2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Irina Černeckaitė
Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai (1963–1988 m.)

Santrauka

 

Visa Sovietų Sąjungos kinematografija, taip pat ir kino dokumentika, dažnai kurianti savarankišką gyvenimą ekrane gyvenantį šalies analogą, integravo visuomenę skleisdama komunistinę ideologiją ir palaikydama socialinės tvarkos bei pažangos viziją.

 

Remiantis antropologinių tyrimų metodika surinktų įvairiose Lietuvos sovietinės kinematografijos institucijose dirbusių respondentų interviu, straipsnyje pateikiama struktūrinė kino dokumentikos analizė, daugiausia dėmesio skiriant filmų kūrimo procesams.

 

Septintojo dešimtmečio Lietuvos kino dokumentikos suklestėjimas – įdomių procesų nulemtas reiškinys, įsiliejantis į bendrą Sovietų Sąjungos, socialistinio Rytų Europos bloko ir Vakarų pasaulio kino dokumentikos dinamiką. Kaip parodė tyrimas, uolus agitacinių-propagandinių, švietimo ir kultūros uždavinių vykdymas, priklausė tiek nuo Sovietų Sąjungos politikos pokyčių, ideologinės doktrinos bei sociokultūrinių procesų, tiek nuo vidinių kinematografijos struktūroje egzistavusių veiksnių - apsidraudimo, noro reprezentuoti ,,teigiamąsias” respublikos gyvenimo puses, cenzorių asmeninių simpatijų ir pažiūrų. Visa tai lėmė tam tikrą kino filmų ,,priėmimo” ir atitinkamo ,,taisymo-karpymo” metodiką.

 

Nagrinėjant struktūrinį dokumentinio kino filmo kūrimo kelią sisteminiu požiūriu, galima daryti prielaidą, jog direktyvų ir filmų aprobavimo sistema dėl kompromisinių mechanizmų bei partinę liniją aiškiai atitikusios kinematografinės kūrybos veikė balanso principu.

 

 
Soviet Documentary Films in Lithuania: Historical and Ideological Contexts (1963–1988)

Summary

 

The entire cinematography and documentary film production of the Soviet Union often created an analogue of a country leading an autonomous life on the screen. It sought to integrate society by spreading Communist ideology and maintaining the vision of social order and progress.

 

Based on interviews from the respondents who had worked in various cinematographic institutions in Soviet Lithuania, this article presents a structural analysis of the documentaries, with emphasis on the film-making processes.

 

The high noon of the Lithuanian documentaries of the sixties was determined by interesting processes and falls within the general dynamics of the production of documentary films in the Soviet Union, the socialist East European block and in the Western world. As the research has revealed, the strenuous implementation of agitation-propaganda, the educational and cultural tasks of the regime were due to both political changes in the Soviet Union, the country’s ideological doctrine and social-cultural processes, as well as internal factors which then existed in cinematography – protecting one self, a wish to represent the “positive” sides of life in the republic, and the personal likings and points of view of the censors. All this determined the methodology of “approving” and “correcting-cutting” the films.

 

While analysing the structural documentary film-making process systematically, it is possible to assume that the system of the regime’s directives and the approval of films operated on the principle of keeping a balance with the Party line. 



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”