VLADAS MONTVYDAS-ŽEMAITIS, ETMONAS, DĖDĖ

Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.

Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.

V. Montvydo žemėje buvo įrengtos trys partizanų slėptuvės-bunkeriai. Vieną iš jų, kuriame jis slėpėsi su S. Beniuliu, 1944 m. rudenį susekė okupantai.

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)

Partizanai nepasimetė ir atsišaudydami bei mėtydami granatas išsiveržė iš apsupties. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis V. Montvydo sėkmingas prasiveržimas.

1944 m. Kūčių vakarą nuo okupantų rankos V. Montvydo ūkis virto pelenais. Žmona ir penki mažamečiai vaikai liko gyvi, tačiau be pastogės. Partizano šeimą glaudė ir augino giminaičiai, Žemaitijos kaimų valstiečiai. Vėliau, 1951 m. jo žmona buvo suimta ir įkalinta Kazachijoje, Džeskazgane. Penki mažamečiai vaikai turėjo slapstytis pas gerus žmones.

1947 m. pabaigoje Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi po KGB agentų provokacijų, septynis mėnesius neturėjo vado. Jonas Žemaitis-Vytautas, naujai įkurtos Vakarų (Jūros) srities vadas, 1948 m. pradžioje Žemaičių apygardos vadu paskyrė Šatrijos rinktinės vadą, ilgametį LLA narį ir aktyvų kovotoją su okupantais V. Montvydą. Jo pavaduotoju tapo N. Keršys-Napoleonas, štabo viršininku – J. Čėsna-Žentas, štabo karininku ir ūkio dalies viršininku – B. Alūza-Bedalis, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku – V. Stirbys, ryšių karininku – J. Kentra-Tigras.

V. Montvydo-Žemaičio vadovaujamoje apygardoje buvo ypač gerai išplėtota pogrindinė spauda. Suprasdamas, kad vien ginklu sunku pasipriešinti okupantams, jis daug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Vadas nuolat ieškojo literatūrai gabių jaunuolių, pats redagavo leidinius. Buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis", „Malda girioje", „Laisvės balsas“, pastarasis trūkstant popieriaus buvo spausdinamas mokykliniuose sąsiuviniuose. 1952 m. eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ buvo išleistas net 1000 egzempliorių tiražu. Yra žinių, kad slapta buvo surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje.

V. Montvydas-Žemaitis, vienas ilgiausiai apygardai vadovavusių vadų, žuvo išduotas. 1953 m. rugpjūčio 23 d. Poežerės k., Šilalės r. gyventojas Juozas Naujokas-Žvejys pranešė Varnių NKVD, kad tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų dažnai praeina du partizanai. Iš aplinkinių rajonų surinkti stribų ir enkavėdistų pulkai surengė pasalą. Tylų rugpjūčio 23-iosios vakarą apie porą valandų aidėjo šūviai. Žuvo apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis, jo adjutantas B. Alūza-Bedalis. Po kelių dienų – rugpjūčio 27 d. – štabo bunkeryje apsupta nusišovė partizanų poetė, partizanų spaudos leidėja Irena Petkutė-Neringa. Partizanų kūnai buvo išniekinti Varniuose, stribų būstinės kieme.

Bendražygiai V. Montvydą-Žemaitį prisimena kaip drąsų, energingą ir tikintį savo idėjų pergale kovotoją, optimistą. Sunkios gyvenimo sąlygos ir nuolatinė kova nesugebėjo jo palaužti.

1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu Nr. 451 Vladas Montvydas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis.

1999 m. birželio 15 d. buvusios Montvydų sodybos vietoje ir sodyboje, kurioje gimė ir augo I. Petkutė, buvo pastatyti atminimo ženklai.

Vladas Montvydas paskutiniaisiais partizanavimo metais dažnai susitikdavo su Kęstučio apygardos partizanais. Stovi iš kairės: Edmundas Kmita-Evaldas, Bronius Alūza-Bedalis (Žemaičių apygardos vado adjutantas), Andrius Kmita-Aidas, Vladas Montvydas-Žemaitis, Jonas Bartkus-Vėjelis

Žygyje. Pirmas iš dešinės - Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

Parengta pagal:

Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 2002, t. 31.

Lietuvos partizanai:1944–1953 m., Kaunas, 1996.

N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, Vilnius, 1997.