2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Atmintis - Imantas Melianas
AZERBAIDŽANIEČIŲ TAUTOS GENOCIDAS (1905–1994)
 
Dažnas Lietuvos gyventojas yra girdėjęs apie XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Osmanų imperijoje vykusį armėnų tautos genocidą. Kur kas mažiau žinoma apie daugmaž tais pačiais metais ir jau mūsų laikais vykusį azerbaidžaniečių tautos genocidą. Šios publikacijos tikslas – supažindinti genocido problematika besidominčius Lietuvos skaitytojus su dar vienu gėdingu žmonijos istorijos puslapiu. Tai, kad vienos tautos atstovai šioje istorijos apybraižoje dažniau pasirodo kaip aukos, o kitos – kaip budeliai, atspindi tuometinę padėtį, o ne autoriaus palankumą ar priešiškumą vienai arba kitai tautai. Karų ir suiručių metu nekaltai nukentėjusiųjų paprastai būna abiejose pusėse, bet šia publikacija siekiama ne apskritai atskleisti armėnų ir azerbaidžaniečių santykius, o tik nušviesti azerbaidžaniečių tautos genocido temą. Pati tema lėmė, kad jai atskleisti panaudoti daugiausia azerbaidžanietiški šaltiniai; tai netiesiogiai galėjo turėti poveikio šios istorinės apybraižos objektyvumui. Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad ilgą laiką vyravęs armėnocentristinis aptariamų įvykių vertinimas smarkiai iškreipė adekvatų istorinės tiesos suvokimą daugelyje Vakarų šalių, taip pat Lietuvoje1.
Kaip ir kitais panašiais atvejais, kai dvi ar daugiau tautų pretenduoja į tą pačią teritoriją, azerbaidžaniečių ir armėnų propagandininkai mėgina apeliuoti į savo tautų atsiradimo tose teritorijose „pirmumą“2, bet tenka konstatuoti, kad abi šios tautos susidarė iš skirtingų etninių komponentų. Armėnų protėviai į Kaukazą atėjo iš Vakarų. Armėnisto N. G. Adonco nuomone, jie persikėlė iš Balkanų į Mažąją Aziją VIII a. pr. Kr.3 Indoeuropiečiai, atsinešę su savimi trakų–frygų tarmes, iš kurių vėliau susiformavo senoji armėnų kalba, susimaišė su Kaukazo kalbinei šeimai priklausiusia kalba kalbėjusiais čiabuviais urartais; taip atsirado armėnų tauta. Kaip ir visų kitų tautų, armėnų etninė teritorija amžiams bėgant keitėsi – vienur armėnai užleido vietą kitoms tautoms, kitur – priešingai, jie įsitvirtino nustūmę kitas tautas.
Nevienalytė ir azerbaidžaniečių tauta; ji susidarė iš trijų pagrindinių komponentų: senbuvių kaukaziečių (daugiausia šiaurinėje Azerbaidžano dalyje) ir indoeuropiečių iranėnų (pietinėje dalyje), taip pat vėliau čia pasirodžiusių tiurkų ogūzų, kurie ir suvienijo skirtingas Azerbaidžano etnines grupes į vieną tautą. Iki šiol Azerbaidžane išliko etninės grupės, išlaikiusios kaukaziečių (lezginai, avarai, Kaukazo albanų palikuonys udinai, kryzai, chinalugai, budugai ir t. t.) ir iranėnų (talyšai, tatai, airumai) kalbas, tačiau nacionalinės kalbos funkciją atlieka azerbaidžaniečių bendrinė kalba, artimiausia turkų, turkmėnų kalboms ir Irano klajoklių (kadžarų, kaškajų, karapapachų, afšarų ir šachsevenų) tarmėms.
XIX a. pradžioje azerbaidžaniečiai ir armėnai daugelyje Užkaukazės regionų – ypač Karabache, Zangezūre ir Nachičevanėje – gyveno mišriai, tarsi „juostomis“ ir „salomis“ vieni kitų etninėje teritorijoje. Net dabartinės Armėnijos teritorijos pagrindą sudarančiame Jerevano chanate, kuris buvo prijungtas prie Rusijos 1828 m. ir pervadintas (kartu su Nachičevanės chanatu) Armėnų sritimi4, 73,8 proc. visų gyventojų sudarė azerbaidžaniečiai5. Panaši padėtis buvo ir vadinamojoje Turkų Armėnijoje. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai, paviešinti 1897 m., skelbė, kad „skirtingų genčių [tautų. – I. M.] pasiskirstymo tyrimai leidžia teigti, jog armėnai nesudaro gyventojų daugumos nė vienoje Turkijos imperijos provincijoje“6.
Nepasitikėdama naujai prijungtų Kaukazo teritorijų gyventojais musulmonais (tarp jų – ir azerbaidžaniečiais), carinės Rusijos valdžia skatino armėnų migraciją iš kaimyninių Turkijos ir Persijos provincijų7; dėl to jų skaičius pradėjo sparčiai didėti, ypač buvusių Jerevano, Nachičevanės ir Karabacho chanatų teritorijoje. N. Šavrovo teigimu, 1828–1830 m. į Užkaukazę persikėlė 40 tūkst. Persijos ir 84 tūkst. Turkijos armėnų; jie buvo apgyvendinti Jerevano ir Jelizavetpolio (Giandžos) gubernijose – Kalnų Karabache ir Geičos (Sevano) ežero pakrantėse8. Apie dalies armėnų tautos persikėlimą į Užkaukazę rašė tuometinis Rusijos pasiuntinys Persijoje A. Gribojedovas9 ir S. Glinka10. 1978 m. Leninavano (Maragašeno) gyvenvietėje Karabache buvo atidengtas paminklas pirmųjų dviejų šimtų armėnų šeimų persikėlimo iš Persijos į Karabachą 150-osioms metinėms11. 1828 ir 1854 m. Rusijos kariuomenė buvo įsiveržusi į Osmanų imperiją, bet abiem atvejais buvo priversta pasitraukti, o traukdamasi su savimi išsivedė dešimtis tūkstančių armėnų. Po 1877–1878 m. karo Rusija, užėmusi Karso ir Ardagano sritis, atkėlė ten 70 tūkst. armėnų. I. Kanadejevas savo atsiminimuose rašo apie armėnų ketinimus „paversti Užkaukazę armėnų kraštu“12.
XIX–XX a. sandūroje dalis Turkijos armėnų pasitraukė į Rusijos kontroliuojamas teritorijas, nenorėdami tapti tėvynėje veikiančių armėnų ginkluotų būrių antiturkiškų išpuolių įkaitais. Ypač daug armėnų plūstelėjo į Užkaukazę po 1894–1896 ir 1914–1916 m. vykusių Rytų Turkijos armėnų trėmimų ir žudynių13. Armėnus kaip vėlyvus ateivius į Kaukazą traktuoja ir kai kurie armėnų autoriai (G. Kapancianas, 1947; M. Abegianas, 1975; M. Asratianas, 1985)14.
XIX a. antroje pusėje, padrąsintas anksčiau Osmanų imperijos valdytų, bet nepriklausomybę išsikovojusių Balkanų pusiasalio tautų (graikų, rumunų, serbų ir bulgarų) laimėjimų, sustiprėjo armėnų tautinis judėjimas. 1886 m. Avetisas Nazarbekianas, Maras Vardanianas, Gabrielas Kafianas ir Rubenas Chanazatianas Ženevoje (Šveicarija) įkūrė armėnų organizaciją „Gnčak“ („Varpo aidas“). Jos tikslas buvo Rytų Turkijoje, Šiaurės vakarų Persijoje ir Rusijos valdomoje Užkaukazėje, neatsižvelgiant į tuometinę šių teritorijų gyventojų tautinę sudėtį, įkurti „Didžiąją Armėniją“, kuri turėtų ribotis su Viduržemio, Juodąja ir Kaspijos jūromis. Šios organizacijos programos 4 punktas skelbė: „Siekiant numatytų tikslų, revoliucinė [Didžiosios Armėnijos. – I. M.] vyriausybė turi naudoti šias priemones: propagandą, agitaciją, terorą ir kurti pogrindžio organizacijas... Agitacija ir teroras turi padėti žmonėms tapti stipresniems ir drąsesniems“. Kitame šios organizacijos programos punkte buvo teigiama, kad būtina „bet kuriomis aplinkybėmis žudyti turkus ir kurdus ir nesigailėti armėnų, kurie išduoda savo [tautos. – I. M.] tikslus, keršyti jiems“15. Vengdami konfrontacijos su carinės Rusijos valdžia, tuo metu „Gnčako“ aktyvistai vykdė teroro aktus daugiausia Osmanų imperijos teritorijoje16.
1890 m. Kristoforas Mikaelianas, Simonas Zavarejanas ir Stefanas Zorianas įkūrė Tbilisyje kitą organizaciją – Armėnų revoliucinę sąjungą („Dašnakcutiuną“), kuri tęsė „Gnčako“ tradicijas17. „Dašnakcutiuno“ įkūrėjai ketino užmegzti ryšius su radikaliomis makedonų („Didžiosios Bulgarijos“ idėjos šalininkų) ir graikų organizacijomis bei „jaunaturkių“ judėjimo nariais, norėdami nepastebimai perimti vadovavimą jų veiklai į savo rankas18. Tyrinėtojas M. Varandianas „Dašnakcutiuno“ ideologiją apibūdino taip: „Svarbiausias „Dašnakcutiuno“ komiteto šūkis – naikinti turkus bet kokiomis aplinkybėmis“ (azerbaidžaniečiai buvo laikomi turkų tautos dalimi). Pagrindinis „Dašnakcutiuno“ ideologas Ovanesas Kačaznunis teigė, kad „Didžiosios Armėnijos nuo jūros iki jūros sukūrimo idėja – tai ne svajonė, o armėnų tautos reikalavimas, kurį ji, armėnų tauta, rimtai kelia pati sau ir visai žmonijai“.
Iš pradžių, maždaug nuo 1890 m., panarmėnistų („Didžiosios Armėnijos“ idėjos šalininkų) smogikų veiksmai, įskaitant teroro aktus, nusinešusius daugybės žmonių gyvybes, buvo nukreipti tik prieš Osmanų imperijos valdžios pareigūnus ir ten gyvenusius musulmonus (turkus ir kurdus)19. Pradedant 1903 m. „Dašnakcutiuno“ aukomis tampa ir Užkaukazės musulmonai (daugiausia azerbaidžaniečiai), nors, armėnų tyrinėtojo D. Libaridiano liudijimu, daugumą žuvusiųjų nuo armėnų teroristų rankos (53,3 proc.) 1904–1906 m. sudarė armėnų tautybės žmonės, nepritarę smogikų veiksmams ir atsisakę paremti juos lėšomis. Tokie incidentai įvyko 1903 m. rugpjūčio 29 d. Jelizavetpolyje (Giandžoje), rugpjūčio 31 d. – Tbilisyje, rugsėjo 3 ir 9 d. – Karse, rugsėjo 3 d. – Baku ir rugsėjo 13 d. – Ečmiadzine20.
Pažymėtina, kad „Dašnakcutiuno“ veiksmus neteisėtais galiausiai pripažino ir pati Armėnija – 1994 m. gruodžio mėnesį šios partijos veikla buvo uždrausta21.
 
