2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Darius Juodis

KGB veikla prieš pabėgusius ir išvykusius Lietuvos gyventojus
XX a. šeštajame–devintajame dešimtmetyje


- Santrauka -

 

Sovietinės Lietuvos gyventojai įvairiais būdais mėgindavo pabėgti į Vakarus. Dažniausiai jie rinkdavosi jūros kelią (jūrininkai) arba atsiskirdavo nuo turistinės grupės viešėdami užsienyje. Kai kurie stengėsi išvykti gyventi į Vakarus gavę sovietinių institucijų leidimą.


Sovietiniai baudžiamieji kodeksai pabėgimą į užsienį prilygino prie sunkių valstybinių nusikaltimų, už jį grėsė griežčiausios bausmės. Iki septintojo dešimtmečio pradžios visiems pabėgėliams už akių skirta bausmė sušaudyti. Vėliau bausmės sušvelnėjo, tą patį dešimtmetį atsisakyta ir praktikos rengti teismo procesus už akių. Būdavo tik iškeliama baudžiamoji byla ir vykdavo tardymas. Nuteistuosius reabilituoti ir nutraukti baudžiamąsias bylas pradėta tik devintojo dešimtmečio pabaigoje.


KGB persekiojo pasitraukusių į užsienį asmenų giminaičius ir pažįstamus, juos tardė, jų namuose atlikdavo kratas, kontroliavo jų susirašinėjimą.


Sovietinis saugumas planavo ir vykdė kompromitacijos akcijas siekdamas kompromituoti pabėgėlius ar išvykėlius į užsienį lietuvių išeivių ar Lietuvos gyventojų akyse. Tarp išeivių buvo skleidžiama dezinformacija apie tariamą šių asmenų bendradarbiavimą su KGB, pranešama apie tariamą moralinį jų nuopuolį. Svaresnių rezultatų šioje srityje nepasiekta.


KGB rinko informaciją apie naujuosius išeivius, nusivylusius emigranto gyvenimu. Pasinaudojant nusivylimo nuotaikomis mėginta susigrąžinti juos atgal į Lietuvą. Per visą šį laikotarpį sugrįžo vos vienas pabėgėlis, bet ir šioje istorijoje sovietinio saugumo vaidmuo ne visai aiškus.



KGB Activity against the Residents of Lithuania who Fled and Departed
in the Sixth–Ninth Decade of the 20th Century


- Summary -


The residents of Soviet Lithuania attempted in different ways to flee to the West. Most often they preferred escaping by sea (sailors) or separated from a tourist group when being abroad. Some made efforts to go to live in the West by obtaining permission from Soviet institutions.


The Soviet penal codes attributed fleeing abroad to the grave crime against the state; the severest penalties were imposed for it. Until the beginning of the seventh decade, all refugees in their absence were sentenced to the death penalty by shooting. Later penalties were mitigated, in the same decade the practice of organizing the court processes in absentia was rejected. The criminal case just would be initiated and investigation would be conducted. The rehabilitation of the convicted and dismissal of the cases was started only at the end of the ninth decade.


KGB persecuted the relatives and acquaintances of the persons who fled abroad, interrogated them, made searches in their homes, and controlled their correspondence.


Soviet security planned and effected discrediting actions seeking to compromise refugees or departees abroad in the eyes of Lithuanian émigré or Lithuanian population. Disinformation was spread among the émigré about the supposed collaboration of those persons with KGB, reports were provided about their imaginary moral degradation. More serious results were not achieved in this field.


KGB collected information on new refugees, who were disappointed with the life as emigrants. Taking advantage of their frustration moods, efforts were made to return them back to Lithuania. Within that period, just one refugee returned, but the role of Soviet security in this story is not quite clear.




„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 2(26)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”