LEONARDAS GRIGONIS-UŽPALIS, DANYS

Prieš 55-erius metus, 1950 m. liepos 22 d., žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo narys, 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, Danys

Leonardas Grigonis gimė 1908 m. Rokiškio vls. Pužonių k. Baigęs mokslus, nuo 1931 m. iki 1944 m., su trumpa pertrauka 1941 m. vasarą, kai teko slapstytis nuo bolševikų (1941 m. birželio mėn. į Sibirą buvo ištremta L. Grigonio motina), mokytojavo Sėlynės pradinėje mokykloje. 1939-aisiais, sudegus mokyklai, rūpinosi naujos mokyklos statyba. Vokiečių okupacijos metu statybai trūko lėšų. L. Grigonis kreipdavosi į įvairias žinybas, o negavęs dažnai pridėdavo iš savo kišenės. Kol nebuvo mokyklos, vaikai mokėsi pas ūkininkus ir mokytojo namuose.

Sėlynėje L. Grigonis ne tik mokytojavo. Jis buvo ir kaimo šaulių būrio vadas, Rokiškio apsk. Šaulių rinktinės komiteto narys. Net kaimui, kuris turėjo nelietuvišką pavadinimą Litviniškis, jis parinko skambų Sėlynės vardą. Patriotizmo pavyzdžiu tapo jo tolesnis gyvenimo kelias.

Leonardas Grigonis-Užpalis (1908-1950)

1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Leonardas Grigonis pasitraukė į Šiaulių apskritį, kur įsijungė į partizaninį judėjimą. Jis buvo Šiaulių–Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. L. Grigonio bunkeryje, įrengtame Minaičių k. po Stasio Mikniaus klėtimi, 1949 m. vasario mėn. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu pasirašyta Vasario 16-osios Deklaracija, kuria patvirtinta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas; Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu, patvirtintas Statutas. L. Grigonis prisidėjo rengiant LLKS politinę deklaraciją, statutą. Jonas Žemaitis, LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, labai vertino tarybos narius L. Grigonį ir Juozą Šibailą – mokytojus, tos pačios kartos žmones, suprantančius kitą iš pusės žodžio.

1950 m. gegužės 30 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu L. Grigoniui suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.

1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželio 6 d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. 1950 m. liepos 22 d. ji nuvedė čekistus į Ariogalos vls. Daugėliškių miške eigulio Juozo Bersėno eiguvoje buvusį L. Grigonio bunkerį, kuriame po įnirtingo pasipriešinimo žuvo antrasis Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir Maironio rinktinės kovotojai Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas slapyvardžiu Banga (pavardė nežinoma).

Partizanų ryšininkas ir rėmėjas Kęstutis Bersėnas savo prisiminimuose apie šiuos tragiškus įvykius rašė: „1950 liepos mėn. 22 d. 5 val. ryto KGB apsupo mūsų sodybą, areštavo mane. Klausinėjo, kas šiandien turėjo atvykti. <…> Du KGB darbuotojai, kapitonas ir vyr. leitenantas, nuvedė mane į Daugėliškių mišką. Maždaug 100 metrų nuo bunkerio, šalutiniame upelyje, stovėjo šeši KGB vadovybės kariškiai. Priekyje, užsisupęs karišką milinę stovėjo papulkininkis. Prie jo kojų stovėjo radijo siųstuvas. Apie 100 metrų į rytus nuo bunkerio matėsi ginkluoti kareiviai. Buvo aišku, kad viskas suorganizuota iš anksto. Papulkininkiui mane betardant, prie bunkerio pasigirdo stiprus sprogimas, vėliau ir antras, silpnesnis. Prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžių ir automatų. Šaudymui nutilus, mane nuvedė prie bunkerio. Kareiviai keikėsi ir šaukė. <…> Iš bunkerio buvo iššokęs tik vienas partizanas. Tai buvo būrio apsaugos vadas A. Meškauskas-Elytė, Paulius. Laikydamas ginklą rankoje, jis kniūpsčias gulėjo antroje upelio pusėje. Tikriausiai jis ir metė granatą, sužeisdamas kareivius ir tuo pasinaudodamas iššoko iš bunkerio. <…> Man nuėmė antrankius ir stumte įstūmė į bunkerį dar perspėję, kad, jei paliesiu ginklą, vietoje nušausią. Prie angos buvo sukniubęs L. Grigonis, kuriam kulka pataikė į kairį smilkinį. Bunkeryje buvo tamsu ir pilna dūmų, jie graužė akis. Ant Nemunėlio, kuris vienintelis iš partizanų liko gyvas, buvo sugriuvę Sakalas, Gabrys ir Banga.“

1997 m. spalio mėn. K. Bersėnas netoli susprogdinto L. Grigonio bunkerio surado Prisikėlimo štabo archyvo likučius, kuriuos perdavė Genocido aukų muziejui. Nors dokumentai visiškai sunykę, išlikusi metalinė kapsulė – lyg tos baisios žūties dienos aidas – eksponuojama partizaniniam pasipriešinimui skirtoje ekspozicijoje.

1950 m. lapkričio 23 d. Leonardas Grigonis partizanų vadovybės buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Prisikėlimo apygardos partizanai su vadu Leonardu Grigoniu-Užpaliu (antroje eilėje trečias iš dešinės). 1949 m.

1996 m. spalio 18 d. Rokiškio rajono tarybos sprendimu Sėlynės pradinei mokyklai (Rokiškio r. Ragelių vls.) suteiktas L. Grigonio vardas. 1996-aisiais, susirinkę į mokyklos 75 m. jubiliejų, buvę mokiniai ir mokytojai prisiminė jos ilgamečio mokytojo L. Grigonio pedagoginę veiklą, jo skiepytą tėvynės meilę. Jų atmintyje – Leonardas Grigonis apylinkės šviesuolis, visiems paslaugus, tolerantiškas, mokytojas, mokęs vaikus mylėti Dievą ir Tėvynę.