 
„Didžiosios Armėnijos“ labui (1905–1906 m.: pirmasis azerbaidžaniečių genocidas)
 
 Pasinaudodamas 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje sukeltu chaosu, „Dašnakcutiunas“ nutarė įgyvendinti savo programines nuostatas22. 1905 m. vasario 6–10 d. šios organizacijos smogikai, finansuojami verslininkų Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajos Ter Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco ir kitų, Baku mieste nužudė daugiau kaip šimtą žmonių. Vasario 20–21 d. Baku įvykiai pasikartojo ir Jerevane (azerbaidžanietiškai – „Irevan“), vėliau – Nachičevanėje ir Zangezūre23. Birželio 8–9 d. buvo sunaikintos Ečmiadzino apskrities Ušu, Persio, Nazrevano, Kičikendo, Ketuklu, Gošabulago ir Irgiu azerbaidžanietiškos gyvenvietės su visais jų gyventojais, įskaitant kūdikius, ir sudeginta Ušu gyvenvietės mečetė24. Tų pačių metų rugpjūčio 20–21 d. armėnų smogikai vėl surengė masines azerbaidžaniečių žudynes Baku ir Šušos miestuose; tada žuvo per 120 žmonių. Istoriko A. Chačikiano nuomone, šiuos armėnų ir azerbaidžaniečių susidūrimus sukurstė carinės Rusijos valdžia, kuri, pradėjusi rengtis karui su Turkija, rėmė armėnus, tikėdamasi jų lojalumo25. Žudynės pasižymėjo ypatingu žiaurumu – vyrams buvo nukertamos galvos, skrodžiami nėščių moterų pilvai, o maži vaikai įmetami į laužus arba į šulinius26. Rugsėjo pabaigoje buvo užimtas ir sudegintas daugiausia azerbaidžaniečių gyvenamas Kazacho (Gazacho) miestas. Lapkričio 15–18 d. Kazacho tragedija pasikartojo Giandžoje; ten „Dašnakcutiuno“ smogikai suvarė azerbaidžaniečius į mečetes bei kitus pastatus ir juos padegė27.
Nuo 1905 m. pradžios dabartinės Armėnijos teritorijoje Amazaspo (jam „Dašnakcutiuno“ komitetas suteikė „generolo“ laipsnį) vadovaujami būriai surengė masines azerbaidžaniečių žudynes, po kurių iš kelių šimtų tūkstančių vietinių azerbaidžaniečių liko tik pusė – kiti žuvo arba buvo priversti palikti gimtuosius namus. Pradedant 1906 m., Karabache tą patį darė ir Andraniko Ozaniano Torosio („Kruvinojo Andraniko“), vėliau tapusio rusų kariuomenės generolu28, būriai. Pavyzdžiui, sausio 1 d. jo vadovaujamas būrys užėmė Papravendo gyvenvietę; jos gyventojai buvo sunaikinti tokiais pat sadistiniais būdais kaip ir Baku azerbaidžaniečiai 1905 m. rugpjūčio 20 d.29 1906 m. liepos 12 d. dideli – maždaug 10 tūkst. – smogikų būriai, sudaryti iš aplinkinių armėnų kaimų gyventojų, puolė Šušos miestą; mūšiai truko 5 paras. Užėmus miestą, buvo žudomi ne tik azerbaidžaniečiai, bet ir tie armėnai, kurie atsisakė prisidėti prie užpuolikų. Liepos 29 d. buvo išžudyti visi iki vieno Karchanos kaimo gyventojai, įskaitant moteris ir vaikus30. Iš viso 1905–1906 m. buvo sudeginti keli šimtai Karabacho azerbaidžaniečių gyvenviečių. Įdomu tai, kad 1965 m. „Kruvinojo Andraniko“ šimtmetis buvo oficialiai pažymėtas sovietinėje Armėnijoje31.
Vis dėlto 1916 m. Karabache (Šušos apskrityje) dar gyveno 96 tūkst. azerbaidžaniečių ir tik 75 tūkst. armėnų (1989 m. armėnai sudarė jau 75 proc. Kalnų Karabacho autonominės srities gyventojų, po 1993 m. – 100 proc.)32.
Teroro praktika buvo taikoma ir „saviškių“ atžvilgiu. Istorikė I. Bagirova straipsnyje „Dašnakcutiuno“ programos ir organizacinės struktūros pokyčiai Kaukaze“ teigia, kad vadinamoji Bauginimo organizacija („Dašnakcutiuno“ partijos specialusis padalinys) 1908–1909 m. nužudė ne mažiau kaip 5 šios partijos narius33.
 
 
Nesugyvenami nepriklausomybės bendraamžiai (1918–1920 m.: antrasis azerbaidžaniečių genocidas)
 
Dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, 1914 m. vasario 21 d., Karso ir Ardagano apylinkėse smogikai, paskatinti organizacijos „Gnčak“ ideologo S. Ter Danieliano, išžudė apie 30 tūkst. šio regiono vyrų musulmonų34 (kaip tai primena serbų šovinistų surengtas Bosnijos musulmonų miesto Goraždės vyrų ir berniukų žudynes 1999 m.!). Prasidėjus karui, armėnų politikai tikėjosi, kad Vokietijos ir Austrijos–Vengrijos sąjungininkė – Osmanų imperija – greitai žlugs ir tada, pasirėmus Rusijos ir Didžiosios Britanijos pagalba, bus įkurta „Didžioji Armėnija“35. Tai paskatino juos imtis aktyvių veiksmų ne tik Rusijos imperijai priklausiusioje Užkaukazėje, bet ir Rytų Anatolijoje (vadinamojoje Turkų Armėnijoje)36. Tarptautinei bendruomenei savo veiksmus armėnų politikai vaizdavo kaip Balkanų tautų – graikų, bulgarų, rumunų, serbų, juodkalniečių ir albanų – kovos su turkų jungu analogą, ir tai buvo supratingai priimama... Europa nuoširdžiai užjautė „brolius krikščionis“, kuriuos žiauriai engė „barbarai musulmonai“, ir nelabai kreipė dėmesį į amžininkų liudijimus, pasak kurių, vaizdas iš tikrųjų anaiptol nėra toks vienareikšmis37. Pavyzdžiui, rusų generolas ir diplomatas G. Majevskis pažymėjo, kad tautinę nesantaiką kurstė patys panarmėnistai38. „Dašnakcutiuno“ ideologai propagavo idėją sukurti monoetnines zonas, kuriose neliktų jokių kitų tautų atstovų. JAV istorikas Stenfordas J. Shaw savo „Osmanų imperijos istorijoje“ mini, kad dėl armėnų teroro daugiau kaip 1 mln. musulmonų (turkų ir kurdų) valstiečių buvo priversti bėgti iš rytinių Turkijos provincijų, o iš 3 mln. 300 tūkst. turkų, iki karo gyvenusių Trabzono, Erzurumo, Erzindžano, Vano ir Bitliso provincijose, po karo buvo likę tik 600 tūkst.39 Tyrinėtojų J. ir K. McCartey nuomone, XX a. pradžioje (iki 1920 m.) dėl armėnų smogikų veiksmų Rytų Turkijoje ir Užkaukazėje žuvo net 2,5 mln. musulmonų40. Tai vertė juos imtis priešiškų veiksmų; dėl to žuvo daug nekaltų armėnų tautybės žmonių. O. Kačaznunis, kalbėdamas Bukarešte 1923 m. įvykusiame „Dašnakcutiuno“ suvažiavime, pripažino: „1914 m. rudens pradžioje, dar prieš Turkijai įsitraukiant į karą, Užkaukazėje pradėjo formuotis armėnų revoliucinės grupės... Visą 1914 m. rudenį armėnų savanorių grupės kūrėsi ir kovėsi su turkais... Tai buvo psichologijos, diegtos armėnų tautoje visą vienos kartos gyvenimo laikotarpį, padarinys... Mes sukūrėme savo protuose iliuzijų kupiną atmosferą. Mes primetėme savo ketinimus kitiems; mes praradome realybės jausmą ir leidome mūsų svajonėms užvaldyti mus...“
Bet grįžkime į Užkaukazę, nes turkų ir armėnų santykiai nėra šios apybraižos tyrimo objektas. Nauja smogikų siautėjimo banga kilo 1918 m. pradžioje. Dar 1917 m. gruodžio 19 d. „Kruvinasis Andranikas“ išplatino pareiškimą, kuriame buvo teigiama: „Jei manote, kad aš esu Armėnijos sūnus, aš jau rytoj išvyksiu į Erzurumą... ir išnaikinsiu ten turkus, kurdus ir žydus, ir niekas manęs nesustabdys.“41 Tuomet Užkaukazės armėnų politikai savo veiksmus motyvavo „Rusijos interesų regione stiprinimu“, dėl to gana ilgai jie galėjo naudotis rusų valdžios nuolaidžiavimu. 1917 m. gruodžio 29 d. bolševikų valdžia išleido dekretą „Dėl Turkų Armėnijos“, kuris dar labiau atrišo rankas „Didžiosios Armėnijos“ įkūrimo šalininkams. Nuo šiol daugelis iš jų, nenutraukdami ryšių su „Dašnakcutiunu“, pradėjo veikti bolševikų vardu. Žinomiausias iš tokių veikėjų buvo vadinamosios Baku komunos vadovas Stepanas Šaumianas; jis sutelkė aplink save didelius armėnų būrius, vadovaujamus „Kruvinojo Andraniko“, Tatevoso Amirovo, Stepano Lalajevo ir kt.42 S. Šaumiano „komunarai“ vykdė Baku gubernijos azerbaidžaniečių genocidą (ypač Baku, Šemachos ir Kubos apskrityse), griovė mečetes ir kitus pastatus; tą patį jie darė Karabache, Zangezūre, Nachičevanėje ir Lenkoranėje. Tuo pačiu metu „Dašnakcutiuno“ būriai pradėjo Jerevano gubernijos azerbaidžaniečių genocidą – jie išžudė gyventojus maždaug 200 gyvenviečių. Likę gyvi žmonės bėgdavo į kalnus, kur žūdavo nuo šalčio ir bado; apie 100 tūkst. azerbaidžaniečių buvo priversti apleisti jų gyventas Jerevano, Ečmiadzino ir Šarūro apskritis43. 1918 m. sausio mėnesį armėnų būriai pradėjo naikinti ir Gruzijos pietiniuose rajonuose tradiciškai gyvenusius azerbaidžaniečius – jie išžudė Ačaračos, Dangalo, Mulanio, Murčacheto, Radizkos, Gavuro ir Giumrizo gyvenviečių gyventojus44. 1918 m. kovo 17 d. buvo pralietas ir Persijos azerbaidžaniečių kraujas – Urmijos mieste nužudyta apie 10 tūkst. žmonių45. Kitą dieną prasidėjo masinės žudynės visame „rusiškame“ Azerbaidžane; joms vadovavo S. Lalajevas, Amazaspas46 ir Anastasas Mikojanas, vėliau tapęs žymiu SSRS valstybės veikėju. Žudynės vyko pačiame Baku, taip pat Šemachos mieste47, kurio gatvės buvo užverstos išdarkytais vaikų ir moterų lavonais, bei gretimose kaimo gyvenvietėse. Žmonės buvo suvaromi į mečetes ir kitus pastatus, pastatai apipilami benzinu ir padegami. Jaunos musulmonų merginos dar gyvos buvo prikalamos vinimis prie sienos, o nupjautas galvas vaikų smogikai užmaudavo ant baslių ir nešiodavosi gatvėmis kaip trofėjus. Vien Baku miesto kapinėse – Čemberekende – tomis dienomis buvo palaidota apie 18 tūkst. genocido aukų. Keli šimtai azerbaidžaniečių ir kitų tautybių žmonių mėgino išsigelbėti, išplaukę garlaiviu į Petrovską (dabar – Dagestano Autonominės Respublikos sostinė Machačkala), bet S. Šaumiano nusiųstas „komunarų“ būrys susidorojo su jais ir ten48.
Masinės musulmonų žudynės Baku gubernijoje vyko iki pat 1918 m. balandžio mėnesio pabaigos, vėliau jos persimetė į Karsą, Kubą, Achalkalakį ir kitus Užkaukazės regionus49. Buvo žudomi ne tik azerbaidžaniečiai ir kiti musulmonai – Kubos apskrityje sunaikinta (kartu su gyventojais) iranėnų kalba kalbančios judėjų tikėjimo tautos – žydų kalniečių (ruiškai „gorskije jevreji“) – gyvenama Slobodos gyvenvietė.
Pažymėtina ir tai, kad tuo metu, kai Užkaukazės seimas paskelbė Užkaukazės Federacinės Demokratinės Respublikos nepriklausomybę nuo Rusijos (1918 m. balandžio 9 d.), šiam žingsniui pritarė tik gruzinų ir azerbaidžaniečių („musulmonų“) delegatai, o armėnų delegatai pasisakė už tai, kad Užkaukazė liktų Rusijos sudėtyje50. Bet jau tų metų gegužės 26 d. paleidžiamo Užkaukazės seimo (ši politinė institucija praktiškai neturėjo realios valdžios) armėnų frakcijos nariai kreipėsi į azerbaidžaniečių („musulmonų“) frakciją, prašydami pripažinti būsimai Armėnijos valstybei (kuri, kaip ir nepriklausomas Azerbaidžanas, buvo paskelbta 1918 m. gegužės 28 d.) Jerevano miestą ir jo apylinkes (maždaug 9 tūkst. kv. km)51. Gavusi pažadą, kad nuo šiol baigsis Užkaukazės musulmonų žudynės, azerbaidžaniečių frakcija patenkino armėnų frakcijos prašymą, tačiau ši savo pažado netesėjo52. Armėnų politikai teisinosi, kad žudynės Baku ir kitose vietovėse vyko ne jų, o bolševikų valdžios iniciatyva, nors buvo žinoma, kad nuo tokio „pilietinio karo“ nukentėję vietos gyventojai buvo beveik išimtinai azerbaidžaniečiai ir kitų islamą išpažįstančių tautybių asmenys, o armėnų būriai ne tik padėdavo bolševikams, bet ir patys noriai prisidengdavo jų vardu, siekdami pateisinti savo piktadarystes.
Iškart po Armėnijos nepriklausomybės paskelbimo ginkluoti „Dašnakcutiuno“ būriai, dabar jau kaip Armėnijos valstybės kariniai daliniai, įsiveržė į Gruzijos teritoriją, siekdami užimti kuo daugiau „armėniškų“ (t. y. ginčytinų) teritorijų53. Tuo pačiu metu Armėnijai atitekusioje teritorijoje toliau buvo vykdomas azerbaidžaniečių genocidas, o tokie pat veiksmai nepriklausomo Azerbaidžano teritorijoje buvo daromi bolševikų vardu. Padėtis pasikeitė 1918 m. rugpjūčio pabaigoje, kai Chalilpašos vadovaujama Turkijos kariuomenė, siekdama sustabdyti Užkaukazės musulmonų genocidą, įžengė į Armėnijos teritoriją. Išsigandusi Armėnijos vyriausybė buvo priversta bent žodžiais atsiriboti nuo genocido vykdytojų, oficialiai atsiprašyti ir pažadėti perduoti Tautų teismui masinių žudynių organizatorius ir vykdytojus. Tarp žudynių organizatorių ir vykdytojų buvo įvardyti „Kruvinasis Andranikas“54 ir kt. Armėnijos vyriausybė patikino Turkijos, Vokietijos ir Sovietų Rusijos vyriausybes, kad „Kruvinasis Andranikas“ bus suimtas ir perduotas karo tribunolui vos tik įžengęs į Armėnijos teritoriją. Vengdama diplomatinės izoliacijos, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad 1918 m. armėnų būriai nužudė Užkaukazėje 400 tūkst. azerbaidžaniečių, 120 tūkst. gruzinų, 15 tūkst. kurdų ir 22 tūkst. lezginų55. Tačiau jau tų pačių metų lapkričio–gruodžio mėnesiais armėnų kariuomenė vėl įsiveržė į Gruzijos ir Azerbaidžano teritoriją56.
1918 m. rudenį A. Mikojano kurstomi „Kruvinojo Andraniko“, Amazaspo, Garegino Ter Arutiuniano-Nžde (pastarasis vėliau tapo hitlerinės Vokietijos kariuomenės armėniškų dalinių generolu; 2001 m. Armėnijoje buvo išleista 100 dramų moneta su jo atvaizdu)57 ir kt. vadovaujami būriai toliau siaubė mišriai gyvenamus vakarinius Azerbaidžano regionus – Karabachą, Sisianą, Zangezūrą ir Nachičevanę. Tuo metu vien Zangezūre jie sudegino 115 azerbaidžaniečių kaimų ir nužudė 7729 azerbaidžaniečius – 3257 vyrus, 2276 moteris ir 2196 vaikus. Ypač stengtasi „suarmėninti“ Karabachą, kuriame, tyrinėtojo A. Ščepotjevo duomenimis, 1916 m. gyveno 415 tūkst. azerbaidžaniečių ir 170 tūkst. armėnų. Būtent dėl to 1918–1919 m. armėnų kariuomenė visiškai sunaikino apie pusantro šimto Karabacho ir 112 Zangezūro azerbaidžaniečių gyvenviečių. Šiurpina nepaprastas užpuolikų žiaurumas ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų atžvilgiu. Vyrams, moterims ir vaikams buvo nupjaunamos galvos ir galūnės (moterims – ir krūtys), buvo prievartaujamos mažametės mergaitės, kapojami į gabalus kūdikiai. Tai buvo priversti pripažinti net kai kurie armėnų autoriai. Pavyzdžiui, A. Lalajanas savo 1936 m. išleistoje knygoje „Istorijos užrašai. Kontrrevoliucinis „Dašnakcutiunas“ ir 1914–1918 m. imperialistinis karas“ rašė, kad „kraugerių vadeivų (Andranikpašos, Amazaspo ir kitų) vadovaujami dašnakų būriai parodė maksimumą „narsos“, naikindami turkų [azerbaidžaniečių. – I. M.] moteris ir vaikus, senelius ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo „išlaisvinami“ iš gyvų žmonių ir paverčiami išdarkytų lavonų užpildytais griuvėsiais“58. Baudėjų būriai pasiekdavo net šiaurinius Azerbaidžano rajonus. Gabalos apskrityje buvo sunaikintas kalniečių tautos – avarų kaimas. Užpuolikai išdūrė akis kelioms dešimtims avarų vaikų ir, suvėrę jas ant siūlų, užkabino „vėrinius“ ant nužudytų motinų kaklų59.
Aptariamas laikotarpis visai kitaip atsispindi armėnų autoriaus Zorijaus Babajano straipsnyje „Židinys“, kuris buvo išspausdintas 1984 m. sovietinės Armėnijos oficioze „Sovetakan groch“: „...1918 m. liepos mėnesį iškilusis karvedys, tautinio išsivadavimo judėjimo vadovas generolas Andranikas paskelbė Nachičevanėje sovietų valdžią... Praėjusio [XIX. – I. M.] amžiaus pradžioje Karabache, vienoje iš istorinių Armėnijos sričių, 98 proc. gyventojų sudarė armėnai; net 1913 m. jie sudarė 96 proc. visų gyventojų...“60 Deja, statistikos šaltiniai šių duomenų nepatvirtina.
Yra žinomos kai kurių žudikų ir sadistų pavardės (užfiksuotos surusintomis galūnėmis, įprastomis carinės Rusijos dokumentuose): Nikolajus Osipovas, Simonas Mirumovas, Šamiras Šachnazarovas, Davidas Aršakas, Vačiancis Matvesovas, Melikas Agandžanovas, Mudusis Latvakanovas, Nikolajus Barsamovas, Astazūro gyvenvietės armėnų apaštališkosios bažnyčios šventikas Ter Davidas, Davidas ir Kasparas Kešiševai, Ovakimas Gevorkovas, Jagubas Arustamovas, Ivanas Martirosovas, Manučaras Pogosovas, Agalas Ogandžanovas, Nepogosas Kaprijelovas, Sarkisdžanas Tevosovas, Aleksandras Kukijevas, Mesropas Kunijevas, Jefremas Rustamovas, Lalazaras ir Garibas Garibovai, Chuba Davidovas, Davidas Mnacakanovas, Manučaras Tenijevas, Kostantas Asrijevas, Ovanesas Ter Petrosovas, Chačaturas Davidovas, Achtachanos gyvenvietės armėnų apaštališkosios bažnyčios šventikas Ter Grikoras Ter Minasovas, Sumbatas Melik Stepanovas, Isaakas Bušincevas, Dadašas ir Chačaturas Osipovai, Tevis Mnacakanovas, Nikolajus Petrosovas, Samsonas Melik Parsadanovas, Ivanas Kazarovas, Airapetas Stepanovas, Jefremas Agachanovas, Aršakas Simonovas, Sumbatas Melik Stepanovas ir Agalas Pogosovas61.
 
