografijos laikotarpį – viešos kolektyvinės kūrybinės raiškos pradžią. „Atlydžio“ metais modifikuotas ir sąlyginai išlaisvintas realistinis vaizdavimas išsaugojo pirminę ideologiją, padedančią stiprinti tą pačią sovietinę santvarką. Buvo pripažinta, kad fotografija J. Stalino valdymo laikotarpiu patyrė nuosmukį, pradėta atvirai kritikuoti tuo laikotarpiu įsivyravusius reikalavimus fotografijos žanrams ir kompozicijai, tačiau naujų išraiškos formų paieška buvo varžoma. Raginta daugiau dėmesio kreipti į reportažo žanrą, kuris teikia dideles novatoriškumo galimybes ir tinka realistiniam socialistinės visuomenės vaizdavimui. Diegta fotografijai socialistinio humanizmo propaganda buvo pagrįsta visišku individo ir sistemos interesų sutapatinimu.

 

 

Didelę įtaką formuojant ir valdant fotografijos procesus turėjo sąjunginis žurnalas „Sovetskoje foto“. Vienas ryškiausių didžiulio masto propagandinių projektų buvo sąjunginė meninės fotografijos paroda „Semiletka v deistvii“ („Septynmetis gyvenime“), atspindėjusi liaudies ūkio vystymo septynmečio plano (1959–1965 m.) vykdymo rezultatus. Lietuva, kaip ir kitos Sovietų Sąjungos respublikos, savo stenduose turėjo atspindėti pagrindinę parodos temą – komunizmo statybą ir sovietinės liaudies laimėjimus. Ideologinę parodą rengėjai pabrėžtinai vadino menine, tačiau fotožurnalistikos ir fotomeno kūrimo principais pagrįstoje darbų atrankoje pirmiausia buvo pabrėžiama jų propagandinė funkcija.

 

 „Atlydžio metais" išplėstos fotografijos funkcionavimo galimybės sudarė palankias sąlygas subjektyviai reikšti sunkiai cenzūruojamas idėjas. Šioje laisvesnėje raiškos terpėje pradėjo kurti Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Adauktas Marcinkevičius, Vilius Naujikas, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus ir kiti. Septintojo dešimtmečio viduryje išryškėjo stagnacinis požiūris į kūrybinius procesus, neišvengiamai skatinantis dvigubus standartus. Dokumentika suformalėjo, o menas sustiprėjo, išsiplėtė temų diapazonas. Direktyvų vykdymą tiesiogiai dokumentavo reportažinė fotografija, tačiau ne mažiau „dienos aktualijos" įžvelgiamos ir mene, kurį kūrė fotožurnalistai ir mėgėjai, susibūrę į klubus. Nuo 1958 m. jų veiklą koordinavo LSSR žurnalistų sąjungos fotografijos sekcija, o nuo 1969 m. – LSSR fotografijos meno draugija.

 

 

Fotoklubų rengiamos parodos, jų aptarimai išugdė ryškias kūrybines asmenybes, atstovavusias Lietuvai sąjunginėse, o Sovietų Sąjungai – tarptautinėse parodose. Aktyviausiai veikęs Kauno fotoklubas organizavo Lietuvos fotoklubų tarybą, siekusią įsteigti respublikinę fotografų organizaciją, 1969 m. surengė klubinę veiklą apibendrinančią devynių Lietuvos fotografų parodą Maskvoje. Tai buvo neeilinis įvykis Sovietų Sąjungos kultūroje bei lūžio momentas Lietuvos fotografijoje. Talentingų lietuvių fotografų kūryba buvo pastebėta ir pripažinta teoretikų, pavadinusių ją „Lietuvos fotografijos mokykla“. Sovietinės kultūros standartus atitiko ne tik parodose demonstruojamas meistriškumas, bet ir ideologinis patikimumas – fotografijos kūrė pozityvų socialistinės sistemos įvaizdį.

  

Expression of Lithuanian Photographic Art in the Context of Cultural Sovietisation (1958–1970) 

Summary

 

 

The article analyses tendencies in photographic art and the ideology which formed and ruled them in the post-Stalinist period. The chronological range (1958–1970) chosen for consideration marks the second stage of Soviet Lithuanian photography – the beginning of collective public work. The mode of realistic depiction was modified and relatively liberalised in the years of the “Thaw” but still preserved the original ideology which enabled the strengthening of the Soviet regime. It was acknowledged that photography suffered a decline during the years of Joseph Stalin’s rule. There was open criticism of the requirements which prevailed during that period of photographic art genres and composition, yet the search for new forms of expression was restrained. More attention was paid to the reporting genre as presenting greater opportunities for innovation and more suited to the realistic depiction of socialistic society. The propaganda of social humanism engrained in photographic art was based on the complete identification of the individual with the interests of the system.

 

 

A huge impact on shaping and managing the photographic processes was the Soviet magazine “Sovetskoye photo”. One of the most noted large-scale propaganda projects was the all-Union exhibition of photographic art, “Semiletka v deistvii” (“Seven years in action”), which reflected the implementation of the seven-year plan (1959–1965) of economic development. Lithuania, as well as the other republics of the Soviet Union, had to reflect, in their exhibit stands, the main topic of the exhibition – the development of Communism and the achievements of the Soviet people. The organisers emphasised the ideological exhibition as artistic, yet the selection of works based on photojournalism and artistic principles above all highlighted their propagandistic function.

 

 

Photographic possibilities expanded during the years of the “Thaw” and provided favourable conditions for subjective manifestation of ideas which were difficult to censor. In this more liberal environment, some artists began creative work: Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Adauktas Marcinkevičius, Vilius Naujikas, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus and others. In the mid-sixties, a stagnant approach to creativity emerged, which inevitably evoked double standards. Documentary photography became more formal, while photographic art grew stronger, expanding the range of themes. Implementation of directives was documented by reporting photography. Nevertheless, “issues of the day” can also be seen in the art created by photojournalists and amateurs teamed up in clubs. Since 1958, their work was coordinated by the photographic section of the Lithuanian SSR Journalists’ Union, and since 1969 – by the Lithuanian SSR Association of Photographic Art.

 

 

The exhibitions organised by the photo clubs and their discussions brought out outstanding creative photographers who represented Lithuania within the Union, and the Soviet Union within international exhibitions. The most active Kaunas photo club formed the Council of Lithuanian Photo Clubs which sought to establish the Organisation of Photographers of the Republic. In 1969, in Moscow, it organized an exhibition of nine Lithuanian photo artists presenting the club’s work. This event was unique in the Soviet Union and became a turning point in Lithuanian photography. The works of the talented Lithuanian photographers were noticed and acknowledged by theorists who termed it the “Lithuanian school of photography.” The standards of the Soviet culture were reflected not only by the technique displayed in the exhibitions, but also by the ideological credibility of the works – the photos presented a positive image of the socialist system.



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”