2020 m. lapkričio 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Komunizmo nusikaltimų įvertinimas: užduotis Europai
2008 m. rugsėjo 22 d. „Stasi“ („Štazi“)* aukų memorialo Berlyne direktorius Hubertus Knabe (Knabė) ir tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas moderuojant istorikei Daliai Kuodytei Genocido aukų muziejuje diskutavo tema „Komunistinės diktatūros įvertinimas – užduotis Europai“. Renginį organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Konrado Adenauerio fondas. Svarbiausias ir įdomiausias pranešimų bei diskusijos ištraukas pateikiame skaitytojams.
D. Kuodytė: „Renginio tema labai aktuali. Praėjo 20 metų, kai griuvo komunistinės diktatūros simbolis – Berlyno siena. Praėjo 5 metai, kai į Europos Sąjungą įsiliejo kraštai, kurie savo kailiu patyrė visą komunistinio totalitarizmo siaubą. Dabar jau pradedame kalbėti, kad ištirti ir pasakyti tiesą apie tai, kas vyko, įvertinti ir pasmerkti komunistinius totalitarinius režimus turime ne tik mes patys savo kraštuose; tą padaryti būtina ir įmanomai aukščiausiu europiniu lygiu. Taip pat reikia galvoti, kaip panaikinti tuos baisius komunistinio totalitarinio režimo padarinius. Viso to reikia, kad panašūs dalykai daugiau niekada negalėtų pasikartoti šioje erdvėje. Mūsų pirmasis pranešėjas dr. H. Knabe yra plačiai nagrinėjęs „Stasi“ veiklą bei metodus Rytų Vokietijoje. Paprašysime jį pasidalyti savo patirtimi bei pasvarstyti, kokias perspektyvas jis mato siekiant visoje Europoje atitinkamai įvertinti šią nusikalstamą sistemą.“
Pagal saugumiečių skaičių VDR pasaulyje buvo nepralenkiama lyderė:  160 piliečių vienam „Stasi“ darbuotojui. „Stasi“ ir KGB metodai beveik nesiskyrė. Nekontroliuojamos slaptosios tarnybos komunistinėse šalyse taikė vienodus darbo metodus ir visos masiškai pažeidinėjo pagrindines žmogaus teises. „Stasi“ organizacija buvo itin klastinga. Jos vadovams ne vienerius metus pavyko mulkinti ne tik Vakarų Europos slaptąsias tarnybas, bet net ir galingą Jungtinių Amerikos Valstijų slaptąją tarnybą CŽV (Centrinę žvalgybos valdybą).
 
 
* Vos susikūrusi Rytų Vokietijos slaptoji saugumo tarnyba „Stasi“ turėjo 8800 etatinių darbuotojų. 1961 m., kai buvo statoma Berlyno siena, „Stazi“ jau turėjo per 20 tūkst. darbuotojų, 1971 m. – daugiau kaip 45 tūkst., 1982 m. – daugiau kaip 81 tūkst., o 1989-ųjų pabaigoje joje darbavosi 91 tūkst. kadrinių darbuotojų. Jiems talkino net 174 tūkst. neoficialių bendradarbių, gaunančių didelius honorarus bei įspūdingas socialines garantijas. Pavyzdžiui, Lietuvoje maždaug tais pačiais metais veikė apie 7 tūkst. sovietiniam KGB oficialiai talkinusių žmonių.