1918 m. rudenį armėnų kariuomenė „išvalė“ azerbaidžaniečius iš Megrio tarpeklio62 ir Zangezūro srities. Vieni azerbaidžaniečiai buvo nužudyti, kiti priversti palikti nuo seno jų gyvenamas vietoves. Azerbaidžanietiški gyvenviečių pavadinimai buvo pakeisti armėniškais.
„Dašnakcutiuno“ narys Varamas 1918 m. gyrėsi: „Aš naikinau turkus [azerbaidžaniečius. – I. M.] Basargečare nesiaiškindamas, tačiau kartais gailėdavau kulkų... Geriausia priemonė prieš šiuos šunis – surinkti po mūšio visus išlikusius, sumesti juos į šulinius ir pribaigti iš viršaus sunkiais akmenimis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir, sumetęs į šulinius, pribaigiau juos akmenimis.“63
Genocidas tęsėsi visą 1919 m. žiemą ir pavasarį64. Buvo žudomi ne tik azerbaidžaniečiai, bet ir visi kiti musulmonų tikėjimo gyventojai – kurdai, tatai, talyšai, lezginai, avarai ir kt. Nukentėdavo ir armėnai, kurie atsisakydavo paremti didžiavalstybines „Dašnakcutiuno“ pretenzijas. Pavyzdžiui, 1919 m. kovo 23 d. dašnakai užpuolė Šušos miestą Karabache ir „už išdavystę“ išžudė beveik visus jame gyvenusius armėnus65. „Generolas“ Andranikas skundėsi, kad daugelis armėnų vengia mobilizacijos į jo kariuomenę ir atsisako aprūpinti ją maistu ir drabužiais66. Dalis smogikų reikalavimams paklusti atsisakiusių armėnų pasislėpė kalnuose, maždaug 2 tūkst. persikėlė į Azerbaidžano valdžios kontroliuojamą teritoriją.
Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje (taip vadinosi Azerbaidžano valstybė 1918–1920 m.) 1919 m. kovo 31 d. buvo pirmą kartą paminėta Tautos sielvarto diena, bet genocidas tęsėsi ir vėliau67. Balandžio 13 d. Armėnijos kariuomenė įsiveržė į tuo metu Azerbaidžanui priklausiusias šiaurines ir rytines Geičios ežero pakrantes68 ir per savaitę sunaikino arba išvarė iš 22 gyvenviečių apie 60 tūkst. azerbaidžaniečių. Kitaip pakrypo įvykiai Karabache – po kelių patirtų karinių nesėkmių „Karabacho armėnų taryba“ buvo priversta pasirašyti paliaubas ir pripažinti Azerbaidžano valdžios paskirto gubernatoriaus valdžią69. Nors 1919 m. lapkričio 23 d. Armėnija ir Azerbaidžanas pasirašė paliaubas, armėnų būriai siautėjo iki pat 1920 m. vidurio, kai šias valstybes užkariavo bolševikai.
„Dašnakcutiuno“ vadovybė jau neslėpė, kad savo veiksmus dangsto bolševikų vardu. Vienas iš šios organizacijos lyderių Ovanesas Kačaznunis (1868–1937) teigė: „Esant dabartinei politinei padėčiai bolševikai reikalingi Armėnijai. Jie reikalingi jai, nes Armėnija reikalinga Rusijai. Pati Armėnija šiandien turi tapti sovietine... Aplinkybės yra tokios, kad šį laikotarpį Armėnija turi būti po bolševikų vėliava... Armėnai bolševikai yra dašnakcakanai [„Dašnakcutiuno“ nariai. – I. M.], šiandien jie vieninteliai dašnakcakanai... Sovietinė respublika – tai tas savarankiškumo maksimumas, kuriam yra pasirengusi šiandieninė Armėnija... Sujungdami mus su Rusija, bolševikai suteiks mums tiek savarankiškumo ir tokią jo formą, kuri yra įmanoma šiandien...“70
Vietiniai azerbaidžaniečiai genocidą dar kartą patyrė 1920 m. kovo–balandžio mėnesiais, kai tuometinė Armėnijos vyriausybė nutarė galutinai išstumti ir išnaikinti Jerevano gubernijos ir Karso srities71 gyventojus musulmonus. Kovo 23 d. naktį, pasinaudodama tuo, kad visi azerbaidžaniečiai šventė „Novruzo“ (gamtos ir gyvybės atsinaujinimo) šventę, Armėnijos kariuomenė kartu su vietiniais smogikais vėl puolė Šušos ir Chankendžio (kuris sovietiniais laikais buvo pervadintas Stepanakertu) miestus Karabache, tokiu būdu pažeisdama 1919 m. lapkričio 23 d. sudarytų paliaubų sąlygas72. Tuomet azerbaidžaniečių įguloms pavyko atremti puolančiųjų atakas. Daumantas Musnickas, rašydamas apie po to kilusius Karabacho armėnų ir azerbaidžaniečių susirėmimus, pažymi: „Įdomu, kad armėnų šaltiniai nurodo absoliučiai skirtingą aukų [armėnų. – I. M.] skaičių – nuo 500 žmonių net iki 35 tūkst.“73 Z. Kardokianas rašė, kad Armėnijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje tuo metu buvo išžudyta arba išvaryta iš gimtųjų namų 565 tūkst. vietos gyventojų, daugiausia azerbaidžaniečių. Kitas autorius, A. Chačikianas, dėl visko kaltina „Turkijos ir Azerbaidžano nuolat kurstomus musulmonų gyventojų neramumus“74.
1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevre Santarvės valstybės ir Osmanų imperija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Armėnijai turėjo atitekti Vano, Bitliso, Trabzono ir Erzerumo sritis, turinti priėjimą prie Juodosios jūros. Iš tikrųjų Armėnija taip ir nebuvo perėmusi šių teritorijų kontrolės, nes Mustafos Kemalio vadovaujami turkų respublikonai pradėjo kovą prieš savo šalies skaidymą ir po trumpo karo 1920 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais užėmė teritoriją iki dabartinės Turkijos ir Armėnijos sienos75. Tai dar labiau padidino armėnų priešiškumą turkams ir azerbaidžaniečiams. Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio priešiškumas neleido šioms valstybėms suvienyti savo jėgų mirtinos grėsmės – bolševikinės Rusijos invazijos akivaizdoje; priešingai, Azerbaidžano kariuomenę atitraukus į Armėnijos frontą, agresorius užgrobė Baku, o vėliau ir visą Azerbaidžaną76. Keista, bet armėnų istorikas A. Chačikianas apgailestauja, kad Armėnijos bolševikų sukilimas 1920 m. nepavyko, ir mano, jog jam pavykus sovietinė Armėnija su Rusijos pagalba būtų prisijungusi dalį Turkijos teritorijos. Netiesiogiai tai rodo, kad laikantis panarmėnistinio požiūrio į politiką teritorijos išplėtimas vertinamas labiau už valstybinę savo šalies nepriklausomybę77.
 
 
Sovietinės „tautų draugystės“ grimasos (1947–1952 m.: trečiasis azerbaidžaniečių genocidas)
 
