Danielius Vaitelis-Briedis

Aš niekur nesitrauksiu.
Tėvynei gerai, ir man gerai.
Tėvynei pavojus,
Ir aš kartu su ja.

            Danielius Vaitelis

Danielius Vaitelis gimė 1913 m. Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje, Geležių kaime. Vėliau Vaitelių šeima gyveno Ukmergės apskrityje, Pagirių valsčiuje, Amilianavos dvarelyje. 1932 m. D. Vaitelis baigė Šėtos progimnaziją ir įstojo į Kėdainių kultūros ir technikos mokyklą, bet jos nebaigęs pradėjo mokytis Kauno karo mokykloje.

 
1938 m., baigęs mokslus karo mokykloje ir gavęs artilerijos leitenanto laipsnį, tarnavo Panevėžyje. Pajuosčio kariniame dalinyje išklausė aviacijos kursą ir gavo vyr. ltn. laipsnį. 1940 m. buvo paleistas į atsargą. Atsisveikindami kariai jį išnešė ant rankų iki dalinio vartų. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo ieškomas čekistų, slapstėsi. Stengdamasis išvengti arešto pasitraukė į Vokietiją. Likus dviems savaitėm iki karo pradžios, buvo desantu permestas iš Vokietijos į Lietuvą. Turėjo užduotį išminuoti Kauno Žaliąjį tiltą. Į vokiečių armiją stoti griežtai atsisakė. 1941 m. vedė. Gyvendamas Kaune artimai bendravo su būsimuoju MGB agentu Jonu Markuliu. 1944 m. išvažiavo į Marijampolę, įstojo į Vietinę rinktinę, kurią išformavus grįžo į Kauną. Pasitraukti su vokiečiais ir jis, ir žmona su vaikais atsisakė. Iš besitraukiančių vokiečių gavo ginklų. Su broliais Alfonsu ir Tadu juos gabeno į Pagirius, slėpė Lėno miške, o praėjus frontui tenai subūrė pirmuosius partizanus. 1944 m. rugpjūtį buvo paskirtas 1-ojo Ukmergės aps. būrio vadu. Jo vadovaujami partizanai 1944 m. spalį užėmė Siesikų miestelį, išvadavo iš areštinės suimtus gyventojus. 1944 m. pabaigoje D. Vaitelis tapo naujai sukurtos Vyčio apygardos vadu. Kadangi apygardos štabas neturėjo skyrių, neleido įsakymų, instrukcijų, partizaninės spaudos, D. Vaitelis pats nuolat lankė partizanų būrius, duodavo vadams nurodymus žodžiu, palaikė ryšius su kaimyninių partizanų junginių vadais. 1946 m. atnaujino draugystę su MGB agentu J. Markuliu (pastarojo iniciatyva). J. Markulis parūpindavo ginklų, maisto, duodavo informacijos iš užsienio ir taip įgijo didelį D. Vaitelio pasitikėjimą.
 

Nors dar 1947 m. pradžioje partizanų vadai buvo perspėti, jog J. Markulis yra išdavikas, D. Vaitelis tuo netikėjo ir dalyvavo 1947 m. rugpjūčio 27 d. J. Markulio organizuotame BDPS karinės kolegijos posėdyje Vyčio apygardos teritorijoje. Kai suprato savo klaidą, jo šeima jau buvo Vilniuje, J. Markulio žinioje. Kvietimų legalizuotis, išvykti į Švediją ar bent aplankyti šeimą Vilniuje D. Vaitelis griežtai atsisakė – buvo įsitikinęs, kad okupantams reikia priešintis ginklu. Jo adjutanto Alfonso Smetonos-Žygaudo liudijimu, daugelis partizanų kaltino D. Vaitelį, kad, turėdamas visas galimybes, nelikvidavo išdaviko J. Markulio. 1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų valsčiuje, prie Juodvisinės kaimo D. Vaitelį, jo pavaduotoją J. Kilijoną-Miką ir štabo apsaugos būrio vadą A. Šyvį-Šalapką užpuolė MVD kareiviai ir stribai. D. Vaitelis, sužeistas į koją, nusišovė, o jo kovos draugai žuvo. Žmona Aleksandra su vaikais Rita ir Romualdu 1948 m. gegužės 23 d. buvo ištremta į Sibirą. D. Vaitelis turėjo literatūrinių gabumų, buvo simpatiškas, kilnios sielos žmogus, idealistas, savo gyvenimą paskyrė kovai dėl Tėvynės laisvės.

1997 m. Vyčio apygardos vadui Danieliui Vaiteliui-Briedžiui suteiktas teisinis Kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.