H. Knabe: „Ši vieta, kur vyksta mūsų renginys, man asocijuojasi su vieta, kurioje dirbu pats. Tokios vietos yra tarsi vaistas nuo totalitarizmo gundymų. Visoks totalitarizmas pavojingas tuo, kad jis sugeba skleisti išoriškai patrauklias idėjas, tačiau gerai yra bent tai, kad tokios idėjos pagaliau priėjo bedugnės kraštą. Mes tai ir norime parodyti savo memoriale, kuris įsteigtas buvusiame „Stasi“ kalėjime ir kuriam vadovauju jau aštunti metai. Šį kalėjimą įsteigė sovietinės NKVD struktūros. Jame buvo ir pagrindinis Rytų Vokietijos tardymo izoliatorius. Vos įkūrus vadinamąją Vokietijos Demokratinę Respubliką, kalėjimas buvo perduotas slaptosios VDR policijos, t. y. „Stasi“, žinion ir veikė iki pat VDR
egzistavimo pabaigos. 1990 m. susivienijus Vokietijai kalėjimas buvo uždarytas ir paverstas paminklu, o vėliau čia įsteigtas memorialas. Kalbant apie praeities įvertinimą reikia pažymėti, jog atskleisti neiškraipytą istoriją būtina bent jau tam, kad tokia istorija niekada nepasikartotų. Istoriją reikia pažinti, tačiau turiu pasakyti, kad Vokietijoje šiuo atžvilgiu padėtis toli gražu nėra pati geriausia. Ypač jaunoji vokiečių karta labai mažai žino apie komunistinę diktatūrą. Rytinėje Vokietijos dalyje mokyklose buvo atliktos apklausos. Beveik pusė mokinių į klausimą: „Ar VDR buvo diktatūra?“, atsakė, kad nebuvo. Į kitą klausimą: „Ar VDR buvo daugiau teigiamų, ar neigiamų bruožų?“, daugiau nei trečdalis suaugusių žmonių atsakė, kad VDR buvo daugiau teigiamų bruožų nei neigiamų. Tad būtina šioje srityje stiprinti aiškinamąjį darbą, nes žmogus apskritai yra linkęs blogus prisiminimus bei patirtį pamiršti. Politiniame gyvenime tai labai pavojinga tendencija, todėl reikia elgtis priešingai – nuolat iškelti bei priminti bloguosius bruožus. Kaip ir Lietuvoje, mes Vokietijoje patyrėme du režimus, dvi diktatūras – nacionalsocialistų ir komunistų. Kalbant apie nacionalsocializmą reikia pasakyti, kad mes čia turime gana gilias tradicijas – jau ne vieną dešimtmetį vyksta aiškinamasis darbas, įsteigta daugybė muziejų, taip pat ir buvusiose koncentracijos stovyklose, yra nemažai memorialinių vietų, atitinkamai parengti ir mokykliniai vadovėliai, visuomenė nuolat supažindinama su pasipriešinimo kovotojais, kurių vardais pavadintos mokyklos ar gatvės. Tačiau komunistinės diktatūros pasmerkimo klausimais mes dar, deja, esame labai mažai nuveikę. Sakyčiau, pagal komunistinės diktatūros vertinimus bei mėginimus lyginti su nacių laikotarpiu mes dar esame maždaug 1963 m. lygio. Taigi iškyla labai svarbūs aspektai bei neišspręsti uždaviniai. Norėčiau kalbėti apie tai, kas gi iš tikrųjų dabar atsitiko Vokietijoje.
Pirmoji užduotis buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius komunistus bei nacistus. Jeigu jūs ką nors šiandien nušautumėte gatvėje, jus pasodintų į kalėjimą, o kai žmones naikino pati valstybė, atsakingų tarsi nebelieka, nors yra žinomi asmenys, kurie davė įsakymus ir kurie konkrečiai šaudė. Aukų giminės reikalauja atkurti teisingumą ir nubausti nusikaltėlius, tačiau Vokietijoje iki šiol to nepavyksta padaryti. Nepavyko nubausti netgi daugelio nacistų, o ką jau kalbėti apie komunistus – tokių mėginimų apskritai tėra vienetai. Bylos buvo iškeltos tik 46 asmenims, susijusiems su komunistų nusikaltimais. Dauguma jų kalėjimuose sėdėjo labai trumpai, o šiandien jie visi yra laisvėje. Realiomis bausmėmis buvo nuteisti tik 8 asmenys, tačiau ir jie, atlikę pusę arba du trečdalius bausmės, buvo paleisti į laisvę. Pavyzdžiui, iš visų atsakingųjų „Stasi“ pareigūnų buvo suimtas tik vienas ir tas už tai, kad prie tarnybinio pastato girtas nušovė du praeivius. VDR teismai jo, žinoma, nenuteisė. Jis buvo nuteistas tik dabar, o kiti 90 aukščiausių „Stasi“ pareigūnų niekada nebuvo teisiami. Iš 180 tūkst. „Stasi“ informatorių taip pat nuteistas tik vienas už tai, kad mėgino nunuodyti žmogų, tuo metu padėjusį kitiems pabėgti į Vakarų Vokietiją. Šis informatorius buvo nuteistas 6 metus kalėti, bet jau seniausiai paleistas į laisvę. Nenoriu daug kalbėti apie priežastis, tik noriu konstatuoti, kad tokių nusikaltėlių nubausti realiomis bausmėmis dažniausiai nepavyksta.
