2005 m. liepos 22 d. sukanka 60 metų, kai Raseinių aps. Kelmės vls. įvyko Virtukų kautynės

1945 m. liepos 22 d. netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties esančiame miške įvyko garsusis Virtukų mūšis tarp Žebenkšties rinktinės vyrų ir NKVD dalinių.

Žebenkšties rinktinei (iki 1945 liepos mėn. – Vėgėlės rinktinė) – maždaug šešių dešimčių kovotojų būriui – nuo jos sukūrimo vadovavo LLA karys, kapitonas Juozas Čeponis-Budrys. Rinktinės štabo viršininku 1945 m. tapo Jonas Žemaitis-Darius. 1945 metų vasarą vadai J. Čeponis, J. Žemaitis ir Petras Bartkus nusprendė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tuo tikslu persikėlė iš Bedančių miško į Virtukų pušyną Kelmės valsčiuje ir ten įrengė stovyklą. Stovykla buvo gerai įtvirtinta: stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Tik nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti.

Jau nuo 1945 m. gegužės mėnesio NKGB sekė Žebenkšties rinktinę. Sovietiniam saugumui pavyko į rinktinės ryšių tinklą infiltruoti savo seną agentą, slapyvardžiu Vytulis. Jis sugebėjo įgyti vieno iš vadų Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos pasitikėjimą. Agentas, gavęs ryšininko įgaliojimus, išsiaiškino LLA rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške. Iš agento pranešimų sovietinis saugumas suprato, kad užčiuopė labai svarbią LLA organizacijos grandį, todėl būsimai operacijai labai kruopščiai rengėsi. Remdamiesi agentūrinės bylos „Sbrod“ operatyviniais duomenimis, NKGB operatyvininkai liepos 22 d. karinės čekistinės operacijos metu Raseinių apskrityje suėmė 24-ių asmenų grupę, įtariamą bendradarbiavimu su partizanais ir priklausymu LLA. Tą pačią liepos 22 d. apie 1500 NKVD karių ir stribų apsupo partizanų stovyklą. Sumanių vadų J. Čeponio, J. Žemaičio ir A. Zaskevičiaus vadovaujami kovotojai automatinių ginklų ugnimi drąsiai atmušinėjo priešo atakas.

Ąžuolo kamiene išpjautas kryžius – Virtukų kautynėse žuvusiųjų atminimui

Partizanai turėjo 6 rankinius kulkosvaidžius, 24 automatus, 4 automatinius šautuvus, 10 paprastų šautuvų, pistoletų, granatų. Mūšis tęsėsi kelias valandas – nuo 10 iki 13 valandos. Baigiantis šoviniams, kapitonas J. Čeponis įsakė atsitraukti. Atsitraukimą dengti savanoriškai stojo Liolių būrys, vadovaujamas Liudo Jankausko. Žuvo jis pats ir jo būrio partizanai – J. Čepaitė, E. Gailiūtė, V. Gailius, A. Jankauskas, J. Elsbergaitė, Rutkauskaitė, Rutkauskas, O. Lukošiūtė, B. Venclauskas, K. Globys, P. Markevičius, du broliai Linkai.

Priešas mūšyje neteko daugiau kaip 40 karių. Apylinkės žmonių pasakojimais iš mūšio lauko sužeistuosius ir nukautuosius vežė ne viena mašina. Nors NKVD ir stribų būriai kelias dienas naršė apylinkes, tačiau pasitraukusiųjų partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti.

Po Virtukų kautynių rinktinės likučiai, pasiskirstę smulkesnėmis grupėmis, pakeitė savo dislokacijos vietas, pasitraukė nuo Dubysos į miškus, esančius arčiau Šiaulių.

Išniekinti žuvusiųjų partizanų palaikai buvo nuvežti ir užkasti Vedecko ąžuolyne, Dumšiškės kaime, netoli Raseinių, kur 1945 m. Vedecko sodyboje buvo įsikūrusi NKVD būstinė. Kažkieno rūpestinga ranka ant ąžuolų kamienų, po kuriais buvo užkasti žmonių kūnai, išpjaudavo kryžių ar kitą kokį ženklą.

1995 metais minint Virtukų kautynių 50-ąsias metines ąžuolų paunksnėje pastatytas ir pašventintas memorialas laisvės kovų dalyvių aukoms atminti.