2020 m. lapkričio 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Informaciniai stendai lankytinose vietose
Kaip išmaniuoju telefonu
peržiūrėti vaizdo įrašus,
kurie yra užkoduoti taškiniais QR kodais?


Projektas „Holokausto aukų vardai gyvi“


Vilkijos žydų žudynės 1941 m.

Informacinis stendas skirtas Vilkijos miestelio žydams, nužudytiems vokiečių okupacijos metu. Jis yra pastatytas Jaučakių k., Vilkijos apylinkių sen., Kauno rajono sav., šalia Vilkijos žydų žudynių ir užkasimo vietos (vietos koordinatės).

Žydų bendruomenė Vilkijoje įsikūrė XVIII a. pabaigoje. Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba.

1941 m. birželio 23 d. vokiečių karinės pajėgos užėmė Vilkijos valsčių. Vilkijoje buvo įsteigta vokiečių komendantūra, prie komendantūros buvo suformuotas baltaraiščių (pagalbinės policijos) būrys, kuris buvo priverstinai įtrauktas į žydų genocido vykdymą.

1941 m. rugpjūčio mėn. Vilkija tapo vienu svarbiausių Kauno apskrities žydų telkimo centru. Į Vilkijos getą, buvo perkeliami Veliuonos, Čekiškės, Seredžiaus ir kitų valsčių žydai. Vilkijos gete sutelktų žydų masinės žudynės Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 28 d. Buvo sušaudyti 402 žydai–76 vyrai, 192 moterys ir 134 vaikai. Tarp aukų buvo 222 Vilkijos žydai, po kurių sušaudymo Vilkijos valsčiaus teritorijoje vietinių žydų bendruomenės narių nebeliko.

- „Holokaustas Lietuvoje: Kauno apskrities Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos valsčių žydų likimas 1941 m. vasarą ir rudenį“ (humanitarinių mokslų daktaro, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko Alfredo Rukšėno straipsnio ištrauka. Mokslinis žurnalas „Genocidas ir rezistencija" Nr. 45)

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ finansuoja Vyriausybės kanceliarija.




Zapyškio žydų žudynės 1941 m.

Du informaciniai stendai skirti Zapyškio miestelio žydams, nužudytiems vokiečių okupacijos metu. Vienas iš jų pastatytas Dievogalos k., Zapyškio sen., Kauno rajono sav., netoli Zapyškio žydų senųjų kapinių (stendo vietos koordinatės). Antrasis – Zapyškio mstl., Zapyškio sen., Kauno rajono sav., šalia Zapyškio žydų žudynių ir užkasimo vietos (stendo vietos koordinatės).

Zapyškyje žydų bendruomenė pradėjo kurtis XVI a. antroje pusėje. Tuo metu miestelis buvo įsikūręs prie anuomet dviejų svarbių transporto kelių – Nemuno upės ir Kauno–Virbalio prekybos ir pašto trakto. Todėl čia buvo palanku žydams užsiimti prekyba ir amatais. Bendruomenės visuomeninio kultūrinio gyvenimo centras buvo Zapyškio sinagoga. Miestelyje veikė žydų pradinė mokykla ir biblioteka.

1941 m. rugpjūčio viduryje Zapyškio daboklėje, buvo uždaryti 67 žydai: 29 iš Zapyškio, 2 – iš Jankų ir 36 – iš Paežerėlių 1941 m. rugpjūčio pabaigoje prie Zapyškio žydų kapinių buvo įvykdytos pirmosios žydų žudynės. Buvo sušaudyti 29 žmonės – 24 vyrai ir 5 moterys (tikslus skaičius gali būti ir didesnis). Pagrindinė Zapyškio žydų ir iš Šakių apskrities atgabentų žydžių moterų žudynių akcija buvo vykdyta rugsėjo 4 d. vakariniame miestelio pakraštyje. Pagal SS štandartenfiurerio K. Jägerio raportą buvo sušaudyti 178 žydai – 47 vyrai, 118 moterų ir 13 vaikų. Į šių žudynių aukų skaičių patenka ir 38 žydai iš Šakių apskrities.