Antrasis punktas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį kalbant apie komunistinį totalitarizmą, yra valdančiojo personalo atsinaujinimas Vokietijoje. Žinoma, mes visi nenorėtume, kad asmenys, atsakingi už komunistinio režimo nusikaltimus, ir toliau liktų valdžios struktūrose, nors šiandien, deja, taip ir yra. Vokietijoje buvo sudarytos galimybės patikrinti tuos, kurie dirbo komunistinio režimo saugumui, t. y. „Stasi“, tačiau buvo tikrinama tik vyriausybė, parlamentas ir bažnyčios. Į tokį patikrinimą nebuvo įtraukta žiniasklaida, todėl dabar retsykiais paaiškėja, kad tas ar kitas žurnalistas buvo saugumo informatorius ar agentas. Blogiausia, kad Vokietijoje nereglamentuota, kas turėtų įvykti paaiškėjus, kad, pavyzdžiui, koks nors parlamento narys bendradarbiavo su „Stasi“, buvo Rytų Vokietijos saugumo agentas ar pan. Vokietijos įstatymuose nenumatyta jokių sankcijų. Daugelis buvusių saugumo agentų dabar priklauso vadinamajai Jungtinei kairiajai partijai ir turi įtakingus postus valdžios struktūrose. Vokietijoje yra vienintelis miestas, kuriame žinomi visi buvę „Stasi“ darbuotojai bei agenta,i – tai Halė prie Zalės upės. Ten opozicinių partijų nariai slapta iš archyvų kadaise nurašė visų partijų pavadinimus ir pateikė savivaldybei. Vėliau tokia praktika buvo uždrausta, bet vienas laikraštis išspausdino visus sąrašus. Todėl tik čia žinomi visi „Stasi“ bendradarbiai.
Trečiasis punktas, į kurį būtina atsižvelgti pasibaigus komunistinei diktatūrai, yra kompensacijos jos aukoms. Tie asmenys, kurie siekė materialinių kompensacijų, patyrė su didelį pasipriešinimą. Pirmiausia jiems buvo pasakyta, kad nėra pinigų, nes reikia padėti atkurti Rytų Vokietijos ekonomiką. Daugelis komunistinio režimo aukų šiandien labai sunkiai verčiasi. Jie gyvena kur kas blogiau nei nacionalsocialistinio režimo aukos. Be to, jie iki šiol yra diskriminuojami profesiniu atžvilgiu, nes tie žmonės jau per seni, kad galėtų padaryti karjerą. Anksčiau jie nedaug uždirbdavo, todėl gauna nedideles pensijas. Vokietijoje buvo ilgai diskutuojama, kaip pagerinti jų padėtį, buvo nutarta mokėti jiems pensijų priedus, tačiau tie priedai labai menki. Apmaudžiausia, kad asmenys, atsakingi už komunistinio režimo nusikaltimus, ne tik nebuvo patraukti atsakomybėn, bet ir gavo didžiules pensijas bei galėjo sau leisti prabangiai gyventi. Tiesa, vėliau jiems pensijos buvo sumažintos iki vidutinės pensijos dydžio. Buvę komunistų partijos aparato, aukščiausių valdžios įstaigų darbuotojai bei komunistinės saugumo policijos pareigūnai iš pradžių tarsi ir neteko dalies pensijų, bet Konstitucinis teismas pripažino, kad tai prieštarauja įstatymams, todėl jie vėl gauna didžiules pensijas. Taigi buvę komunistinio režimo funkcionieriai iki šiol pelnosi ir gyvena daug geriau nei jų aukos. Jie galėjo daryti karjerą, turėjo gerus darbus, o aukos iki šiol patiria diskriminacijos padarinius. Tie, kurie komunistų diktatūros metais nenorėjo stoti į komunistinio jaunimo sąjungą ar partiją, negalėjo įstoti į universitetus ir atitinkamai negalėjo gauti geresnio darbo.
