VARČIOS MŪŠIO 60-OSIOS METINĖS

1944 m. pabaigoje Alytaus apskrityje partizaninis judėjimas smarkiai suaktyvėjo ir išsiplėtė. Į pagalbą vietos NKVD, jų pačių prašymu, gruodžio mėn. atvyko SSSR NKVD vidaus ir pasienio daliniai. Alytuje buvo dislokuotas vienintelis Lietuvoje NKVD motorizuotas šaulių pulkas (apie 1000 karių). 1945 m. balandžio mėn. dislokuotas NKVD kariuomenės 220-asis pasienio pulkas.

1945 m. birželio 14 d. šie NKVD daliniai apsupo Varčios mišką, esantį tarp Alovės ir Daugų miestelių, ir puolė ten įsikūrusių Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos apie 90-ties partizanų stovyklą (šiauriau buvo Vaclovo Voverio-Žaibo ir Kosto Barausko-Vėžio būriai). Partizanų ginkluotę sudarė: 12 kulkosvaidžių, automatiniai šautuvai, šautuvai.

Prasidėjo visą savaitę trukusi karinė operacija. Nedaug tėra išlikusių prisiminimų apie Varčios mūšyje dalyvavusių partizanų išgyvenimus. Dalį jų surinko ir aprašė Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimų knygoje „Daugel krito sūnų…“

„Mūsų stovyklos partizanų dalis, kaip paprastai, iš vakaro su pastote išvažiavo maištauti ir kitais reikalais. Naktį visur atrodė visiškai ramu ir partizanai prieš pat rytą nuo Meškučių pusės įvažiavo miškan. Įvažiuodami tepastebėjo, kad maždaug per kilometrą nuo miško pakilo dvi raudonos raketos. <…>

Staiga pasigirdo šūviai sargybos poste. Maždaug 30 metrų atstumu nuo stovyklos.

Daktaras, – A. Kulikauskas, – įsakė nutraukti visus darbus ir pasiruošti. <…> Dviems skyriams liepė užimti poziciją toje pusėje, kurioje jau buvo pastebėti rusai. <…> Visiems vyrams pasakyta, kad traukiamasi į kitą miško galą, Žaibo stovyklos link. Jau buvo baigiama tvarkytis. <…> Tuoj pat turėjo prasidėti traukimasis. Kaip tik tuo metu į stovyklos aikštelę iš krūmų įbėgo du dideli rusų šunys. Paskui juos pasipylė ir rusai. <…> Partizanai buvo užėmę geras pozicijas per visą kalnelį išilgai palapinių. Jų ugnis buvo stipri, staigi ir taikli. Visa tai, be abejonės, turėjo lemiamos reikšmės tolesnei kautynių eigai. Daugiausia priešų kaip tik iš pradžių ir krito. Jie šaudė nematydami taikinio ir per savus. <…>

Iš partizanų buvo nukautas Žemaitis vežime, o taip pat pakinkyti arkliai. <…> Daktaras davė įsakymą trauktis. Traukimasis vyko nelabai sklandžiai. Tankūs krūmai ir raistai trukdė ryšį tarp skyrių ir matomumą. Vyrai bijojo per apsirikimą nukauti vieni kitus. <…>

Organizuotai besitraukiantieji partizanai pasiekė skersai Varčią einantį vieškelį. Jau du iš jų buvo nukauti. Ir dabar visi suprato, kad vieškelis bus nugultas rusų ir per jį teks prasimušti kovojant.

Pirmieji partizanus pastebėjo rusai. Tuo metu vieškeliu rusams buvo gabenama amunicija ir maistas, paskui vežimą ėjo apsauga. Prasidėjo susišaudymas. <…> Rusų gurguolės arkliai buvo nukauti vietoje, o jos apsauga ir majoro vadovaujami rusai, saugoję vieškelį, pasileido bėgti į miško pakraštį. Partizanai prasiveržė pro vieškelį. <…>

Žaibas, išgirdęs, kad jo pasiųsti žvalgai kaunasi su rusais, suprato, jog padėtis sudėtinga ir, nelaukdamas jų grįžtant, skubiai ruošėsi trauktis iš stovyklos. Vėliau, sužinojęs, kad aplink Varčią daugybę rusų, davė įsakymą eiti pagalbon besikaunantiems merkiniškiams <…>. Žaibas ir jo vyrai artėjo prie vieškelio. Čia susitiko su besitraukiančiais mūsiškiais. <…> Dabar stoti į atvirą mūšį su priešu nebuvo jokios prasmės. <…> Visi mūsiškiai patraukė į vieną tankumyną, iš kur, sulaukę nakties, išėjo miško pakraštin ir laimingai pasitraukė iš Varčios į Panedzingio raistus.

