http://www.genocid.lt/centras/lt/898/a/

Knygos

Rūta Gabrielė Vėliūtė, Partizanai [N 16], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009, 128 p.

„Partizanai (N 16)“ – tai knyga jaunimui apie laisvės kovas, vykusias Lietuvoje po antrosios sovietų okupacijos. Joje aprašomi svarbiausi to meto šalies ir užsienio įvykiai bei esminės kovos gairės.


Visa, apie ką šioje knygoje kalbama, nutiko įvairiose Lietuvos vietovėse. Visi veikėjai – kadaise gyvenę arba dar gyvi žmonės, tekste įvardijami slapyvardžiais, kuriais buvo pasivadinę nepriklausomybės kovų metais. Čia atrinktos įdomiausios partizanų istorijos, papasakojant jas kiek sutrumpintai, bet nekeičiant esmės ir liudytojų išgyvenimų. Net dauguma pokalbių, jų fragmentų ir posakių – iš kovotojų prisiminimų. Šie žmonės – tikrieji knygos autoriai, Lietuvos laisvės istoriją rašę savo likimais.


Leidinys gausiai iliustruotas. Autentiškose ir dabarties laikų nuotraukose – žaliukų gyvenimas, kova, stovyklos, bunkeriai, buitis, uniformos, ginklai, asmeniniai daiktai, spauda. Gausu rekonstrukcijų, žemėlapių, pieštinių iliustracijų.


Knygos autorė – pedagogė, dailininkė, knygų iliustruotoja. Daugiau kaip dešimtį metų ji dėsto grafiką, knygos meną ir grafinį dizainą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, yra iliustravusi daug leidinių. –


Manau, kad knyga (kitaip nei kompiuteriniai ar televizijos dalykai) yra nesenstantis kultūros reiškinys, leidžiantis skaitytojui maksimaliai sutelkti dėmesį į konkrečią temą ir kuo nuodugniau ją pažinti, – sako Rūta Gabrielė Vėliūtė. – Skaitantis knygą žmogus atsiduria apibrėžtoje intymioje erdvėje, tarsi įeina į kūrinį, be to, nepaprastai suaktyvėja jo asmeninis kūrybinis pradas, nes daug vaizdinių, pasitelkdamas vaizduotę, jis turi susikurti pats. Todėl manau, kad knyga kaip mokymo ar pažinimo priemonė dar ilgai bus be galo svarbi.


Kaip kilo mintis parašyti knygą, atrodytų, tokia tolima nuo kultūros tema – apie Lietuvos partizanus?


– Prieš gerą dešimtmetį savo dukrai ir sūnui pirkau daug pažintinių knygučių istorijos, pasaulio kultūrų, gamtos temomis, – pasakoja autorė. – Po truputį ėmė kilti nepasitenkinimas, kad daugelis šių leidinių verstiniai, o lietuviškų – vos vienas kitas. Todėl, sumaketavus brolio Gintauto Vėliaus daktaro disertaciją „Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV a.“, natūraliai kilo noras tarsi išversti ją į vaikų kalbą, surinkti nuotykingiausias archeologų gyvenimo istorijas, įdomiausius Kernavės duomenis iš senovės metraščių, padavimų, istorikų versijų ir dabartinių gyvosios archeologijos dienų, kitaip tariant, parašyti, sumaketuoti, iliustruoti ir išleisti knygą. Taip 2007 m. gimė mano pirmoji knygutė.


Man pasirodė keista, kad tuo metu jau buvo išleista be galo daug knygų apie partizanų kovas Lietuvoje, bet jaunimui ši tema buvo išsamiau atskleidžiama nebent istorijos vadovėliuose ar visuomeniniuose renginiuose.


Rašyti šią knygą paskatino Dalius Žygelis – LGGRTC „Gyvosios atminties“ programos vadovas. Jis atvėrė man kelią į archyvą, daug konsultavo ir pasakojo apie asmeninę bendravimo su gyvais partizaninio karo liudytojais patirtį, suteikė galimybę valandų valandas peržiūrinėti „Gyvosios atminties“ programos sukauptą filmuotą partizanų, ryšininkų, istorinių įvykių liudytojų prisiminimų fondą, gilintis į jį. Už tai jam esu be galo dėkinga, nes galėjau prisiliesti prie labai gyvos ir unikalios medžiagos. Klausydamasi kiekvieno liudytojo įrašo, kiekvienos asmeninės istorijos, vis labiau suvokiau, koks dramatiškas pasirinkimas laukė šių žmonių kiekviename likimo posūkyje. Tai labai sukrėtė. Žinoma, šiurpino ir begalinis to meto žiaurumas.


Atmenu tai, ką labai aiškiai suvokiau pačiais pirmaisiais darbo mėnesiais, kai dienų dienas nagrinėjau medžiagą. Man atrodo, kad daugelis šiandienos žmonių stengiasi ištrinti iš savo sąmonės pokario metą ne dėl politinių įsitikinimų ar kontroversijų, o kad negali pakelti viso to žiaurumo ir neteisybių, anuomet nutikusių jų giminėje ar aplinkoje. Man teko patirti, kad žmonės, vos spėję kiek pasidomėti savo giminės istorija ar partizaniniu judėjimu gimtajame kaime ir pajutę begalinį dabarties gyvenimo ir pokario kontrastą, tarsi pasako sau: „Na, viskas, šį tą žinau, šiek tiek jau išprusęs, man gana... O dabar vėl įšoksiu į savo saugią dabartį.“ Pajutau, kad net ir tą mažytę visos panoramos detalę – susišaudymus, apimančius vieną kaimą, – dabarties karta suvokia kiek iškreiptai: daug diskutuojama apie pačius mūšius, pamirštant, kad greta to dar buvo ir pats paprasčiausias gyvenimas, buitis ir išgyvenimas...


Bet jeigu kiekvienas pilietis, suvaldęs emocijas, išdrįstų eiti toliau, domėtis dar labiau, manau, jam nutiktų tas pat, kas nutiko man. Vaizduotėje pradėjo skleistis visa veiksmų panorama, tarsi milžiniškame žemėlapyje išvydau, kaip susiję visi pasipriešinimo veiksmai, kaip tai, kas vyko tarp Vilniaus ir Kauno, lėmė įvykius Dzūkijoje, kaip tam atliepė veiksmai Suvalkijoje, kaip tie patys herojai dėl savo tikėjimo ir įmantriausių likimo užgaidų keliavo iš vienos istorijos į kitą, atsidurdavo keisčiausiose situacijose. Galų gale – kaip skleidėsi partizaninio judėjimo visuma, kaip keitėsi kovos pobūdis, kokios žmonių grupės buvo su šia kova susijusios.


Gyvoji istorija gali kur kas daugiau mus išmokyti, net jei kai kuriuos jos kąsnius ir itin sprangu būtų nuryti.


Ričardas Čekutis



„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 2(26)