Iki 1941 m. spalio mėn. Kauno apskrityje žydų nebeliko. Absoliuti dauguma jų buvo sušaudyti, o nedidelė dalis – iškelti į Kauno getą. Kai kuriems žydams, patekusiems į Kauno getą, pasisekė likti gyviems ir sulaukti nacių okupacijos pabaigos.

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ finansuoja Vyriausybės kanceliarija.





Leipalingio žydų žudynės 1941 metais

Leipalingį vokiečiai užėmė 1941 m. birželio 23 d. Žydų likimas ėmė aiškėti vietos policijos viršininkui J. Budrevičiui gavus nurodymą iš aukščiau, anot jo paties – iš Alytaus saugumo policijos vado Prano Zenkevičiaus. Įsakyta pasirengti žydų suėmimams, parinkti jiems patalpas, išduoti būsimos akcijos dalyviams ginklus. Iš pradžių buvo suimti valsčiaus kaimuose gyvenę žydai. Tokių, t. y. žydų kaimiečių, nebuvo daug – vos 3 ar 4 šeimos, dauguma gyveno miestelyje. Žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, ant nugaros ir krūtinės jie privalėjo prisisiūti geltonas šešiakampes žvaigždes. Vieną naktį į vietos sinagogą buvo uždaryti ir visi miestelio žydai – 130–150 žmonių, tarp jų moterys, vaikai ir seneliai.
Žudynių vieta buvo parengta prieš pat sušaudymą. Leipalingio žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. rugsėjo 11-ąją, ketvirtadienį. Šaudė žydus grupėmis, kurių buvo trys. Iš pradžių iš sinagogos atskira kolona buvo išvaryti vyrai, po to moterys, galiausiai vežimais atvežti seneliai ir vaikai. Sušaudžius kiekvieną grupę, aukos buvo užberiamos plonu sluoksniu žemės. Išsigelbėjo vos keli Leipalingio žydai.
1957 m. balandžio 15–20 d buvo atlikta sušaudytų prie Leipalingio žydų tautybės asmenų ekshumaciją. Suskaičiavus kaukoles ir šlaunikaulius padaryta išvada, kad kape buvo užkasti 156 žmonių palaikai, iš jų 26 vaikų. Tarp suaugusiųjų – 57 vyrų ir 73 moterų.

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ finansuoja Vyriausybės kanceliarija.


Pilviškių žydų žudynės 1941 m.

Informacinis stendas skirtas Pilviškių miestelio žydams, nužudytiems vokiečių okupacijos metu, pastatytas Baltrušių k., Barzdų sen., Šakių rajono sav., šalia Pilviškių žydų žudynių ir užkasimo vietos (stendo vietos koordinatės).

Žydai Pilviškiuose gyveno jau XVIII a. Miestelyje plėtojo savo tradicinius verslus ir kultūrą. XIX a. viduryje–XX a. pradžioje jie sudarė Pilviškių gyventojų daugumą, garsėjo kaip prekybos tarpininkai tarp Rusijos gubernijų ir Vokietijos.

1941 m. birželio 23 d. vokiečių karinės pajėgos užėmė Pilviškių valsčių. Miestelyje įsikūrė vokiečių karo komendantūra, kuri 1941 m. vasarą ir rudenį suėmė apie 1000 žydų. Dalis Pilviškių žydų buvo išvežti į Marijampolę, Vilkaviškį ir Kauno getą.

Pilviškiuose likę žydų vyrai buvo šaudomi 1941 m. rugpjūčio pabaigoje. Prieš sušaudymą žydų vyrai buvo suimti ir uždaryti žydo Kovenskio daržinėje Pilviškių miestelyje, o rugpjūčio 27–29 d. buvo konvojuoti į žudynių vietą ties Baltrušių kaimu ir sušaudyti. 1941 m. rugsėjo 15 d. vėl buvo šaudomi Pilviškių žydai – moterys, vaikai ir seneliai, kurie buvo apgyvendinti keliuose specialiai jiems skirtuose namuose. Egzekucija buvo įvykdyta toje pačioje vietoje kaip ir žydų vyrų.

