50-OSIOS JŪROS SRITIES ŠTABO ŽŪTIES METINĖS

Šių metų sausio 17 d. sukanka 50 metų, kai netoli Kelmės, Pužukų kaime, Kazio Ruko sodyboje čekistų buvo apsupti ir gyvi nepasidavė paskutiniojo Jūros srities štabo nariai – srities vadas, vienas iš LLKS vadų, Vyčių sąjungos įkūrėjas ir ideologas Antanas Bakšys-Germantas, Senis, Klajūnas, srities štabo viršininkas Aleksas Jurkūnas-Raganius, Valeras ir štabo darbuotoja mokytoja Elena Gendrolytė-Balanda

Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. 1944 m. pavasarį A. Bakšys įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę.

A. Bakšys su bendražygiais (iš kairės): Vl. Mišeikis-Tarzanas, A. Bakšys-Klajūnas, P. Stankus-Gruodis, ryšininkas Rupšaitis, A. Kisielius-Genius, V. Slapšinskas-Vytas

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau Minionyse.
 

1945 m. kovo mėn. buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą – Tulos anglių baseino kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Jam pavyko gauti karinį bilietą bei pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su pogrindžiu.

1947 m. rudenį A. Bakšys buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Kęstučio apygardos partizanu.

Tarp partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu bei autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužę – Jūros srities vadu. Visos šios pareigos A. Bakšiui teko žuvus kovos draugams. Partizaninis pasipriešinimas okupantams silpo – kolektyvizacija ir trėmimai mažino rėmėjų skaičių, bendražygių žūtys, MGB agentų infiltravimai, išdavystės retino partizanų gretas, sėjo nepasitikėjimą vienų kitais.

A. Bakšys-Klajūnas buvo itin atsargus – keitė dislokacijos vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Vis dėlto jis daug ir intensyviai dirbo – dažnai inspektavo partizanų junginius, nuolat palaikė ryšį su LLKS prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu, o jam susirgus susirašinėjo su Lietuvos partizanų vadais dėl naujo prezidiumo pirmininko kandidatūros, buvo paskirtas Vytauto pavaduotoju ir prezidiumo sekretoriumi. Be tiesioginių srities vado pareigų, A. Bakšys-Klajūnas daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą“, atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų, kurios galėtų pakeisti sunaikintą ginkluotą pogrindį.

A. Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos neatitinka sąlygų ir reikalinga kita – dvasinio-intelektinio pasipriešinimo forma. Tokia organizacija, LLKS tradicijų tęsėja, vienijančia ir legaliai gyvenančius asmenis, ir partizanus, turėjo tapti Vyčių sąjunga. A. Bakšys buvo Vyčių sąjungos įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienam tebeveikiančiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti Vyčių sąjungos skyrius, tai padaryti buvo sunku – trukdė nuolatiniai čekistų siautimai, gausybė saugumo agentų, be to, ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti aktyvią veiklą.

Šis darbas visiškai nutrūko 1953 m. sausio 17 d., kai sekdami ryšininką Antaną Jankauską-Tonį čekistai apsupo Kazio Ruko sodybą, kurioje buvo įrengtas Jūros srities štabo bunkeris. Ankstyvą sausio 17-osios rytą sodyba buvo apsupta gausių čekistų ir stribų pajėgų. Tuo metu bunkeryje buvo visi keturi nuolatiniai jo gyventojai – A. Bakšys-Klajūnas, Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Balanda ir A. Jankauskas-Tonis. Prasiveržti vilčių nebuvo. Kokia tragedija įvyko apsupto bunkerio viduje, galime spręsti iš sodybos šeimininko sūnaus Stasio Ruko prisiminimų: „…aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neaprašomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama 6 vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai, – žodžiu, viskas, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis. Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindų kniūbsčias tįsojo Valero lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas…“
 

A. Bakšio-Klajūno 1952 m. redaguotoje Vyčių sąjungos programoje rašoma, kad „tolimesnis kovos tikslas – tai apgynimas tautos teisės pačiai spręsti savo ateities likimą pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“.

Šios mintys paneigia skleidžiamus gandus, kad paskutinieji bunkerių didvyriai buvo tarsi „užpjudyti ar pasiutę šunys“. Jie turėjo Lietuvos viziją, dėl kurios kovojo, kuri buvo jų viltis ir kelrodė žvaigždė. Jai prisiekė ir priesaiką tesėjo.

Sunaikintame Jūros srities štabo bunkeryje rasta partizaninė spauda