2020 m. lapkričio 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Ką matysime Tuskulėnuose
2008 m. gruodžio 31 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žinion LR kultūros ministerija perdavė Tuskulėnų rimties parką ir visus jame esančius pastatus.
Dar 2002-aisiais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Tuskulėnų rimties parko sukūrimo programą, kurią vykdyti turėjo Kultūros ministerija. Svarbiausi programos akcentai buvo buvusio dvaro pastatai bei kolumbariumas, kuriame palaidotos 1944–1947 m. NKVD–KGB represijų aukos.
Parkas užima 7,5 ha teritoriją; į ją įeina buvusio Tuskulėnų parko centriniai rūmai ir oficina, dvaro parkas bei jo prieigos, kuriose yra išlikusi Šv. Teresės koplytėlė ir buvusi P. Valickio vila.
Neabejotinai įdomiausias viso šio komplekso projektas – „Homo sovieticus“ muziejus-edukacinis centras, kurį LGGRTC ketina įrengti centriniuose dvaro rūmuose. Tačiau šiems planams įvykdyti kol kas stinga lėšų. Visam projektui įgyvendinti dar 2005 m. LGGRTC prašė iš Vyriausybės kiek daugiau nei 2,5 mln. litų, bet tik praėjusių metų pabaigoje oficialiai paskirta 500 tūkst., iš jų gauta vos 300 tūkst. litų. Šie pinigai panaudoti virtualiai ekspozicijai sukurti, tad visas muziejaus projektas dar laukia geresnių laikų.
 
PROJEKTAS „HOMO SOVIETICUS“
 
Grupė LGGRTC  darbuotojų dar 2004-aisiais parengė Tuskulėnų muziejaus-edukacinio centro koncepciją.
Tuskulėnų dvaro sodybos centriniuose rūmuose numatoma įrengti ekspoziciją „ Projektas „homo sovieticus“. Pirmajame aukšte bus  penkių temų ekspozicija, o antrajame – edukacinis-informacinis centras.  Buvusios P. Valickio vilos rūsyje numatyta įrengti ekspozicijas  – „Tuskulėnų dvaras, 1944–1947 m. martirologija“ bei atkastos  XVII a.  krosnies dalį.
Ekspozicijų tikslas – ne tik pateikti muziejaus lankytojams istorinius dokumentus, bet ir daryti jiems emocinį poveikį.  Atskleidžiamos temos bei eksponatai nekartos Genocido aukų muziejaus salėse pabrėžiamų temų, būtent tremties, laisvės kovų, gyventojų naikinimo 1944–1953 m. ir pan.
Edukaciniame-informaciniame centre numatoma rengti konferencijas, kino ir vaizdo  peržiūras, parodas. Be to, bus sudarytos galimybės lankytojams pagal poreikius grupėmis arba individualiai susipažinti su virtualaus muziejaus parengtais rodmenimis, pavyzdžiui, sušaudytųjų biografijomis, palaikų identifikavimo duomenimis, žiniomis apie budelius, apie kapaviečių slėpimą. Numatyta atsižvelgti į šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, poreikius ir sukauptos medžiagos pobūdį. Vaizdo įrašai, dokumentai, nuotraukos lankytojams bus pateikiami panaudojant kompiuterius, vaizdo ir garso aparatūrą, skaidrių keitiklius ir kitas modernias eksponavimo priemones.
Virtuali muziejaus ekspozicija apims penkias temas.
Pirmoji tema – sovietinio mentaliteto formavimas ir nutautinimas. Ši ekspozicijos dalis skirta kalbinei asimiliacijai; joje bus atskleista, kaip buvo propaguojami ir diegiami sovietinės  liaudies požymiai, iškraipoma istorinė atmintis, naikinamos istorinio-kultūrinio paveldo vertybės,  pavyzdžiui, paminklai, knygos ir kt. Bus parodyta, kaip formavosi „homo sovieticus“ tapatumas, kai sunaikinto tautinės kultūros paveldo vietoje buvo statomi nauji sovietiniai paminklai, peršamos sovietinės tradicijos neigiant tradicines tautines.
Nebus pamiršta ir visuotinio sekimo sistema. Yra žinoma, kad slaptųjų informatorių tinklą sudarė daugiau kaip 130 tūkst. asmenų. Taip pat bus siekiama parodyti, kaip ši sistema veikė ir kito įvairiais laikotarpiaias – per pirmąjį bolševikmetį, partizaninio karo metais, vykstant pilietiniam pasipriešinimui ir prasidėjus Atgimimui.
Antroji tema gvildentų sovietinio mentaliteto ugdymo priemones ir būdus. Ji apimtų sovietinės literatūros, dailės, monumentaliosios skulptūros, muzikos, kino ideologizavimą ir kontrolę, taip pat vadinamųjų revoliucijos, ateizmo, memorialinių muziejų steigimą.
Trečioji tema – ateizacija. Tai ateistinė propaganda ir religinio švietimo draudimas, represijos prieš dvasininkus, tikinčiųjų diskriminavimas, bažnyčių uždarymas, religinių paminklų bei kryžių griovimas.
Ketvirtoji tema – Vakarų kultūrinės įtakos ribojimas. Tai ir radijo transliacijų trukdymas, ir turizmo varžymas bei smulkmeniškas reglamentavimas, ir atimta galimybė susipažinti su moderniu Vakarų menu, ir muzikos stilių kontrolė.
Paskutinė, penktoji, tema – sovietinės urbanizacijos rezultatai. Čia numatoma pavaizduoti vieną didžiausių okupanto ekonominių ir moralinių nusikaltimų – tradicinio lietuviško kaimo sugriovimą sukuriant kolūkių sistemą. Bus mėginama parodyti, kaip formavosi daugiabučių architektūra, atskleisti būdingus sovietinės gyventojų paslaugų sferos ypatumus viešojo maitinimo įstaigose, viešuosiuose tualetuose, parduotuvėse, taip pat atskleisti amžiną plataus vartojimo prekių stoką.
 