Apibendrinant galima teigti, kad ties Baltrušių kaimu per abi masines žydų žudynes buvo sušaudyta nuo 850 iki 950 žydų.

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ finansuoja Vyriausybės kanceliarija.


Veliuonos žydų žudynės 1941 m.

Informacinis stendas skirtas Veliuonos miestelio žydams, nužudytiems vokiečių okupacijos metu. Jis yra pastatytas Naujokų k., Raudonės sen., Jurbarko rajono sav., šalia Veliuonos žydų žudynių ir užkasimo vietos (stendo vietos koordinatės).

1941 m. birželio 22 d. vokiečių kariuomenė užėmė Veliuonos valsčių. Jame buvo suformuotos vietinės valdžios įstaigos: laikinasis komitetas, policijos nuovada ir baltaraiščių būrys, kurios priverstinai buvo įtrauktos į žydų genocido vykdymą.

1941 m. liepos pradžioje prasidėjo Veliuonos žydų persekiojimas. Baltaraiščių būrio vado įsakymu miestelio pietvakarinėje dalyje ties miesto riba esančiose žydų kapinėse, buvo sušaudyti pirmieji Veliuonos žydai.

1941 m. liepos antroje pusėje iš Seredžiaus į Veliuoną sunkvežimiu atvyko maždaug 15 asmenų ginkluotas būrys, turėjęs saugumo policijos sudarytą sąrašą. Valsčiaus viršaičiui bei policijos viršininkui buvo įsakyta išduoti jiems sąraše įrašytus žydus. Netoli esančiame pušyne prie Gystaus upelio buvo sušaudyta apie 40–50 suimtų vidutinio amžiaus žydų tautybės vyrų. Į Vilkijos getą Veliuonos žydai buvo gabenami keliais etapais. Pagal buvusio Veliuonos pašto darbuotojo parodymus, rugpjūčio pradžioje į Vilkiją buvo išvežta apie 60, rugpjūčio pabaigoje – apie 100, o rugsėjo pradžioje – apie 200 žydų tautybės moterų ir vaikų. 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais iš Veliuonos išvežti žydai buvo sušaudyti kartu su Vilkijos geto žydais.

- „Veliuonos žydų represijos: 1941 m. birželio pabaiga–liepos mėnuo“ (humanitarinių mokslų daktaro, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko Alfredo Rukšėno straipsnio ištrauka)

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ finansuoja Vyriausybės kanceliarija.






Pirčiupių žudynės

Lankytojai turi galimybę aplankyti tragiško įvykio – Pirčiupių kaimo žudynių – vietą. 1944 m. vasarą naciai sudegino Pirčiupių kaimą (Varėnos rajonas, Valkininkų seniūnija), nužudė 119 kaimo gyventojų.
- Daugiau
- Schema


1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataras Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis.

Sėlynėje (Rokiškio r.) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Rokiškio rajono savivaldybe ir Rokiškio krašto muziejumi įamžino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos nario, 1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataro Leonardo Vilhelmo Grigonio-Užpalio atminimą – pastatė paminklą (aut. Jonas Jagėla) ir informacinį stendą.
- Daugiau


Partizanų kalva – Salako krašto partizanų kapinės.

Salako valsčiuje žuvusių partizanų kūnus sovietų saugumiečiai ir stribai sumesdavo ir užkasdavo po karo išlikusiuose apkasuose, kurie buvo netoli Salako miestelio esančiame miškelyje. Ilgainiui šią vietą žmonės pradėjo vadinti Partizanų kalva. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Partizanų kalvoje buvo įamžintas laisvės kovotojų atminimas – pastatytas kryžius ir antkapiniai paminklai.
- Daugiau


1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataras Aleksandras Grybinas-Faustas

Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Lukšių kaime, Lukšių vls., Šakių aps. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje.
A. A. Grybinas tapęs partizanu dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo jos štabe. 1946 m. liepos 10 d. paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu. 1947 m. paskirtas Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus, vėliau – štabo Spaudos-informacijos skyriaus viršininku, o 1948 m. gegužės 5 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. Tų pačių metų spalio 8 d. tapo Tauro apygardos vadu.
1949 m. vasario 10–20 d. A. A. Grybinas, kaip Tauro apygardos atstovas, dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Kartu su kitais partizanų vadais pasirašė LKKS tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją ir priėmė svarbiausius naujosios organizacijos dokumentus. 1949 m. vasario 16 d. jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis.
1949 m. rugsėjo 28-osios naktį, Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių miško palaukėje prie Viliūšių kaimo pateko į MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareivių ir stribų pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese buvusį bunkerį. Sunaikinęs iš A. Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą, nusišovė.
- Daugiau


1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras Vytautas Gužas-Kardas.

Vytautas Gužas gimė 1920 m. sausio 2 d. Rokiškyje Romualdo Gužo ir Karolinos Čepukaitės-Gužienės šeimoje. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Sičiūnų kaimą Rokiškio apskrityje.
1944 m. pabaigoje V. Gužas įstojo į partizanų gretas. 1946 m. įkūrus Jungtinę Kęstučio apygardą, V. Gužas buvo paskirtas apygardos štabo apsaugos būrio vadu. Nuo 1947 m. gegužės mėn. ėjo Jungtinės Kęstučio apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas. 1948 m. gegužės 5 d. įkūrus Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį tapo jos štabo viršininku. Vėliau Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo nutarimu jam buvo suteiktas laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis.
1949 m. vasario mėn. V. Gužas-Kardas, kaip Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities atstovas, dalyvavo Lietuvos partizanų atstovų suvažiavime, kuris vyko Radviliškio apskrityje Minaičių kaime. LLKS Taryba priėmė politinę Deklaraciją, o LLKS Tarybos narys V. Gužas-Kardas buvo vienas iš Deklaraciją pasirašiusių partizanų.
1949 metų birželio 11 d. V. Gužas-Kardas išduotas žuvo Tauragės apskrities Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime.


1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene (New Britain), JAV, Elenos ir Liudviko Ramanauskų šeimoje. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Lazdijų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime.
1945 m. balandžio mėnesį A. Ramanauskas pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir tapo partizanu, pasirinkęs Vanago slapyvardį. Įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusių partizanų būrį ir tapo jo vadu. Vėliau jis subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje veikusius išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą, kuri 1945 m. vasarą buvo performuota į Merkinės batalioną. Nuo 1946 m. tapo Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu.
1949 m. vasario mėnesį jis dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.
Nuo 1953 m. pavasario, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi pas patikimus žmones įvairiose Lietuvos vietose. Tuo metu parašė atsiminimų knygą ,,Daugel krito sūnų...“
A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė itin daug dėmesio. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB. A. Ramanauskas buvo kankinamas beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje.


Ramybės parkas – 1945–1952 m. Sovietų sąjungos represinių struktūrų vykdyto teroro aukų užkasimo vieta

Tarpukario Lietuvos metais Marijampolėje, už senųjų kapinių, tarp Varpo ir Žvyryno gatvių, buvo numatyta pratęsti kapines. Tuo metu ten stovėjo Marijonų vienuolių pastatytas medinis, juodai dažytas kryžius. Pirmosios sovietų okupacijos metu kryžius buvo nuverstas, o teritorijoje nuo Žvyryno gatvės pradėtas kasti žvyras. Nuo 1945 m. tarp Žvyryno, Varpo gatvių ir Senųjų Marijampolės miesto kapinių iškastose žvyrduobėse buvo užkasami nukankintų civilių gyventojų ir kovose su sovietų okupantais žuvusių Tauro apygardos partizanų palaikai. Tikslus užkastųjų skaičius neišaiškintas, tačiau manoma, kad per dešimtmetį šioje vietoje galėjo būti užkasta daugiau kaip keli šimtai su sovietų režimu nesusitaikiusių laisvės kovotojų palaikų.


