2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Iš archyvų - LSSR vaidybinio kino raida 1947-1961 m.

Archyvų dokumentai, susiję su LSSR kino raida, nėra plačiai nagrinėti. Neatlikta ir išsamių tyrimų, atskleidžiančių sovietmečio lietuviškosios kino raidos specifiką. Tačiau tokie tyrimai yra galimi remiantis Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA) saugoma gausia dokumentacija, susijusia su LSSR kultūros ministerijos, Lietuvos kino studijos, Kinematografininkų sąjungos veikla. Šių institucijų fonduose esantys dokumentai – tai Lietuvos institucijų, atsakingų už kino plėtrą respublikoje, susirašinėjimas su SSRS centriniais kino valdymo organais, filmų svarstymo ir vertinimo protokolai, nutarimai, SSRS centrinių kino valdymo institucijų įsakymai ir t. t. Šioje publikacijoje pateikti Lietuvos archyvuose saugomi dokumentai papildyti archyviniais dokumentais, saugomais Rusijos Federacijos Gosfilmofondo archyve, Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos (RGASPI) archyve (LKP(b) CK ir VKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus fondai). Nors minėti archyviniai šaltiniai yra gana gausūs, vis dėlto saugomoje dokumentacijoje esama tam tikro fragmentiškumo: turimos medžiagos nepakanka norint atkurti SSRS centrinių kino valdymo institucijų pozicijas pavaldžių respublikų kinematografijos atžvilgiu, ne visuomet įmanoma nuodugniai išanalizuoti vietinę kino raidą lėmusius veiksnius. Tad esant šioms išlygoms toliau pateikti 1947–1961 m. dokumentai nepretenduoja į išsamų to laikotarpio LSSR kino raidos atskleidimą. Dokumentai atrinkti remiantis specifinėmis kino raidos slinktimis, atskleidžiančiomis pirmuosius LSSR kino plėtros uždavinius (2, 3, 4 dokumentai), vaidybinių filmų aprobavimo atvejus, nulemtus tiek vietinės (7, 10), tiek atitinkamų Maskvos institucijų valdininkijos (11, 12, 13), vidines kino problemas, būdingas ir SSRS (1, 12), ir LSSR (9).

Dokumentai, fiksuojantys LSSR pokario kino slinktis, yra nelabai iškalbingi. Didžioji jų dalis susijusi su administraciniais kino tinklo plėtros uždaviniais: kino teatrų statyba, kilnojamosios kino peržiūrų įrangos gausinimu, rusų filmų dubliavimu į lietuvių kalbą, administracijos stiprinimu, 1945 m. atkurtos Kauno kino kronikos studijos veikla. Tai buvo natūralūs pirmieji žingsniai – kadangi iki tol Lietuvoje nebuvo gilios kinematografinės tradicijos, ji pradėta diegti konstruojant elementarius techninius taškus, tapusius agresyvios propagandos kanalais. 1947 m., atsižvelgiant į vietos realijas, SSRS kino studijoje „Mosfilm“ buvo sukurtas filmas „Marytė“ (1). Tai buvo pirmasis mėginimas legitimuoti SSRS veiksmus karo ir pokario metais. Nuo 1947–1948 m. kino rodymo tinklai ir Lietuvai pritaikyta kino produkcija atitiko kolektyvizacijos stiprinimo uždavinius (2, 3, 4). Filmų tematikoje ilgai vyravusi kolūkių kūrimo tema deklaruota 1953 m. kino filme „Aušra prie Nemuno“ ir ekranuose nepasirodžiusiame filme „Oi, jūs grybai, grybai“ (5, 6). Pastarasis filmas – ne tik pirmas savarankiškas lietuviškosios kino grupės bandymas, bet ir pirmas filmas, kurio gamyba nutraukta. Šis atvejis, kai filmo kūrimas buvo nutrauktas, ko gero, vienintelis LSSR kino istorijoje.

Jau 1948 m. pasirodė pirmieji mėginimai kurti filmus ne tik kolektyvizacijos, bet ir antireligine bei „antiburžuazine“ temomis (2, 3). Tačiau šios propagandinės deklaracijos įgyvendintos tik po 1954 m., Kauno kino kronikos studiją perorganizavus į Lietuvos kino studiją, pajėgią kurti ne tik dokumentinius, bet ir vaidybinius kino filmus. Tad greta kolektyvizacijos temos atsirado filmų antireligine (1959 m. „Kalakutai“), revoliucine (1956 m. „Ignotas grįžo namo“, 1959 m. „Adomas nori būti žmogumi“, „Julius Janonis“), Antrojo pasaulinio karo (1956 m. „Tiltas“, 1961 m. „Kanonada“), tautų draugystės (1961 m. „Kai susilieja upės“) temomis, kūrinių, kuriuose keliami kalėjusiųjų sugrįžimo klausimai (1961 m. „Svetimi“) ir t. t. Dauguma minėtų filmų daugiau ar mažiau nukentėję, ideologijos aprobuoti ir paveikti. Toliau pateikiami dokumentai rodo, kad tokių atvejų būta: vieni filmai „taisyti“ vietinių redaktorių iniciatyva (7), kiti – SSRS redaktorių (11, 12), o dėl kitų tekdavo nemažai pakovoti, kilus aukštesniųjų instancijų įtarimams ideologiniu pagrįstumu (10, 13). Tokie vertinimai lėmė tolesnį kūrinio gyvavimą – kodinis „padėjimas ant lentynos“ toli gražu nereikšdavo, kad filmas visai nebus demonstruojamas; visus sukurtus filmus galėjo išvysti LSSR žiūrovai. Tačiau atitinkamas kūrinio įvertinimas, apibrėžiamas 4 kategorijomis, nulemdavo, ar filmas bus rodomas sąjunginiame ekrane ir kaip dažnai bus demonstruojamas respublikiniame ekrane. Kategorijas nustatydavo SSRS kino valdymo institucijos. Kūriniams pragaištingos buvo žemiausios – III ir IV – kategorijos: tokį filmą kelis kartus parodžius vietiniame ekrane, jis greitai nugrimzdavo į užmarštį „dūlėdamas ant lentynos“. Filmams lengviau patekti į ekranus dažnai padėdavo konjunktūriška tematika; būtent tokia ilgai buvo tuometinės sovietinės nūdienos aktualijos (8). Ilgainiui to nepakako – imta reikalauti ne tik aktualios temos, bet ir atitinkamos filmo meninės kokybės (12). Kita vertus, uoliai įgyvendinti iš centro atsiunčiamas direktyvas trukdydavo ne tik sąlyginis kino kūrėjų pasirengimas, bet ir kinematografijos vidaus problemos; viena didžiausių, būdingų visai LSSR kino raidai, buvo kino scenarijų trūkumas (9).

Čia pateikamų dokumentų chronologinės ribos baigiasi 1961 m.; taip yra dėl to, kad 1960–1961 m. sandūroje vyko nauji kinematografijos poslinkiai, trukę iki 1968 m. Juos reikėtų papildomai tirti.


Lina Kamenskaitė



„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 1(25)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”