KAZIMIERAS PYPLYS-AUDRONIS, MAŽYTIS

2003 m. sausio 21 d. sukanka 80 metų, kai gimė Lietuvos Laisvės Kovotojas Karžygys, dimisijos kapitonas, Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordino kavalierius KAZIMIERAS PYPLYS-AUDRONIS, MAŽYTIS

Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944 m. išėjo partizanauti.

Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys-Mažytis pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos laimėdavo. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius, puikiai valdė ginklą.

„Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis".

Kazimieras Pyplys-Mažytis

 
Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: „Oho, koks Mažytis!" Ir tenka pataisyti tuos, kurie sako, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis, Gintautas, Audronis buvo vienas žymiausių Pietų Lietuvos partizanų – jis yra vienas žymiausių visos Lietuvos partizanų, partizanas-legenda" (Bonifacas Ulevičius ir Kęstutis Kasparas, LKA, t. 26, p. 175).

K. Pyplys nuėjo trumpą, bet ryškų laisvės kovotojo kelią. Pradėjęs eiliniu kovotoju, greitai buvo pakviestas į apygardos štabą specialiuoju pareigūnu, 1946 m. balandžio mėn. paskirtas Geležinio Vilko rinktinės štabo adjutantu, nuo rugsėjo 10 d. – ir Žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 m. vasarį perkeltas į Vytauto rinktinės štabą, o balandžio mėn. paskirtas Maironio kuopos, tiesiogiai pavaldžios Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, vadu. Prieš pat išvykdamas į užsienį ėjo ir apygardos vado adjutanto pareigas.

1947 m. gruodžio 15 d. K. Pyplys-Audronis, kaip BDPS prezidiumo įgaliotinis, kartu su Juozu Lukša-Skrajūnu buvo pasiųstas į Vakarus atkurti ryšių. Abu partizanai vežė daug dokumentinės medžiagos: Lietuvos katalikų laišką Šv. Tėvui – pavergtos lietuvių tautos kreipimąsi į pasaulio tikinčiuosius, bolševikų ištremtų žmonių sąrašus, Lietuvos BDPS inteligentų kreipimąsi–memorandumą į keturių didžiausių Vakarų šalių ministrus pirmininkus dėl Lietuvos laisvės bylos ir kitus dokumentus.
 

Būdamas Švedijoje K. Pyplys rengėsi rezistencinei veiklai Lietuvoje (mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti racija), kreipėsi per radiją į Lietuvos laisvės kovotojus. 1949 m. gegužės 1 d. savo noru desantu (jūros keliu) grįžo į Lietuvą. Pagrįstai nepasitikėdamas grupę pasitikusiais partizanais, atsiskyrė nuo jos ir sėkmingai pasiekė Pietų Lietuvą. Informavo LLKS vadovybę apie atliktus uždavinius ir tarptautinę padėtį. Buvo paskirtas tarnybai į Vyriausiąją vadovybę (LLKS įgaliotiniu užsieniui). Žuvo 1949 m. rugsėjo 23 d. Kalesninkų miške esančiame Dainavos apygardos štabo bunkeryje žūtbūtinėje kovoje su reguliariosios kariuomenės daliniais. Po mirties K. Pyplys-Audronis, Mažytis apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas.

1997 m. lapkričio 20 d. K. Pypliui-Mažyčiui, Audroniui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas. 1998 m. kovo 10 d. prie Prienų krašto muziejaus pastatytas ir pašventintas paminklas K. Pypliui ir visiems kovotojams dėl Lietuvos laisvės.

Kazimiero Pyplio-Mažyčio laiško „p. Vadui“ [Adolfui Ramanauskui-Vanagui?] faksimilė. Ne anksčiau kaip 1949 m. birželio 15 d.