Lietuvos tremtinė, rašytoja, gydytoja Dalia Grinkevičiūtė

Dalia Marija Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune Pranės ir Juozo Grinkevičių šeimoje.
1941 m. birželio 14-ąją jų šeima buvo ištremta. Tėvas, atskirtas nuo šeimos, 1943 m. spalį Šiaurės Uralo lageryje mirė badu. Keturiolikmetė Dalia su motina ir broliu iš pradžių atsidūrė Altajaus krašte, po metų buvo ištremti už Poliarinio rato, į Jakutijos šiaurėje esančią Trofimovsko salą Lenos žiotyse. 1949 m. Daliai su sergančia motina pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Visus metus jos slapstėsi pas pažįstamus, gimines. Tuo metu mirė Pranė Grinkevičienė, o 1950 m. spalį D. Grinkevičiūtė buvo susekta ir suimta. Už pabėgimą iš tremties nuteista trejiems metams, kalinta Suchobezvodnojės (Unžlago) lageryje Gorkio sr. 1953 m. grąžinta į tremtį Jakutijoje.
1954 m. iš tremties paleista be teisės grįžti į Lietuvą. Įstojo į Omsko medicinos institute. 1956 m. gavusi leidimą grįžti į Lietuvą, studijas tęsė Kaune. 1960 m. su pagyrimu baigė Kauno medicinos institutą ir išvyko dirbti į Laukuvą (Šilalės r.). Didžiausias jos rūpestis buvo perkelti į kapines slaptai namo rūsyje palaidotą motiną. Laikydama, kad įvykdydama motinos troškimą numirti Tėvynėje ir slapta ją palaidojusi nepadarė jokio nusikaltimo, apie tai 1962 m. ji pati pranešė KGB, kuris, Pranės Grinkevičienės ieškojęs 12 metų, net įtarė ją pabėgus į užsienį. Dėl tokio „politinio išsišokimo“ prasidėjo nuolatinis Dalios persekiojimas, kuris truko iki gyvenimo pabaigos.
Ypač reikšmingas yra D. Grinkevičiūtės kūrybinis palikimas. Ji rašė tremties metų atsiminimus. Lietuvoje D. Grinkevičiūtės atsiminimai pirmą kartą išspausdinti jau po jos mirties 1988 m. 1991 m. balandžio 29 d. atsitiktinai pavyko rasti ir pirmąjį, išsamesnį, atsiminimų variantą. Daugiau kaip keturis dešimtmečius išgulėjęs žemėje tekstas Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų buvo restauruotas ir iššifruotas. Prisiminimų nuotrupos, gyvenimo Laukuvoj miniatiūros, laiškai, publicistika paskelbta 1996 m. knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“.


LIETUVOS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16-OSIOS DEKLARACIJOS SIGNATARAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKO PIRMASIS PAVADUOTOJAS
NUO 1953 M. – AUKŠČIAUSIAS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO
IR DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOJANČIOS LIETUVOS PAREIGŪNAS
BRIGADOS GENEROLAS
ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS



Algimanto apygardos partizanų laisvės kovų takais

Pažintinis maršrutas „Algimanto apygardos partizanų kovų takais“ pasipildė nauju informacinius stendu apie Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Plechavičiaus kuopos Žalgirio būrio Ryto skyriaus slėptuvę. Siekiant išsamiau supažindinti Lietuvos visuomenę ir atvykusius svečius su Algimanto apygardos partizanų kovų dėl laisvės istorija (1944–1953). Per visą partizaninį karą Šimonių giria buvo labai svarbi Algimanto apygardos partizanų telkimosi vieta. Girioje 1947 m. kovą įsikūrė Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) vadavietė. Iš ten buvo vadovaujama visam pasipriešinimo judėjimui Aukštaitijoje. 1949 m. vasarą Šimonių girioje vadavietę įsirengė Algimanto apygardos vadovybė. Girioje telkėsi didžioji dalis Šarūno rinktinės partizanų.


