2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Atmintinos vietos

Paminklai sovietinio genocido aukoms ir rezistencijos dalyviams atminti Lietuvoje
(1941–1953, 1988–2009 m.)


Rūta Trimonienė

ĮVADAS


Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daug metų nutylėta istorinė tiesa apie 1941 m. besitraukiančios Raudonosios armijos vykdytas masines civilių gyventojų bei politinių kalinių žudynes, Birželio sukilimą, sovietinės okupacijos metais vykusį rezistencinį ir disidentinį judėjimą, masinius trėmimus išsiveržė į laisvę įvairiomis formomis: buvo spausdinami straipsniai, leidžiamos knygos, atstatomi paslėpti ar nugriauti paminklai, statomi nauji, įvairūs pastatai ženklinami atminimo lentomis, rodomi archyviniai ir naujai sukurti dokumentiniai filmai, kuriamos naujos muziejų ekspozicijos. Šitaip stengtasi išsaugoti istorinę tautos atmintį apie pirmąją sovietinę okupaciją, antrosios sovietinės okupacijos metu vykusias civilių gyventojų žudynes, masinius trėmimus, partizaninį ir disidentinį judėjimą.


Šiuo metu šios istorinės sąmonės tendencijos jau sumažėjusios, nes daug vietovių ir statinių paženklinti įvairiais paminklais.


Kartu pastebima, kad ne visa visuomenė domisi šiuo skaudžiu mūsų tautai laikotarpiu:
„Žiniasklaidoje, institucijų dokumentuose bei politikų pasisakymuose pasigirsta įvairių balsų: tarp jų vis dažniau – ir „pamirškime praeitį“, ir „visi vienodai kentėjome“, ir „visi kolaborantai“, „visi – laikmečio aukos“ ir pan. Atsakomybę, skriaudas, kaltę reliatyvizuojančių požiūrių vis dažniau pasigirsta net pačiuose aukščiausiuose politikos sluoksniuose“1. Šios tendencijos ryškėja nuo 1994 m. Tai lėmė kelios priežastys:
1) straipsnius sovietinės okupacijos tema spausdina tik dešiniosios pakraipos laikraščiai ir žurnalai („Tremtinys“, „XX amžius“, „Voruta“);
2) pradėti spausdinti sovietinės nomenklatūros atstovų memuarai2;
3) dokumentiniai filmai per masines informacijos priemones (dažniausiai Lietuvos nacionalinę televiziją) demonstruojami tik tam tikrų valstybinių švenčių progomis;
4) pastatytas tik vienas meninis filmas apie partizanus „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus);
5) niekaip neišsprendžiama Lukiškių aikštės rekonstravimo problema, nors iškelta idėja, kad Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, turėtų būti reprezentacinė vieta, kurioje būtų įamžinti visi žuvusieji už Lietuvos laisvę nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo iki 1991 m. sausio 13 d. įvykių. Neatsižvelgiama į tai, kad Lukiškių kalėjimas, aikštė ir buvęs KGB rūmų pastatas yra vienas kompleksas.


Nepaisant to, sovietinės okupacijos metu vykę išsilaisvinimo procesai yra įdomūs įvairioms žmonių grupėms, pirmiausia – karo istorikams. Nagrinėdami ginkluotojo pasipriešinimo okupacijai taktiką ir strategiją jie atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje, kuri buvo apsupta sovietinių respublikų (nebuvo galimybės susisiekti su laisvuoju pasauliu), kurios geografinė padėtis nėra gera (nesant kalnų neįmanoma saugiai pasislėpti nuo priešų), beveik 10 metų vyko partizaninis judėjimas. Lietuvos pokario istorija domisi ir jaunimas. Tą rodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) skelbtam konkursui „Lietuvos kovų už laisvę bei netekčių istorija“ 2009 m. atsiųstų darbų gausa: 197 rašiniai, 657 piešiniai ir 27 dainos. (Konkursas paskelbtas 1999 m., jame kasmet dalyvauja vis daugiau moksleivių.)


Pokario istoriją menančios vietovės ir statiniai, paženklinti įvairiais paminklais, įtraukiami į turistinius maršrutus.


Genocido aukų muziejų Vilniuje aplanko ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistai bei aukšti užsienio svečiai. Šiuo metu tai vienas labiausiai lankomų muziejų valstybėje.


Šiame straipsnyje nagrinėjamas rezistencijos dalyvių ir sovietinio genocido aukų įamžinimo paminklais procesas, prasidėjęs XX a. penktajame dešimtmetyje ir tebevykstantis iki šiol, jo ypatumai ir kylančios problemos, taip pat vietovių ir statinių, įamžintų paminklais, apskaitos ir įpaveldinimo klausimai. Jie iki šiol nenagrinėti ir nėra sulaukę deramo dėmesio. Paminklai, pastatyti lietuvių išeivijoje, tremties ir kalinimo vietose, nėra šio straipsnio objektas.


Vartojamos šios pagrindinės sąvokos:
„genocidas“ – ištisų gyventojų grupių naikinimas rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais, susijęs su fašizmu, komunizmu3;
„rezistencija“ – pasipriešinimas, ginkluotas pasipriešinimas okupantams4;
„paminklai“ – architektūriniai ir skulptūriniai paminklai bei paminkliniai ženklai, įamžinantys vietoves ir statinius;
„memorialinės vietovės ir statiniai“ – vietovės ir statiniai, susiję su Lietuvos gyventojų sovietiniu genocidu ir rezistenciniu judėjimu;
„apskaita“ – memorialinių vietovių ir statinių nustatymas, inventorizacija (registracija), jų aprašų pildymas bei saugojimas;
„įamžinimas“ – memorialinių vietovių ir statinių ženklinimas paminklais;
„tvarkymas“ – paminklais paženklintų memorialinių vietovių ir statinių rekonstravimas bei jų keitimas naujais;
„įpaveldinimas“ – memorialinių vietovių ir statinių įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (dabar – Kultūros vertybių registras), nurodant jų vertingąsias savybes bei istorinę reikšmę visuomenei, procesas.


..tęsinį skaitykite žurnale.



„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 2(26)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”