Dar vienas svarbus punktas yra aiškinamasis darbas. Tačiau norint aiškinti apie praeitį, reikia turėti priėjimą prie dokumentų. Rytinės Vokietijos dalyje taikios revoliucijos metais buvo sunaikinta nemažai bylų. Iš viso sunaikinta apie 20 proc. visų slaptosios policijos dokumentų. Dažniausiai buvo grobstomos ar naikinamos saugumo skyriaus bylos bei valdančiosios partijos dokumentai. Tai, kas liko, buvo užkonservuota. Beveik visos išlikusios bylos dabar yra prieinamos. Mokslininkai gali su jomis susipažinti, bet yra numatyta ir viena išimtis – slaptosios policijos bylos, susijusios su persekiotais žmonėmis, yra uždaros, kad būtų apsaugoti aukų asmeniniai duomenys. Tai akivaizdus minusas – net mes, dirbantys buvusiame saugumo kalėjime-izoliatoriuje, nežinome, kas jame buvo įkalintas. Todėl tyrinėtojai susiduria su didelėmis problemomis.
Paskutinis punktas, į kurį būtina atkreipti dėmesį podiktatūriniu laikotarpiu, yra toks: turimą informaciją bei patirtį reikia perteikti jaunimui pirmiausia mokyklose, muziejuose. Taip pat būtina nuolat apie tai kalbėti plačiajai visuomenei. Kai kuriuose buvusiuose „Stasi“ kalėjimuose jau įsteigėme memorialus, bet yra dar labai daug neįamžintų buvusių įkalinimo įstaigų bei vietų. Kai kurie buvę kalėjimai netgi paversti gyvenamaisiais namais. Manau, kad tai buvo klaida, nes autentiškos vietos, kuriose buvo persekiojami žmonės, yra istorijos liudininkės. Mokyklose komunistinės diktatūros laikotarpiui beveik neskiriama jokio dėmesio. Visa tai susiję su mokymo programomis. Aš visada tai kritikuoju. Rytų Vokietija tėra Rytų ir Vakarų konflikto potemė. Kalbama apie buvusią įtampą, apie Vokietijos padalijimą ir tik šiek tiek apie buvusią VDR. Žodžiu, dar lieka labai daug nepadarytų darbų. Todėl jau spalio 2 d. kartu su Konrado Adenauerio fondu Berlyne rengiame konferenciją, kurioje norime išgirsti, kaip kitose šalyse gvildenamos komunistinės diktatūros temos.