Azerbaidžaniečių nelaimės nesibaigė ir po to, kai Sovietų Rusija 1920–1921 m. užgrobė Užkaukazės valstybes78. Pirmiausia nuo Azerbaidžano buvo atskirta ir prie Armėnijos SSR prijungta Zangezūro sritis; dėl to Nachičevanės sritis neteko teritorinio ryšio su likusia Azerbaidžano dalimi. Karabachas buvo paliktas Azerbaidžano SSR sudėtyje, tačiau kalnuotoje jo dalyje buvo įkurta armėniška Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karso–Ardagano regioną Maskva (vėliau – ir marionetinės sovietinių Užkaukazės respublikų „vyriausybės“) pripažino Turkijai.
Nors Antrojo pasaulinio karo metu nemažai armėnų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenėje79, karui baigiantis suaktyvėjo armėnų komunistinių veikėjų ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios veikla Maskvoje, nes tuo metu Kremlius planavo pulti Turkiją. Tarpininkaujant A. Mikojanui, 1945 m. balandžio 19 d. įvyko arkivyskupo Gevorko Čorekčjano susitikimas su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Be kitų klausimų, G. Čorekčjanas prašė J. Stalino sudaryti tinkamas sąlygas persikelti į Armėnijos SSR kelioms dešimtims tūkstančių užsienio armėnų. J. Stalinas pažadėjo, kad laimėjusi karą su vokiečiais SSRS ketina užgrobti dalį Turkijos teritorijos, kurioje galės įsikurti atvyksiantys armėnai. G. Čorekčjanas taip pat prašė, kad iš Graikijos, Libano, Sirijos ir Irako atvyksiantys armėnai būtų aprūpinti gyvenamuoju plotu ir maisto produktais; „tautų vadas“ pažadėjo patenkinti ir šį prašymą. Po šio ir kitų armėnų veikėjų susitikimų buvo paskirtas būsimos Karso srities partijos komiteto sekretorius Kočinianas, nors ši teritorija tuo metu dar buvo (ir dabar yra) integrali Turkijos valstybės dalis. SSRS ir Turkijos santykiams tapus normaliems, šių planų teko atsisakyti. Nepaisant to, jau tada buvo pradėta rengtis masiniam armėnų „repatrijavimui“ ir Armėnijos azerbaidžaniečių trėmimui.
Tų pačių metų pabaigoje tuometinis Armėnijos komunistų partijos pirmasis sekretorius S. Arutiunovas vėl pareikalavo prie Armėnijos SSR prijungti Nachičevanės ASSR ir Kalnų Karabacho autonominę sritį, kurios priklausė Azerbaidžano SSR80. Motyvuojant tuo, kad atsiliepdami į J. Stalino raginimą į Armėnijos SSR nori persikelti („repatrijuoti“) kitose pasaulio šalyse gyvenantys armėnai81, A. Mikojano reikalavimu ir J. Stalino pritarimu 1947 m. gruodžio 23 d. buvo išleistas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 4083 „Dėl kolūkiečių ir kitų azerbaidžaniečių tautybės gyventojų perkėlimo iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“82. 1948 m. kovo 10 d. SSRS Ministrų Taryba išleido dar vieną J. Stalino ir A. Mikojano „palaimintą“ nutarimą Nr. 754 „Dėl priemonių perkeliant kolūkiečius ir kitus azerbaidžaniečių tautybės gyventojus iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. Vykdant šiuos nutarimus, Armėnijos SSR teritorijoje azerbaidžaniečių trėmimą kontroliavo NKVD generolas majoras Grigorianas, o Azerbaidžano SSR – A. Mikojano patikėtiniai N. Brutencas ir R. Sevumianas, ėję aukštas pareigas Baku83. Buvo padaryta viskas, kad tremiami azerbaidžaniečiai nepatektų į Kalnų Karabacho autonominę sritį. Negana to, tuo pačiu metu dar 132 azerbaidžaniečių šeimos (549 asmenys) buvo ištremtos iš Kalnų Karabacho į Azerbaidžano Chanlaro rajoną.
1947–1952 m. į Azerbaidžano SSR buvo ištremti iš viso 136 tūkst. Armėnijos azerbaidžaniečių, 10 tūkst. iš jų žuvo šio trėmimo metu. Be to, būdami kalniečiai, ištremtieji prastai aklimatizavosi Azerbaidžano pelkėtose lygumose, į kurias jie buvo ištremti, ir masiškai mirdavo nuo maliarijos bei kitų ligų. Laikas parodė, kad „repatrijantai“ visai nesiveržė į azerbaidžaniečių paliktas gyvenvietes (pavyzdžiui, šiaurės rytiniame Sevano ežero krante), dėl to jos dar ilgus metus buvo likusios tuščios ir apleistos84.
Taigi galima teigti, kad Maskvos palaikomi panarmėnistai ir sovietų valdžios metais tęsė jau tradicine tapusią nuolatinio azerbaidžaniečių išstūmimo ir etninės armėnų teritorijos išplėtimo politiką.
 
„Gyvybinės erdvės“ kaina (1988–1994 m.: ketvirtasis azerbaidžaniečių genocidas)
 