ISTORINĖ VIETA
 
Nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje (dabar čia įsikūręs Genocido aukų muziejus) buvo vykdomi SSRS karo tribunolų ir vadinamojo „ypatingojo pasitarimo“ nuosprendžiai. Čia buvo sušaudyti 767 asmenys, dar 7 mirė taip ir nesulaukę mirties nuosprendžio įvykdymo.
Dauguma sušaudytųjų (613 žmonių) buvo apkaltinti ir nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ąjį, t. y. garsųjį „Tėvynės išdavimo“, straipsnį. Tarp nužudytųjų yra 206 rezistencijos kovų dalyviai, 43  1941 m. Birželio sukilėliai, 32 Lenkijos armijos krajovos kovotojai ir kt.
1944 m. buvo sušaudyti 45 žmonės, 1945 m. – net 479, 1946 m. – 185 ir 1947 m. – 58. Per vieną dieną daugiausia egzekucijų įvykdyta 1945 m. kovo 2 d. – tada buvo nužudyti 42 asmenys – ir tų pačių metų kovo 21 d., kai nuo budelių kulkų krito 45 žmonės. Mirties nuosprendžius vykdė iš pačių čekistų sudaryta specialioji grupė, kuri po egzekucijų aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Masinės žudynės laikinai nutrauktos 1947 m. gegužės 26 d., kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties bausmė buvo pakeista 25 metais kalėjimo. Mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas iki pat 1950 m., tada vėl prasidėjo egzekucijos, tačiau jų aukų užkasimo vietos iki šiol tebėra nežinomos.
 
AUKOS
 
Tarp Tuskulėnų aukų buvo įvairių tautybių žmonių: 559 lietuviai, 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą. Nužudyti 763 vyrai ir 4 moterys.
1994–1996 ir 2003 m. darant  archeologinius tyrimus Tuskulėnų parko teritorijoje rasti 724 palaikai, iš jų 45 buvo identifikuoti. Kitų palaikų identifikavimą apsunkino tai, kad čekistai nužudytųjų kūnus dažniausiai apipildavo cheminėmis medžiagomis.
2004 m. lapkričio 2 d. egzekucijų aukos buvo palaidotos Tuskulėnų parke esančiame kolumbariume. Dar septynių aukų palaikus perlaidojo artimieji. Pagerbiant Tuskulėnų aukų atminimą rezistencijos dalyvių pavardės buvo iškaltos buvusių MGB–KGB rūmų cokolyje, įrengta ekspozicija Genocido aukų muziejuje, buvusioje šaudymo kameroje, taip pat jų atminimui 2002 m. LGGRTC išleido Severino Vaitiekaus monografiją „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947)“. Numatyta šalia kolumbariumo esančioje P. Valickio viloje įrengti ekspozicijas, skirtas Tuskulėnų aukoms, kapaviečių tyrimams, Tuskulėnų dvaro istorijai.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Tuskulėnai šiandien Tuskulėnų dvaro teritorija (pažymėta stačiakampiu). Prieškarinė aerofotografija
Tuskulėnai 1928 m. ir šiandien


„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 1(25)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”