Komunistinės diktatūros įvertinimas Vokietijoje nelabai pavyko. Manyčiau, jog viena svarbiausių priežasčių yra ta, kad šios problemos negvildenome visos Europos lygiu. Europos Sąjungoje yra reglamentuojama, kiek gali būti susirietęs bananas, bet nereglamentuota, kaip galima nubausti asmenis, atsakingus už diktatūrų padarytus nusikaltimus, kaip atnaujinti valstybinių ir vyriausybinių įstaigų personalą ar apginti aukų teises. Nėra jokių direktyvų dėl švietimo politikos, tarpusavyje beveik nebendradarbiauja muziejai ir memorialinės vietos. Manau, kad tai pavojinga tendencija, nes ES turi būti tiesiogiai suinteresuota atskleisti šią praeitį. Tuo tarpu ES nėra nė vienos rezoliucijos, griežtai ir nedviprasmiškai smerkiančios komunizmo nusikaltimus. Kitados klausiau mūsų kanclerės dėl tokios rezoliucijos ar deklaracijos galimybių; ji man atsakė, kad tai pernelyg sudėtingas reikalas ir esą laikas, skirtas Vokietijai pirmininkauti ES, yra per trumpas. Tiesa, kaip minėjo kolegos, ES jau yra priimta panaši deklaracija, tačiau ji atsirado keistoku būdu: Baltijos valstybės suformulavo tekstą ir kiekvienas Europos Parlamento narys, kuris tam tekstui pritarė, galėjo pasirašyti. Taigi tai buvo tik parašų rinkimas. Nors pasirašė daugiau nei pusė Parlamento narių, formaliai dėl tos deklaracijos dar nebuvo balsuota. Todėl mums iki šiol lieka keli dideli uždaviniai. Pirmiausia manau, kad visoje Europoje turėtume uždrausti demonstruoti komunistinius simbolius bei garbinti kitokias komunistines apraiškas. Taip pat būtina priimti bendras nuostatas, kaip komunistinio režimo aukoms atlyginti nuostolius, kad tarp atskirų valstybių nebūtų didelių skirtumų. Be to, būtina sukurti programą ir visoje Europoje pradėti steigti komunizmo nusikaltimų muziejus. Neseniai vieną panašią programą mačiau. Joje pažymėta, kad turi būti vykdomas aiškinamasis darbas apie stalininių laikų trėmimus. Bet juk Vokietijoje komunizmo metais trėmimų beveik nebuvo, tačiau buvo kitos represijų formos, nors jos niekur nepaminėtos. Be to, manau, kad būtų tikslinga įsteigti bendrą visos Europos institutą komunizmo nusikaltimams tirti. Taip pat reikėtų keistis jaunimo grupėmis, kurios bendruose renginiuose ar diskusijose vertintų tuos nusikaltimus. Pavyzdžiui, Vokietijoje skiriama lėšų, kad moksleiviai galėtų nuvykti į buvusią Osvencimo koncentracijos stovyklą susipažinti su nacizmo diktatūros padariniais, tačiau nieko neskiriama, kad būtų galima geriau pažinti komunizmo nusikaltimus. Taigi reikėtų visos Europos šalims sudaryti bendras mokymo programas, kuriose būtų aiškiai įvardyta, ką moksleiviai turėtų žinoti apie komunizmo nusikaltimus. Taip pat reikia visos Europos lygiu surengti bendrą kilnojamąją parodą, pasakojančią apie tuos dalykus. Be to, reikia skirti lėšų, kad būtų kuriami kritiški filmai, pasakojantys apie komunizmo diktatūrą.“
D. Kuodytė: „Šiame pranešime išnagrinėti esminiai klausimai. Prieš kurį laiką Vokietijai pirmininkaujant ES Europos komisija buvo parengusi klausimus dėl totalitarinių režimų įvertinimo. Ir senųjų, ir naujųjų ES šalių atstovai visą dieną skaitė pranešimus, pristatinėjo savo skirtingas ir kartu panašias patirtis. Deja, turime konstatuoti, kad ten nebuvome suprasti. Galbūt dėl to, kad tai tik pati šio proceso pradžia. Europos komisijos išvadose buvo pasakyta, jog kiekviena šalis savo viduje privalo daryti viską, kad būtų ištirtas ir įvertintas šis istorijos tarpsnis Tačiau labai svarbu, kad tai būtų padaryta ne tik totalitarinių režimų siaubą patyrusiuose kraštuose, bet ir visos Europos Sąjungos lygiu. Noriu pristatyti dr. D. Žalimą, kuris yra prisidėjęs prie minėtų klausimų sudarymo. Jis mus supažindins su Lietuvos ir tarptautine patirtimi vertinant komunizmo nusikaltimus.“
D. Žalimas: „Kadangi esu teisininkas, nagrinėsiu tik šios temos teisinius aspektus, susijusius su komunistinės diktatūros įvertinimu. Būtent šia tema balandžio 8 d. Europoje buvo iškelti pirmieji ir galbūt ne vieninteliai, ne paskutiniai klausimai. Visa tai, ką apie komunistinio režimo vertinimus Vokietijoje pasakojo dr. H. Knabe, iš esmės tinka ir Lietuvai – ir čia mes susiduriame su panašiomis problemomis: komunizmo nusikaltimų vykdytojams iškeltos tik kelios dešimtys bylų, beveik nėra nuteistųjų už tokias veikas, vangus, kone miręs liustracijos procesas. Valstybės požiūrį bene geriausiai rodo tai, kad liustracijos komisija Lietuvoje dirba visuomeniniais pagrindais. Apie kokį rimtą vidinį vertinimą galima kalbėti esant tokiam požiūriui į svarbiausias šios srities institucijas? Taigi daug ką reikia taisyti ir visa tai mes neišvengiamai turėsime atlikti, jei norime, kad tie nusikaltimai būtų įvertinti europiniu lygiu.