<…> Kiek priešų nukauta per Varčios susirėmimą, sunku pasakyti. Vienas žmogus tvirtino pats savo ausimis girdėjęs, kaip kažkoks viršininkas pranešė, jog Varčioje nukauti 176 rusai. Iš kelių asmenų teko girdėti vienodai pasakojant, kad plentas nuo Kaniūkų tilto Alytaus link buvo gausiai nušlakstytas krauju rusų, kuriuos surinko ir vežė sunkvežimiais iš Varčios."

1945 m. birželio 23 d. įvyko antrasis Varčios mūšis, kuriame kovėsi A. Ramanausko, J. Čapliko, Jauneikio, K. Barausko ir Dusevičiaus vadovaujami partizanų būriai.

Abejose kautynėse žuvo 30 (kituose šaltiniuose – 47) atsargos ltn. A. Ramanausko-Vanago vadovaujamos kuopos partizanų, paimti gyvi 6 (kituose šaltiniuose – 14) partizanai.

Yra žinomos šios Varčios mūšyje žuvusių partizanų pavardės:

KOSTAS BARAUSKAS-VĖŽYS, būrio vadas,
JONAS BALIUKONIS-DRAMBLYS, g. 1922 m., gyv. Pavartėnų k.,
VLADAS BARANAUSKAS, g. 1912 m., gyv. Piliakalnio k.,
JULIUS BARANAUSKAS, gyv. Veismūnų k.,
ADOLFAS BARYSAS, g. 1923 m.,
VACLOVAS BURNEIKA-ŽIURKĖ, gyv. Meškasalio k.,
JULIUS ČAPLIKAS, skyriaus vadas, g. 1924 m., gyv. Alovės k.,
JULIUS GAVELIS, gyv. Kampų k.,
JUOZAS JAKAVONIS, gyv. Kampų k.,
JUOZAS JUŠKEVIČIUS, gyv. Švabalaukio k.,
JUOZAS KALINAUSKAS, g. 1922 m., gyv. Slabadėlės k.,
STASYS KAREIVA, g. 1911 m., gyv. Piliakalnio k.,
PETRAS KASIULYNAS, gyv. Alovės vls.,
JUOZAS KAZLAUSKAS-KLEVAS, gyv. Dabravolės k.,
JURGIS KUDARAUSKAS, gyv. Klepočių k.,
ROKAS LUŠČINSKAS-DAGILIS, gyv. Savilionių k.,
JUOZAS MICKEVIČIUS, g. 1922 m., gyv. Švabalaukio k.,
VINCAS SASNAUSKAS-VĖJELIS, gyv. Norkūnų k.,
PETRAS SINKEVIČIUS (STANKEVIČIUS ?), g. 1922 m.,
JUOZAS SKENDELIS-ŠMITAS, gyv. Kalnėnų k.,
JUOZAS VITKAUSKAS-PELĖDA, LAZDA, g. 1925 m., gyv. Vabalių k.,
BRONIUS VITKAUSKAS-VAITKUS, g. 1915 m., gyv. Vabalių k.,
LIUDAS ZUBRAUSKAS, gyv. Netiesų k.,
JUOZAS ŽEKONIS-DARIUS, g. 1921 m., gyv. Švabalaukio k.

„Kelerius metus mūsų pogrindžio jėgos buvo didelės, bet partizaninės kovos patirties ne tik kad stigo, <…> apie tai beveik neturėjome supratimo. Priešas buvo ne tik nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo kelerių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį. Mes mokomės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai savo gyvybės kaina <…>“, – rašė vėliau Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prisimindamas pirmuosius partizanavimo metus.