Naujas azerbaidžaniečių persekiojimo etapas prasidėjo 1988 m. pradžioje, kai dangstydamiesi Michailo Gorbačiovo paskelbta „persitvarkymo ir viešumo“ politika panarmėnistai vėl ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama galutinai išstumti azerbaidžaniečius iš Armėnijos ir aneksuoti Kalnų Karabachą. „Armėnijos suvienijimo komiteto“85, veikusio nuo 1965 m., pagrindu vasario 20 d. Jerevane buvo įkurtas „Karabacho“ komitetas, o Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendyje) – jo filialas „Krunk“ („Gervė“). Tą pačią dieną Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies deputatų taryba kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR Aukščiausiąsias Tarybas su prašymu atskirti sritį nuo Azerbaidžano ir prijungti ją prie Armėnijos86 (Lietuvoje atsiradus lenkiškoms „autonominėms apylinkėms“ ir „autonominiams rajonams“, gerai žinoma, kad tokios „iniciatyvos“ būtinai turėjo būti „palaimintos“ Maskvoje). 1988 m. gruodžio 10 d. buvo numatyta paskelbti, kad Armėnijos respublikoje neliko turkų (t. y. azerbaidžaniečių), tačiau galutinai įgyvendinti šį planą sutrukdė baisus žemės drebėjimas, įvykęs Armėnijoje gruodžio 7 d. Pirmieji šimtai azerbaidžaniečių buvo priversti pasitraukti iš Armėnijos (iš Kafano rajono) dar metų pradžioje, sausio 25 d.87 Visa tai buvo daroma su tyliu ne tik Armėnijos SSR vadovybės, bet ir Maskvos pritarimu. Jau vasario 22–24 d. iš Armėnijos atvyko pirmos didelės pabėgėlių grupės (daugiausia iš Kafano rajono). SSRS valdžios nurodymu dauguma pabėgėlių buvo apgyvendinti Sumgaito mieste88. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios vasario 26 d. šiame mieste kilo armėnų pogromai. 250 tūkst. Baku ir Sumgaito miestuose gyvenusių armėnų tapo keisto „rūpinimosi“ 100 tūkst. Karabacho armėnų įkaitais89, o 32 žmonės (26 armėnai ir 6 azerbaidžaniečiai) žuvo pogromų metu. Kaip paaiškėjo, prie šios provokacijos aktyviai prisidėjo ne tik SSRS KGB, bet ir organizacijos „Krunk“ aktyvistai, kurių dalis patys dalyvavo armėnų pogromuose. Iš jų labiausiai „pasižymėjo“ Eduardas Grigorianas90 ir Laura Lalajan (vėliau ji vadovavo baudžiamajam būriui, žudžiusiam žmones Kalnų Karabache)91. Pažymėtina, kad Sumgaito įvykių išvakarėse į šį miestą atvyko daug žurnalistų iš Armėnijos92. Dauguma Sumgaite nužudytų armėnų prieš tai buvo atsisakę finansiškai paremti organizaciją „Krunk“, o ją rėmusieji pogromų išvakarėse buvo pardavę turėtą nekilnojamąjį turtą ir sėkmingai išvyko iš miesto93. Bijodami susidorojimo, šimtai tūkstančių armėnų buvo priversti persikelti iš Azerbaidžano į Armėniją, o maždaug tiek pat azerbaidžaniečių – iš Armėnijos į Azerbaidžaną. 120
Tarpetninė įtampa dar labiau padidėjo po to, kai 1988 m. birželio 17 d. Armėnijos SSR Aukščiausioji Taryba, neva atsižvelgdama į Kalnų Karabacho autonominės srities armėnų tautybės gyventojų apsisprendimą, „sutiko“, kad sritis būtų prijungta prie Armėnijos SSR94.
Net paviršutiniška tuometinės padėties analizė leidžia teigti, kad armėnų ir azerbaidžaniečių tautų tarpusavio kiršinimu buvo suinteresuota pati SSRS vadovybė. Artėjančios socialinės ir ekonominės katastrofos akivaizdoje buvo nutarta „kanalizuoti“ žmonių nepasitenkinimą, dirbtinai sukuriant „priešo įvaizdį“. Kitaip neįmanoma paaiškinti tokio fakto, kad 1988 m. staiga atsiradę sukarinti armėnų būriai buvo gerai apginkluoti ir ekipiruoti, turėjo ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir šarvuotos technikos bei sraigtasparnių. Apskritai neįtikėtina, kad centralizuotos sovietinės imperijos sąlygomis galėtų savaimingai susikurti kokios nors nelegalios ar pusiau legalios ginkluotos formuotės.
Kita vertus, šia padėtimi pasinaudojo ir panarmėnistai, vėl iškėlę „Didžiosios Armėnijos“ idėją. Vienas pagrindinių organizacijos „Karabach“ ideologų V. Vardanianas teigė: „Istorija nerodo, kad armėnai gali būti azerbaidžaniečių broliai... Armėnas turi gimti su ginklu rankose... Armėnų tauta gyvens amžinai, jei tauta pavirs kariuomene, o tautos religija bus ne koks nors išgalvotas Dievas, bet pati tauta.“95 Siekiant priversti azerbaidžaniečius išsikelti iš Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho autonominės srities teritorijoje esančių gyvenviečių, vėl prasidėjo žiaurios bauginimo akcijos. 1988 m. lapkričio 12 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos Spitako rajono komiteto sekretorius N. Muradianas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas F. Abučianas, rajono vyriausiasis gydytojas R. Bagdarianas, teisėjas E. Nazarianas, rajono milicijos skyriaus viršininkas V. Sarkisianas ir rajono prokuroras Arakisianas kartu su keliais smogikais surengė šiame mieste dar likusių azerbaidžaniečių žudynes. 36 žmonės buvo nukankinti, 70 vaikų (5–12 metų amžiaus) gyvi užmūryti 20 m ilgio ir 1,5 m skersmens vamzdyje, dar 27 vaikai išvežti nežinoma kryptimi96. A. Chačikiano „Armėnijos istorijoje“ apie 1988 m. įvykius užsimenama tik tarp kitko: „Azerbaidžane jau nuo 1988 m. gegužės mėnesio prasidėjo armėnų pogromai; armėnai buvo prievarta išvaromi iš respublikos. Atsakant į tai, prasidėjo ir Armėnijoje gyvenančių azerbaidžaniečių persekiojimai. Iki 1988 m. pabaigos iš Azerbaidžano į Armėnija prievarta buvo perkelta 300 tūkst., o iš Armėnijos į Azerbaidžaną – 200 tūkst. žmonių.“97
Iš pradžių azerbaidžaniečių „išstūmimu“ iš Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho autonominės srities užsiėmė „visuomenininkai“ iš organizacijų „Karabach“ ir „Krunk“, o nuo 1988 m. lapkričio 25 d. tuo pradėjo „rūpintis“ valdžios institucijos. Armėnijos komunistų partijos Centro komiteto nutarimu buvo patvirtintas oficialus azerbaidžaniečių išvarymo iš respublikos planas, kuris turėjo būti įvykdytas iki gruodžio 5 d.98 Planas buvo vykdomas itin žiauriomis priemonėmis. Pavyzdžiui, 1988 m. lapkričio 28 d. Spitake buvo susidorota su azerbaidžaniečių pabėgėlių kolona, vykstančia į Azerbaidžaną. Iš viso žuvo 216 žmonių, iš jų 35 nukankinti, 41 negyvai sumuštas, 11 gyvi sudeginti, 1 pakartas, 3 nuskandinti, 7 sutraiškyti automobiliais, 16 nušauti, 1 užmuštas elektros srove ir pan. Tarp nužudytųjų – 57 moterys ir 23 įvairaus amžiaus vaikai (įskaitant kūdikius). Žudynėms vadovavo milicijos karininkas99.
1988 m. gruodžio 12 d. smogikai numušė lėktuvą IL–76, kuriuo į Spitaką skrido 77 skirtingų tautybių savanoriai iš Azerbaidžano, turėję padėti likviduojant žemės drebėjimo padarinius100.
Metų pabaigoje į Armėniją atvyko daug užsienio armėnų, ypač iš Libano ir Sirijos101. Jerevano oro uoste beveik kasdien nusileisdavo lėktuvai iš Beiruto, kurie atskraidindavo sunkiosios ginkluotės, minosvaidžių ir lengvųjų šaunamųjų ginklų. Visa tai vyko abejingai stebint Jerevane dislokuotos sovietinės įgulos vadovybei. Tuo pačiu metu buvo vykdomas šovinistinis armėnų tautos indoktrinavimas. Pavyzdžiui, tomis dienomis išleistoje apybraižų knygoje „Pirmą kartą...“ žinoma armėnų poetė Silva Kaputikian rašė: „ Haikas [armėnas. – I. M.] turi žinoti, kad armėnas, atmerkęs akis Dievą mylinčių armėnų šeimoje, gimė ne tam, kad gyventų, o tam, kad padėtų armėnų tautai. Todėl naujagimiui armėnui reikia garsiai, labai garsiai surikti į ausį: „Ei, Aramai, tavo priešas yra turkas. Tėvynė svarbiau už Dievą. Svarbiau už Tėvynę – Bažnyčia. Svarbiau už Bažnyčią – Didysis Tigranas [senovės Armėnijos valdovas ir karvedys. – I. M.]. Svarbiau už Didįjį Tigraną – Didžioji Armėnija.“102 Armėnijos komunistų partinės organizacijos vadovas S. Arutiunovas, 1989 m. birželio 2 d. kalbėdamas SSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime, pareiškė, kad tuo metu Armėnijoje jau neliko nė vienos azerbaidžaniečių šeimos (iš tikrųjų paskutiniai azerbaidžaniečiai iš Armėnijos teritorijos buvo išvaryti tų pačių metų birželio 18–19 d.)103. Taip buvo įvykdyta S. Kaputikian „rekomendacija“: „Turkus, ypač jų azerbaidžanietišką sparną, reikia visada „laužyti“. Su kiekvienu azerbaidžaniečiu turi būti kovojama valstybinės programos lygiu.“
Išvarius etninius azerbaidžaniečius iš Armėnijos SSR teritorijos104, ta pati politika buvo tęsiama ir prie jos „prisijungusioje“ Kalnų Karabacho autonominėje srityje. Daugelis armėnų nepritarė tautą apėmusiai šovinistinei isterijai ir nusikalstamiems veiksmams. G. Petojanas, nusižudęs 1989 m. rugpjūčio 30 d., priešmirtiniame laiške rašė: „Dėl mano mirties kalti Kalnų Karabacho ir Armėnijos armėnai ekstremistai. Iš laikraščių ir televizijos bei radijo laidų sužinojau, kiek vargo ir nelaimių jie suteikė azerbaidžaniečių tautai. Mane kankina bemiegės naktys. Aš visą laiką apie tai galvoju ir negaliu ištverti tokios nešlovės. Protestuodamas aš aukoju save.“105 1989 m. pabaigoje dėl nesiliaujančių užpuolimų buvo nutrauktas traukinių, važiuojančių per Armėnijos teritoriją iš Azerbaidžano į jam priklausantį Nachičevanės eksklavą, eismas. Prasidėjo Nachičevanės eksklavo blokada106.
1990 m. sausio 9 d. Armėnijos SSR Aukščiausioji Taryba oficialiai pareiškė, kad Kalnų Karabacho autonominės srities socialinio-ekonominio vystymo planas įtraukiamas į Armėnijos SSR metinį planą ir biudžetą107. Sausio 13 d. ginkluoti armėnų būriai įsiveržė į Nachičevanės eksklavo teritoriją ir užėmė Kerkio gyvenvietę. Eksklavo teritorija buvo apšaudoma sunkiosios artilerijos pabūklais108. Tų pačių metų vasario 23 d. Armėnijos SSR centrinė rinkimų komisija, rengdamasi Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams, nutarė įsteigti jos kontroliuojamame Kalnų Karabache 12 rinkiminių apygardų. SSRS vyriausybė Maskvoje ir šį kartą nesiėmė įprastinių ryžtingų veiksmų, o kreipėsi į Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR vadovybes, ragindama jas „ieškoti taikių konflikto sprendimo būdų“. Tokiu elgesiu ji iš esmės tik skatino įtampos eskalavimą109. Panarmėnistų ginkluoti būriai siautėjo ir po SSRS prezidento M. Gorbačiovo įsako dėl neteisėtų ginkluotų formuočių nuginklavimo.
Suirus SSRS ir atkūrus nepriklausomas Armėnijos ir Azerbaidžano valstybes padėtis regione nepakito. Niekur nedingo ir daugelį metų kurstytos antiturkiškos (taigi ir antiazerbaidžanietiškos) nuotaikos, nors būtent Turkija pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę110. Siekiant išvengti kaltinimų Armėnijai dėl svetimos teritorijos aneksijos, 1991 m. rugsėjo 2 d. buvo paskelbta Kalnų Karabacho autonominės srities „nepriklausomybė“111. Kruvini išpuoliai pasienyje ir Karabache, per kuriuos žūdavo keletas arba keliolika žmonių, vyko iki pat 1992 m. pradžios, kai vėl prasidėjo masinės žudynės. Pavyzdžiui, 1992 m. vasario 13 d. smogikų būrys įsiveržė į Agdamo rajono Karadaglio kaimą, nužudė jame apie 200 valstiečių, o maždaug 90 žmonių (tarp jų – 41 moterį) paėmė įkaitais. Buvo rengiamasi ir „ekologiniam karui“ – šis klausimas svarstytas Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje. Svarstymui buvo pateiktas dokumentas, pavadintas „Armėnų tautos ekologinė programa prieš azerbaidžaniečių tautą“112.
Dalis Kalnų Karabache gyvenusių armėnų norėjo iš karo veiksmų zonos pasitraukti į Armėniją, tačiau ši atsisakė juos priimti113, nes baiminosi, kad šis regionas praras „armėnišką veidą“.