Tačiau kai kuo galime ir pasidžiaugti. Tam tikrais aspektais mes aplenkėme Vokietiją. Turiu galvoje pirmiausia simbolikos draudimo klausimą. Lietuvoje yra draudžiami ir nacistiniai, ir komunistiniai simboliai, tad šiuo atžvilgiu Vokietija turi ko pasimokyti iš Lietuvos. Ten antikonstituciniais kol kas laikomi tik nacistiniai simboliai.
Dar vienas darbas, kurį būtina padaryti, yra naujo įstatymo, įregistruoto Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės. Nežinau, ar šioje sesijoje Seimas bus pajėgus jį priimti, liko tik balsavimo stadija. Kalbu apie teisinę atsakomybę už totalitarizmo nusikaltimų neigimą, pateisinimą bei menkinimą. Įstatyme numatyta vienoda atsakomybė, tiek už nacizmo, tiek už komunizmo nusikaltimų neigimą. Taigi priėmus šį įstatymą bus galima kelti problemą ir europiniu lygiu.
Minėtuose Europos komisijos klausimuose buvo suformuluota bendra tema –poreikis vienodai įvertinti tiek nacizmo, tiek komunizmo padarytus nusikaltimus. Iš esmės negalima sakyti, kad iki tol europiniu lygiu visiškai nieko nebuvo daroma. Galėčiau priminti Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtus dokumentus – dvi rezoliucijas, kurios susijusios su tarptautiniu komunizmo nusikaltimų pasmerkimu. 2006 m. buvo priimta rezoliucija Nr. 1481, 1996 m. – rezoliucija Nr. 1096. Šiuose dokumentuose Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja atvirai pripažino, kad tokie nusikaltimai buvo. Taigi bent jau politiniu lygiu šis faktas yra užfiksuotas ir žinomas – ši organizacija vienareikšmiškai pripažino masinių nusikaltimų, įvykdytų centrinėje bei Rytų Europoje, ir žmogaus teisių pažeidimo faktus. Taip pat pažymėta, kad tie nusikaltimai buvo teisinami klasių kovos teorija ir proletariato diktatūros principu. Dėl to buvo sunaikinta daugybė žmonių, ir tie skaudūs padariniai jaučiami ir dabar, jie trugdo kurti naujas visuomenes. Taigi, galima sakyti, kad Europos Tarybos parlamentinė asamblėja tokį įvertinimą jau pateikė. Tačiau šios rezoliucijos tėra rekomendacinio pobūdžio, jos atspindi daugiau politikų požiūrį.
ES lygiu pernai, balandžio 19 d., Vokietijos iniciatyva buvo priimtas pamatinis sprendimas dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei išraiškomis su baudžiamosios teisės pagalba. ES Taryba dabar turi galias priimti pamatinius sprendimus, kuriuos įgyvendindamos valstybės narės turi priimti atitinkamus baudžiamuosius įstatymus, numatančius atsakomybę už šias veikas. O veikos yra tokios: genocido nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų neigimas, teisinimas ir menkinimas, įskaitant ir nusikaltimus, kurie yra apibrėžti Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statute. Taigi skaitant šį sprendimą nesunku pastebėti, kad valstybės narės vienareikšmiškai yra įpareigojamos bausti už minėtus nusikaltimus. Tačiau svarbiausias minėto sprendimo trūkumas yra tas, kad jis neapima sovietinio totalitarinio režimo padarytų nusikaltimų.
