VIKTORAS VITKAUSKAS-SAIDOKAS, KARIJOTAS

2005 m. rugpjūčio 1 dieną sukanka 85-eri metai, kai gimė Tauro partizanų apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas

Viktoras Vitkauskas gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno apsk. Čekiškės vls. Vencloviškių k., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Vitkauskų šeima valdė 25 ha žemės ūkį. Viktoras iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje bei buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno.

1944 metais, antrosios sovietų okupacijos pradžioje, V. Vitkauskas dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu bei kalbino stoti į TSKP, todėl būsimasis Suvalkijos partizanų vadas buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus.

1946 m. rugpjūčio 16 d. V. Vitkauskas įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo-Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje Nemuno apylinkėse. Buvusių bendražygių liudijimais, Viktoras buvo gabus muzikai, griežė smuiku bei kitais instrumentais, mokėjo daug dainų, tad kuopoje kitų kovotojų buvo mėgiamas ir gerbiamas.

Viktoras Vitkauskas-Karijotas (1920-1951)

1947 m. gegužės 12 d. V. Vitkauskas-Saidokas buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.

1948 m. balandžio 28 d. žuvo vienas labiausiai pasižymėjusių ir ilgiausiai vadovavusių Žalgirio rinktinės vadų, apygardos štabo viršininkas Vincas Štrimas-Šturmas, o tų pačių metų rugpjūčio 10 d. netoli Garliavos esančiame Jonučių kaime žuvo ir tuometinis Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rymantas. Po V. Štrimo-Šturmo žūties Žalgirio rinktinės vadu tapo V. Vitkauskas-Saidokas. Iki 1948 m. spalio 8 d. jis laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas, kurias vėliau perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui. A. Grybinas-Faustas apygardai vadovavo nepilnus metus, 1949 m. rugsėjo 28 d. pateko į pasalą ir žuvo. 1950 m. sausio 25 d. V. Vitkauskas-Saidokas buvo paskirtas Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą.

Nepaisydamas to, kad partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas-Karijotas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja į vienokią ar kitokią pabaigą, jis peržiūrinėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias. V. Vitkauskas paliepė rinkti medžiagą apie pirmuosius partizanus, vadus, kovos organizatorius, mūšius, kovotojų gyvenimo būdą, padarytas klaidas, atliktas kovines užduotis bei operacijas, buvusius vadovybės pasitarimus, posėdžius ir juose priimtus nutarimus, priešo nuostolius ir siautėjimo faktus, gyventojų deportacijas, žvalgybinę veiklą. Reikalavo, kad į apygardą siunčiamoje archyvinėje medžiagoje atsispindėtų partizanų nuopelnai, jų asmens žinios, būtų nurodyti ryšininkai ir rėmėjai, sutvarkytos visų likviduotų asmenų bylos bei rinktinėse išleisti įsakymai, sudaryti partizanų nuotraukų ir jų negatyvų archyvai bei išsamūs partizanų veiklos konspektai. Taip pat jis įsakė, gyventojams padedant, sutvarkyti žinomas partizanų palaidojimo vietas, jas nufotografuoti ir išsamiai aprašyti. V. Vitkauskui-Karijotui vadovaujant, buvo griežtai uždrausta likviduoti asmenį, jeigu nesudaryta jo asmens byla ir nutarimo nepatvirtino rinktinės štabas. Jausdamas atsakomybę istorijai, V. Vitkauskas rūpinosi, kad kiekvienas partizanas ir jo kova būtų tinkamai įvertinti, pažymėti, kruopščiai rinko visą kovų už laisvę archyvinę medžiagą, griežtino laisvės kovotojų drausmę.

V. Vitkauskas-Karijotas taip pat toliau ypač sudėtingomis sąlygomis leido apygardos laikraštį „Laisvės Žvalgas“, kurio leidybą jis ir atgaivino dar 1948 metais, eidamas apygardos štabo viršininko pareigas. V. Vitkauskui žuvus laikraščio leidyba daugiau nebuvo atnaujinta.

Kaip vadas V. Vitkauskas-Karijotas partizanų buvo labai vertinamas ir mylimas – dažniausiai bendražygiai jį vadindavo ne slapyvardžiu, o Tėvu. Už drąsą bei pareigingumą vykdant pareigas vertinamas jis buvo ir aukščiausiosios partizanų vadovybės. 1950 m. spalio 14 d. Pietų Lietuvos srities vado įsakymu Nr. 22 V. Vitkauskas apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais. 1951 m. vasario 16 d., Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo keturiasdešimt trečiųjų metinių proga, V. Vitkauskui-Karijotui LLKS Vyriausioji vadovybė suteikė partizanų kapitono laipsnį.

Viktoras Vitkauskas dalyvavo daugiau kaip dešimtyje kautynių su priešu.

1950 m. kovo mėn., esant sunkiai partizanų finansinei padėčiai, dienos metu V. Vitkauskas-Karijotas organizavo į Ežerėlio durpyną vykstančio traukinio, kuriame su stipria sargyba buvo vežami pinigai, užpuolimą. Pats ir vadovavo šiai operacijai. Sunaikinus sargybą buvo paimta stambi pinigų suma ir paskirstyta apygardų štabams bei LLKS Prezidiumui. Už šią operaciją V. Vitkauskas buvo pažymėtas pagyrimo raštu.

1950 m. spalio mėn. iš Vakarų į Lietuvą grįžus Juozui Lukšai-Skirmantui su desantininkų grupe, V. Vitkauskas-Karijotas organizavo jų apgyvendinimą, ryšio su Vakarais bei Vyriausiąja LLKS vadovybe palaikymą.

1951 m. vasario 2 d., perdislokuojant apygardos štabą į naują vietą, važiuojant pro Slavikų vls. Endrikių kaimą, partizanus pastebėjo čekistų dalinys, ieškantis Tauro apygardos vado štabo. Įvyko paskutinės V. Vitkausko-Karijoto kautynės. Partizanai traukėsi netoliese esančio miškelio link. Kol vyrai pasiekė mišką, nuo priešo ugnies žuvo Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios tėvūnijos vadas Pranas Rudmickas-Uosis, jo adjutantas Vytautas Požereckas-Mindaugas, apygardos rūpybos poskyrio viršininkas Pranas Bastys-Dūmas ir štabo apsaugos būrio kovotojas Jonas Račiukaitis-Jonas.

Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. gegužės 19 d. partizanų kpt. Viktoras Vitkauskas (po mirties) buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius). Krašto apsaugos ministerijos įsakymu 1999 m. gegužės 13 d. V. Vitkauskui suteiktas majoro laipsnis.