Baisiausia tragedija įvyko 1992 m. vasario 26 d., kai Armėnijos kariuomenės daliniai, remiami Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366-ojo pulko karininkų ir puskarininkių, visiškai sunaikino azerbaidžaniečių gyvenamą Kalnų Karabacho rajono centrą Chodžalį114. Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 23 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, 150 dingo be žinios. Kaip ir amžiaus pradžioje, žudynės vykdytos itin sadistiškai115: nėščioms moterims perpjaudavo pilvus ir, išėmę iš jų dar negimusius kūdikius, užsiūdavo juose nupjautas vyrų galvas. Chodžalio „operacijos“ dalyvis Daūdas Heirijanas savo įspūdžius aprašė knygoje „Ararato didvyriai“: „Kovo 2 d. „Gaflano“ grupė, kurios užduotis buvo deginti lavonus, surinko per šimtą tiurkų [azerbaidžaniečių. – I. M.] lavonų ir sudegino juos maždaug už kilometro į vakarus nuo Chodžalio... Paskutiniame automobilyje aš pamačiau maždaug dešimties metų mergaitę, sužeistą į kaktą ir į rankas. Nepaisant alkio, šalčio ir patirtų sužalojimų, šis vaikas pamėlusiu veidu dar buvo gyvas. Ji tyliai alsavo. Negaliu pamiršti šio su mirtimi kovojančio vaiko akių... Netrukus kareivis, kurį vadino Tigranianu, pakėlė nejudančią mergaitę ir numetė ją ant lavonų... Paskui juos padegė. Man pasirodė, kad tarp degančių lavonų kažkas šaukiasi pagalbos... Po to aš jau nebegalėjau eiti toliau...“ Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366-asis pulkas buvo išvestas į Rusiją ir išformuotas, tačiau nė vienas jo karininkas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytų nusikaltimų. Negana to, Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas vieną aktyviausių Chodžalio žudynių dalyvį, ekstremistinės organizacijos ASALA („Armėnų slaptoji armija Armėnijai išvaduoti“) narį Vazgeną Sislianą pripažino Karabacho karo didvyriu.
Yra žinoma, kad šios organizacijos įkūrėjas, Irake gimęs Akopas Akopianas, žinomas dar kaip Bedrosas Oganesianas, priklausė palestiniečių teroristinei grupei, nužudžiusiai Izraelio sportininkus Miuncheno olimpinėse žaidynėse 1972 m.116
Kartu su azerbaidžaniečiais nukentėjo ir neseniai Chodžalyje apsigyvenę turkai meschetai, kuriuos 1944 m. J. Stalinas ištrėmė iš Gruzijos, 1989 m. Uzbekijos SSR valdžia – iš Uzbekijos ir 1992 m. armėnų kareiviai – iš Kalnų Karabacho...117
Azerbaidžano parlamento vadovas Isa Gambarovas per spaudos konferenciją Baku pareiškė, kad yra duomenų, įrodančių, jog Armėnija prekiauja gyvų azerbaidžaniečių belaisvių organais118.
Tragedijos mastai sukrėtė pasaulio bendruomenę. Štai tik keletas ištraukų iš šiam masinio teroro aktui skirtų publikacijų:
„Armėnų kareiviai išpjovė šimtus pabėgėlių šeimų. Liudininkai pranešė, kad buvo sušaudyta daugiau kaip 450 azerbaidžaniečių, tarp kurių buvo daug moterų ir vaikų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių dingo... Daugelis žmonių buvo suluošinti, o iš vienos mažos mergaitės liko tik galva...“ („Times“).
„Vaizdo kamera parodė vaikus nupjautomis ausimis. Vienai pagyvenusiai moteriai buvo nukirsta pusė veido. Vyrai buvo skalpuoti... Majoras Leonidas Kravecas: „Aš pats mačiau kalvoje apie šimtą lavonų. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur buvo matyti nepaprastai žiauriai nužudytų moterų, vaikų ir senelių lavonai“ („Izvestija“).
„Chodžalis buvo varganas azerbaidžaniečių miestas su tuščiomis parduotuvėmis ir purvinomis gatvėmis be medžių. Bet tai buvo namai tūkstančiams azerbaidžaniečių, kurie geresniais laikais dirbo laukuose ir augino žąsis. Praėjusią savaitę jis dingo nuo žemės paviršiaus“ („Sunday Times“).
„Armėnai sušaudė į Agdamo pusę vykstančią pabėgėlių koloną. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo 1200 lavonų... Generolas Poliakovas pareiškė, kad 103 armėnų tautybės kariškiai, tarnavę 366-ajame pulke, liko Kalnų Karabache“ („Financial Times“).
„Agdame esantys užsienio žurnalistai tarp Chodžalyje nužudytų moterų ir vaikų lavonų matė tris skalpuotus, su išrautais nagais. Tai nėra azerbaidžaniečių propaganda, tai tikrovė“ („Le Mond“).
„Armėnai atakavo Chodžalio vietovę. Visas pasaulis tapo išdarkytų lavonų liudininku. Azerbaidžaniečiai praneša apie tūkstančius nužudytųjų“ („Krua l‘ Eveneman“)119.
„Laukinis žiaurumas prieš nekaltas moteris ir negalinčius apsiginti vaikus ir senukus yra nesuvokiamas. Tačiau bejausmį brutalumą patyrė tik Chodžalio gyventojai. Chodžalis buvo tiesiog pirmas“, – pabrėžė Kongreso narys Danas Bartonas, kalbėdamas JAV Atstovų rūmuose 2007 m. vasario 17 d.120
Genocidas nesibaigė Chodžalio tragedija, jis tęsėsi kitose Kalnų Karabacho bei gretimų Azerbaidžano rajonų vietovėse. 1992 m. kovo 12 d. Agdamo miestas buvo apšaudytas raketomis, jame žuvo 10 ir buvo sužeista 30 žmonių. Kovo 17 d. buvo sudegintas Karadaglio kaimas, jame nužudyti 77 žmonės; kiti dingo be žinios. Balandžio 2 d. Kelbadžaro rajono Bašlybelos gyvenvietėje buvo nužudyti 28 žmonės, dar 18 paimti įkaitais. Šį sąrašą galima tęsti iki begalybės.
Armėnų šaltiniuose tų dienų įvykiai nušviesti visiškai priešingai. Buvo pranešama apie 1992 m. kovo 6 d. azerbaidžaniečių sunaikintą armėnišką Karančio kaimą, Askerano miesto šturmą, kuriame dalyvavo Nepriklausomų valstybių sandraugos (kitaip sakant, Rusijos) 23-iosios divizijos šarvuota technika121, ir apie užminuotą lavoną, kurį armėnams perdavė azerbaidžaniečiai keisdamiesi žuvusiųjų kūnais122. Karo veiksmų zonoje dar 1991 m. rudenį lankęsis rusų poetas Andrejus Švedovas irgi teigė, kad „ketvirtoji armija Šaumiano rajone ir vidaus kariuomenė Stepanakerte vienareikšmiškai palaiko azerbaidžaniečius“123. Deja, įvykių raida rodo ką kita. Nekelia abejonių tik tai, kad SSRS, o vėliau Rusijos valdžia sąmoningai kurstė Užkaukazės tautas vieną prieš kitą, dosniai aprūpindama kariaujančias puses ginklais ir šaudmenimis124. Armėnų propagandininkams suteikė peno ir nušalintas Azerbaidžano prezidentas Ajazas Mutalibovas, pareiškęs, kad Chodžalio žudynės buvo surengtos kažkokių neaiškių jėgų, siekusių jo atsistatydinimo125. Jo išvedžiojimais suskubo pasinaudoti ir panarmėnistų „advokatai“; jie teigė, kad pasitraukimui paliktu koridoriumi pasinaudojo azerbaidžaniečių kovotojai, o per neapsižiūrėjimą nukentėjo civiliai, kuriuos neva nužudė jų tautiečiai126.
Galima teigti, kad tai tapo oficialia armėnų versija, nes panašių išvedžiojimų galima rasti Levono Melik Šachnazariano ir Haiko Demojano knygoje „Chodžalio byla: ypatingasis aplankas“ (2002). Tarp argumentų, neva įrodančių, kad armėnų pajėgos negalėjo išžudyti civilių, joje pateiktas azerbaidžaniečių spaudoje paminėtas faktas, jog klausantis armėnų kariškių radijo pokalbių buvo nugirstas nurodymas: „Moterų ir vaikų nežudykite. Surinkite juos centre.“ O kad buvo leista žudyti jaunus bei pusamžius vyrus ir senelius – tai, pagal tokią knygos autorių logiką, nėra nusikaltimas. Minėtoje knygoje taip pat teigiama, kad vadinamosios Kalnų Karabacho Respublikos „Arcacho“ gelbėjimo tarnybos darbuotojai žudynių vietoje rado tik 11 lavonų, o tai, kad dauguma žuvusiųjų buvo rasta ne pačiame Chodžalyje, o tarp armėniško Nachidževaniko kaimo ir Agdamo (kur tuo metu buvo įsitvirtinusios azerbaidžaniečių pajėgos), yra traktuojama kaip įrodymas, jog visus juos išžudė patys azerbaidžaniečiai, tamsoje palaikę pabėgėlius armėnų kariais. Visiškai neigiamas ir rusų 366-ojo pulko karių dalyvavimas Chodžalio tragedijoje; galiausiai kaltė dėl jos suverčiama Turkijos specialiosioms tarnyboms127.
1992 m. gegužės 7–8 d. armėnų ginkluotos formuotės užėmė istorinę Karabacho chanato sostinę – Šušos miestą, tokiu būdu užbaigdamos Kalnų Karabacho „armėnizaciją“, o gegužės 18–19 d. – ir Lačino rajoną, esantį tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho. Tai užtikrino šio armėnų užimto Azerbaidžano regiono geografinį ir susisiekimo ryšį su Armėnija. 1993 m. kovo 27–balandžio 3 d. buvo okupuotas ir Kelbadžaro rajonas Azerbaidžano pietuose, iš kurio buvo išvaryti visi jo gyventojai – beveik 60 tūkst. žmonių, 511 žmonių buvo nužudyti. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba buvo priversta priimti rezoliuciją Nr. 822, kuria pareikalauta nedelsiant išvesti armėnų pajėgas iš Azerbaidžano teritorijos128. Tačiau armėnai nepakluso ir birželio 23–24 d. užėmė Agdamo rajoną, iš kurio turėjo bėgti apie 150 tūkst. vietos gyventojų129. Daug žmonių žuvo ne tik karo veiksmų metu; jie buvo žudomi ir jau pasitraukę iš gimtųjų gyvenviečių. Kėsintasi ir į Nachičevanės eksklavą130.
Siekdamas sustabdyti karą, buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento patarėjas Polas A. Goblas buvo pasiūlęs konflikto sureguliavimo planą, pagal kurį Azerbaidžanas turėtų perduoti Armėnijai dalį Kalnų Karabacho (ir „koridorių“ tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho), mainais gaudamas iš jos pietinę Zangezūro srities dalį. Daugiausia azerbaidžaniečių gyvenamos Kalnų Karabacho vietovės ir upių, aprūpinančių Baku miestą vandeniu, ištakos turėjo būti paliktos Azerbaidžanui131. Deja, abi konflikto pusės šį planą atmetė – azerbaidžaniečiai nesutiko „mainikauti“ savo žemėmis, o armėnai P. A. Goblo plane įžvelgė klastą – slaptą Vakarų norą įkalinti Armėniją „turkų gniaužtuose“132.
1993 m. birželio 29 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 853(1993), kuria patvirtino Azerbaidžano suverenitetą ir jo teritorijos vientisumą, taip pat pasmerkė Armėniją dėl to, kad ji naudoja jėgą siekdama užimti kitos valstybės teritoriją. Rezoliucijoje pareikalauta nedelsiant pasitraukti iš Agdamo ir kitų Armėnijos okupuotų Azerbaidžano teritorijų133. Tačiau agresorių nesustabdė net tokios autoritetingos tarptautinės organizacijos teisėti reikalavimai. 1993 m. rugpjūčio 23 d. buvo užgrobtas Fizulio rajonas, iš jo išvaryti 153 tūkst. azerbaidžaniečių, rugpjūčio 25–26 d. – Džabrajilo rajonas (57 tūkst. išvarytųjų), to paties mėnesio 31 d. – Gubadlio rajonas (per 31 tūkst. išvarytųjų), o spalio pabaigoje – Zangilano rajonas (35 tūkstančiai išvarytų vietos gyventojų)134. Pabėgėlius persekiojo Armėnijos ir vadinamosios „Kalnų Karabacho Respublikos“ kariniai daliniai, apšaudydami jų vilkstines iš sraigtasparnių ir patrankų.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba buvo priversta 1993 m. spalio 14 ir lapkričio 12 d. priimti dar dvi rezoliucijas – Nr. 874 ir 884(1993), tačiau Armėnija jas vėl ignoravo135. 2005 m. sausio 25 d. analogišką kaip Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1416(2005), už kurią balsavo ir Lietuvos atstovai, priėmė ir Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Joje išreikštas susirūpinimas dėl to, kad „karo veiksmai ir prieš tai išplitę etninio priešiškumo faktai lėmė masinį gyventojų išvarymą tautinės priklausomybės pagrindu ir monoetninių rajonų atsiradimą; tai verčia prisiminti siaubingą etninių valymų koncepciją“. Europos Taryba įvardijo Armėniją kaip valstybę agresorę, kuri okupavo didelę Azerbaidžano teritorijos dalį. Rezoliucijoje konstatuota, kad iki šiol siaubingomis sąlygomis gyvena šimtai tūkstančių perkeltų asmenų.
Taigi iki 1993 m. pabaigos Armėnija okupavo net 20 proc. Azerbaidžano Respublikos teritorijos. Karo veiksmai ir žmonių žudynės tęsėsi iki 1994 m. gegužės 16 d., kai buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo. Didžioji dalis gyvenviečių buvo visiškai sugriauta ar sudeginta, jose likęs turtas išgrobstytas. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo žiauriai nužudyti, apie 50 tūkst. suluošinti, o daugiau nei milijonas priversti apleisti gimtąsias vietas, palikti savo namus ir per visą gyvenimą užgyventą turtą. Azerbaidžano skaičiavimais, bendri nuostoliai dėl armėnų agresijos sudaro apie 60 mlrd. JAV dolerių. „Didžiosios Armėnijos“ planas, kurio panarmėnistams nepavyko sėkmingai įgyvendinti 1918–1920 m., su nebyliu SSRS (nuo 1991 m. – Rusijos) valdžios pritarimu buvo iš dalies įgyvendintas 1988–1993 m., tik šįkart užgrobta ne Gruzijos ir Turkijos, o Azerbaidžano teritorija. Pasibaigus karo veiksmams, Armėnija (kaip, beje, ir jos okupuotas Kalnų Karabachas) tapo monoetninė valstybe, todėl galima teigti, kad per penkerius metus (1988–1993) regiono etnodemografinė padėtis iš esmės pasikeitė. Per nevisą šimtmetį azerbaidžaniečių tauta patyrė net keturis genocidus – 1905–1906, 1918–1920, 1947–1952 ir 1988–1994 m. (pasibaigus karo veiksmams, 1994 m. Azerbaidžano geležinkeliuose ir Baku metropolitene buvo įvykdyti dar keli teroro aktai, kurių metu žuvo taikūs žmonės). Armėnija iki šiol atsisako pasitraukti iš okupuotų teritorijų, pripažinti azerbaidžaniečių tautos genocido faktą ir atlyginti padarytą žalą.
 