Aleksandras Barauskas - pirmoji sovietų okupacijos auka

Stendas, skirtas Lietuvos pasienio policijos Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininkui Aleksandrui Barauskui, yra pastatytas Ūtos kaime (Kaniavos sen., Varėnos r. sav.) prie buvusios pasienio sargybos būstinės.
Aleksandras Barauskas, pirmoji sovietinės okupacijos auka, žuvo ankstų 1940 m. birželio 15 d. rytą prieš pat mūsų valstybės okupaciją, sovietų kariuomenės daliniams įsibrovus į Lietuvos Respubliką ir atakavus Ūtos sargybos postą.

- Daugiau


Lietuvos partizanų memorialas Kryžkalnyje

Informacinis stendas pastatytas Kryžkalnyje (Nemakščių sen., Raseinių r., Kauno aps.), Lietuvos partizanų memorialo papėdėje. Jame pateikta informacija apie didelio masto 1944 – 1953 m. partizaninį karą Lietuvoje, kurio metu už Tėvynės laisvę žuvo 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
„Jūsų pasiaukojimas ir Jūsų atminimas yra tas tyrasis šaltinis ir tasai švęstas vanduo, kuris gali išvalyti mūsų žaizdas ir nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Jei tauta Jus pamirštų ar Jūsų išsižadėtų – ji nebebūtų jau lietuvių tauta. O jeigu ji nepajėgtų suvokti Jūsų aukos prasmės, ji nebūtų sveika, pilnavertė tauta.“ (J. Girdzijauskas).

- Daugiau


Totalitarinių režimų aukų, rastų Armalėnų kaime, kapavietė Macikuose

Informacinis stendas pastatytas Macikų kaime, Šilutės sen., Šilutės r. sav., Klaipėdos aps. Macikai – kaimas, esantis 2 km į rytus nuo Šilutės. Stendas įrengtas buvusių Macikų lagerių teritorijoje šalia senųjų lagerio kalinių kapinių, šiaurinėje jų pusėje, prie 2020 m. Armalėnų kaime rastų totalitarinių režimų aukų palaikų kapavietės, esančios ant Šyšos upės kranto. Jis informuoja apie Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos gulago lagerių objektų kompleksą, veikusį 1941-1955 m., bei apie 2020 m. archeologinius tyrimus lagerio karo belaisvių užkasimo vietoje, Armalėnų k., Žaliojoje g., kurių metu ekshumuota daugiau kaip 1000 žmonių palaikų. radinius.

- Paroda „OFLAG 60. KUDIRKOS NAUMIESTIS, 1941–1942 m.“
- Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG`o lagerių objektų kompleksas (1941–1955 m.) (Šilutės Hugo Šojaus muziejus)


Totalitarinių režimų aukų, kalėjusių Macikų lageriuose, užskasimo vieta

3 km į rytus nuo Šilutės, prie kelio Šilalė-Šilutė įsikūrusiame Armalėnų kaime (Šilutės sen., Šilutės r. sav., Klaipėdos aps.), Žaliojoje gatvėje įrengtas stendas. Po šios gatvės danga buvo atrasti Macikų lageriuose 1943-1944 m. kalėjusių karo belaisvių palaikai. Stendas informuoja apie radinius kasinėjimo vietoje ir pateikia archeologinių (žvalgomųjų, detaliųjų ir antropologinių) tyrimų duomenis.

- Paroda „OFLAG 60. KUDIRKOS NAUMIESTIS, 1941–1942 m.“
- Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG`o lagerių objektų kompleksas (1941–1955 m.) (Šilutės Hugo Šojaus muziejus)


LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO VYRIAUSIOSIOS VADOVYBĖS ŽVALGYBOS SKYRIAUS VIRŠININKAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO VISUOMENINĖS DALIES POLITINIO SKYRIAUS VIRŠININKAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO ATSTOVAS UŽSIENIUI
LAISVĖS KOVŲ KARŽYGYS MAJORAS
JUOZAS ALBINAS LUKŠA



(informacija ruošiama)


Dėl informacinių stendų kreiptis:
Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, tel. (8 5) 279 1035, 8 685 21818;
Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja Violeta Kolonaitienė, (8 5) 275 5460;
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”