Kartu su šiuo pamatiniu sprendimu ES Taryba priėmė deklaraciją, kurioje įvertino komunizmo nusikaltimus ir pažymėjo, kad priimtas pamatinis sprendimas susijęs tik su nusikaltimais, padarytais rasiniu, odos spalvos, religiniu, nacionalinės ar etninės kilmės pagrindu. Pamatinis sprendimas neapima nusikaltimų, kurie yra padaryti kitais pagrindais, įskaitant politinius įsitikinimus arba socialinį statusą. Kartu ES Taryba pavedė komisijai ištirti galimybę ir nustatyti, ar reikalingi dar kokie nors teisiniai instrumentai.
Visa tai žinant, be abejo, kyla klausimas, kodėl nacistinio režimo nusikaltimai yra labiau neigiamai vertinami nei komunistinio režimo nusikaltimai? Asmenis, kurie mėgins neigti, teisinti ir menkinti nacių nusikaltimus, įpareigota bausti europiniu lygiu. Tą patį derėtų nustatyti ir komunistinių režimų nusikaltimų atžvilgiu.
Yra ir dar vienas šios problematikos aspektas. Nei nacistinis, nei komunistinis režimai nebuvo vidiniai Baltijos šalių režimai. Tai – užsienio okupaciniai režimai ir tai yra vienas esminių skirtumų, lyginant Baltijos šalis su kai kuriomis kitomis Rytų Europos valstybėmis. Tuo tarpu dėl agresijos prieš Baltijos valstybes bei jų okupacijos 1940 m. europiniu lygiu rimtai kalbant politiniuose bei teisiniuose sluoksniuose taip pat jokių abejonių nėra.
Reikia konstatuoti, kad ir Europos Parlamentas 1983 m. yra priėmęs specialią rezoliuciją dėl Ribbentropo–Molotovo pakto pasmerkimo; joje priminta ir apie neteisėtą Baltijos valstybių aneksiją. Tas pats buvo ir 1987 m. Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje. Todėl pats Baltijos valstybių okupacijos faktas yra laikomas visuotinai pripažintu, taip pat ir Europos žmogaus teisių teisme. Čia galima prisiminti šio teismo sprendimą Juozo Kuolelio, Mykolo Burokevičiaus ir L. Bartoševičiaus byloje prieš Lietuvą; jame labai aiškiai pasakyta, kad 1940 m. birželio 15 d. buvo įvykdyta sovietų kariuomenės invazija į Lietuvą, kad tai buvo Ribbentropo–Molotovo pakto, kuris pagal tarptautinę teisę yra niekinis, padarinys, kad Baltijos valstybių komunistų partijos tebuvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos marionetės.
Tad jei agresija prieš Baltijos valstybes laikoma neginčijamu faktu, negali būti ginčijama ir tai, kad Sovietų Sąjunga mūsų šalyse vykdė nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus bei genocidą. Čia pat turime pasiremti ir 1946 m. Niurnbergo proceso nuostata, pagal kurią agresija apibūdinama kaip vienas sunkiausių nusikaltimų. Taigi teisiniu požiūriu čia nelabai ką reikia įrodinėti.
Kitas argumentas, kuriuo mes grindžiame reikalavimą, kad Europoje būtų vienodai traktuojami komunistiniai ir nacistiniai nusikaltimai, yra toks:visuotinis tokių nusikaltimų pasmerkimas būtinas jų sėkmingai prevencijai. Minėtas pamatinis sprendimas, sukuria gana paradoksalią situaciją – nacių nusikaltimai atrodo labiau smerktini nei komunistų.
 
 
Ričardas Čekutis

Renginio akimirka. Iš kairės: dr. Hubertus Knabe, dr. Dainius Žalimas, istorikė Dalia Kuodytė Kalba „Stasi“ aukų memorialo Berlyne vadovas dr. Hubertus Knabe


„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 1(25)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”