***
 
Etniniai valymai, per kuriuos tam tikrų teritorijų etnodemografinė padėtis pakeičiama išnaikinant ir išvarant ankstesnius tų teritorijų gyventojus, visuotinai pripažįstami genocidu, tiksliau, viena iš jo atmainų – etnocidu. Tai yra nusikaltimas žmonijai ir žmoniškumui, kurio negali pateisinti jokie tikri ar menami istoriniai, etnologiniai, religiniai ir kitokie argumentai. Todėl ir panarmėnistų vykdytas azerbaidžaniečių bei kitų islamą išpažįstančių Azerbaidžano tautų atstovų genocidas nėra ir negali būti „teisingesnis“ negu pačios armėnų tautos patirtas genocidas, o „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimo planas, kuris buvo įgyvendinamas vykdant etninius valymus, daug kuo primena nacių valdomos Vokietijos „gyvybinės erdvės“ („Lebensraum“) išplėtimo teoriją ir praktiką. Armėnijos nenoras vadovaujantis tarptautiškai pripažintomis teisės normomis ir principais spręsti skaudžią problemą – pripažinti azerbaidžaniečių tautos genocidą, pasitraukti iš okupuotų teritorijų ir atlyginti žalą – neleidžia visų pirma jai pačiai normalizuoti santykių su jos kaimynėmis. Be to, tai sudaro sąlygas Rusijai, Kaukazo (ir ne tik Kaukazo) regione siekiančiai savo destruktyvių geopolitinių tikslų, toliau manipuliuti šiuo „įšaldytu konfliktu“ bei jo dalyvių likimais.
 
 
Nuorodos
 
1 Армянский геноцид: Миф и реальность, Баку, 1992, c. 141–142.
2 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, Баку, 1992, c. 429; А. Э. Хачикян, История Армении. Краткий очерк, Ереван, 2004, c. 9–11.
3 Р. Гусейнов, „Карабахский конфликт с точки зрения геополитики“, Карабах, 2005, № 2–3.
4 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 88.
5 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 51.
6 В. Л. Величко, Полное собранiе публицистическихъ сочиненiй, С.-Петербургъ, 1904, т. 1, c. 98; Ж. де Малевил, Армянская трагедия 1915 года, Баку, 1990, c. 14–15.
7 Ibid., c. 34; А. Э. Хачикян, op. cit., c. 87, 96.
8 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв). Краткая хронологическая энциклопедия, Баку, 2002, c. 12, 347.
9 Ibid., c. 347.
10 С. Глинка, Описанiе переселенiя армянъ въ пределы Россiи, Москва, 1831.
11 З. Буниятов, „Почему Сумгаит? Ситуационный анализ“, Известия Академии наук Азербайджанской ССР. Серия истории философии и права, Баку, 1989, c. 119–120.
12 И. К. Канадеевъ, Очерки закавказской жизни, С.-Петербургъ, 1902, c. 32.
13 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 430–431; А. Э. Хачикян, op. cit., c. 121.
14 M. Асратян, Историк- археологические исследования, Ереван, 1985, c. 14.
15 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 13.
16 Ibid., c. 15.
17 Дашнаки, Баку, 1990, c. 8–10, 30–40.
18 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 17–18; А. Э. Хачикян, op. cit., c. 98.
19 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 21–26.
20 Ibid., c. 27–31.
21 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 172.
22 Необъявленная война, Баку, 1991, c. 4, 9.
23 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 33–37.
24 Ibid., c. 37.
25 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 116–117.
26 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 39–40.
27 Ibid., c. 40–42.
28 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 120.
29 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 43–44.
30 Ibid., c. 44.
31 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 143–144.
32 Конфликт в Нагорном Карабахе, Баку, 1990, c. 41.
33 И. Багирова, „Изменение программы и организационной структуры Дашнакцутюн на Кавказе“, Возрождение, ХХI век, 2000, № 31.
34 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 46.
35 А. Мансуров, Белые пятна истории и перестройка, Баку, 1990, c. 146–147.
36 Ibid., c. 56–57.
37 P. Vaitiekūnas, „Darsyk apie Armėniją, arba 26 komisarai“, Respublika, 1990, vasario 28.
38 И. Багирова, op. cit.
39 Ж. де Малевил, op. cit., c. 26, 90.
40 В. Симонов, „Кавказ: кровь, слезы и деньги“, Совершенно секретно, 1994, № 8; Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 50.
41 Ibid., c. 56–57.
42 Ibid., c. 57–58.
43 Ibid., c. 59–60.
44 Ibid., c. 60.
45 Ibid., c. 62.
46 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 120.
47 А. Мансуров, op. cit., c. 130–131.
48 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 62–68.
49 Ibid., c. 68–88.
50 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 130, 133.
51 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 88.
52 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 132.
53 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 89–90; А. Э. Хачикян, op. cit., c. 137–138.
54 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 118–119; А. Э. Хачикян, op. cit., c. 135.
55 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 93–94.
56 Необъявленная война, c. 10.
57 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 152.
58 Ibid., c. 94–95.
59 Ibid., c. 105.
60 События вокруг НКАО в кривом зеркале фальсификаторов, Баку, 1989, c. 6.
61 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 96–101.
62 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 401.
63 Необъявленная война, c. 22.
64 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 109–113, 116–121.
65 Ibid., c. 114–115.
66 Ibid., c. 129–130.
67 Ibid., c. 116–118.
68 Р. Аракелов, Нагорный Карабах: виновники трагедии известны, Баку, 1991, c. 431.
69 D. Musnickis, „Bandymai įtvirtinti nepriklausomybę: Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano kariuomenės ir jų kovos 1918–1920 m.“, Kardas, 2008, Nr. 5.
70 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 121–127, 156.
71 Ibid., c. 138, 142–144.
72 Ibid., c. 134.
73 D. Musnickis, op. cit.
 74 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 137.
75 Ibid., c. 141–143; Putzger historisher Weltatlas, Berlin, 1992, S. 111.
76 V. Krėvė, „Bolševikai“, Tauta, 1920, Nr. 34–36.
77 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 142.
78 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 393.
79 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 154.
80 Ibid., c. 154–156.
81 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 434; Ж. де Малевил, op. cit., c. 10.
82 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 156–161.
83 Ibid., c. 161–164.
84 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 135, 420.
85 Ibid., c. 143.
86 И. Бабанов, К. Воеводский, Карабахский кризис, Санкт-Петербург, 1992, c. 1.
87 Хроника НКАО. Февраль 1988–1990, Баку, 1990, c. 9.
88 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 242.
89 Р. Аракелов, op. cit., c. 76.
90 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 308.
91 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 298–299.
92 P. Vaitiekūnas, op. cit.
93 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 243–245.
94 Ibid., c. 246; А. Э. Хачикян, op. cit., c. 165–166.
95 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 247.
96 Ibid., c. 247–248.
97 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 166.
98 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 248.
99 Ibid., c. 250.
100 Ibid., c. 253–254.
101 R. Lapaitis, „Laukinės žąsys pašautos“, Respublika, 1993, gegužės 20, Nr. 95.
102 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 254–255.
103 Ibid., c. 256–257.
104 Беженцы 1918–1920, 1948–1952, 1988–1989, c. 336.
105 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 260.
106 Ibid., c. 261.
107 Ibid., c. 263.
108 Ibid., c. 264.
109 Ibid., c.264–266.
110 „Karabacho mazgas: geopolitinis žaidimas“, Lietuvos aidas, 1994, rugsėjo 7, Nr. 175.
111 А. Э. Хачикян, op. cit., c. 170.
112 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 282–283.
113 R. Lapaitis, „Aš mačiau karą“, Tiesa, 1992, liepos 16, Nr. 137.
114 R. Lapaitis, „Kruvina karo kasdienybė“, Vilniaus laikraštis, 1992, liepos 22, Nr. 88.
115 R. Lapaitis, „Karas be taisyklių...“, Respublika, 1992, balandžio 3, Nr. 65; to paties, „Prie pragaro vartų“, Švyturys, 1992, Nr. 13.
116 Армянский геноцид: Миф и реальность, Баку, 1992, c. 36, 42.
117 В. Ивлева, „Я шла вместе с ними...“, Московские новости, 15 марта 1992 г.
118 R. Lapaitis, „Kas agresorius?“, Respublika, 1992, rugpjūčio 20.
119 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 284–293.
120 „Etninio valymo tragedijos metinės“, Respublika, 2008, vasario 26.
121 „Savaitės sensacija“, Lietuvos aidas, 1992, kovo 10, Nr. 48.
122 „Užminuotas karstas“, ibid.,  balandžio 23.
123 „Sugrįžau iš Karabacho“, Atgimimas, 1991, spalio 3–10.
124 А. Нуйкин, „Геополитика и кровь Карабаха“, Зов Арцаха, август 1992 г., № 8; В. Симонов, op. cit.
125 Д. Мазалова, „Я гуманист. В душе“, Независимая газета, 2 апреля 1992 г.; А. Нуйкин, op. cit.
126 И. Бабанов, К. Воеводский, op. cit., c. 59.
127 Л. Мелик Шахназарян, Г. Демоян, Ходжалинское дело: особая папка, Ереван, 2002.
128 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 333.
129 Ibid., c. 298–312.
130 R. Lapaitis, „Ten, kur geriau mirti“, Respublika, 1993, vasario 5, Nr. 23.
131 Пол А. Гобл, „Как справиться с карабахским кризисом?“, Россия, 15–21 июля 1992 г., № 29; А. Нуйкин, op. cit.
132 Ibid.
133 Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI вв), c. 333.
134 Ibid., c. 316–321.
135 Ibid., c. 333.
 


„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 1(25)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”