 |
VYTAUTO APYGARDA
|
| Prieš
60 metų, 1945 m. rugpjūčio mėn., buvo įkurta Vytauto apygarda |
|
 |
Vytauto apygarda buvo
stipriausia ir aktyviausia Šiaurės Rytų Lietuvos srityje. Būtent čia partizaninis
judėjimas prasidėjo anksčiausiai, nes čia pirmiausia ir įžengė Raudonoji armija.
Jau 1944 m. rugpjūčio 15 d. naktį partizanai užpuolė Zarasų kalėjimą ir bandė
išvaduoti enkavėdistų suimtus žmones. Tų pačių metų rudenį aktyvūs
organizaciniai procesai vyko Zarasų, Utenos ir Švenčionių apskrityse. Prie apygardos
kūrimo ištakų buvo Lietuvos Respublikos kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Mykolu
– Antazavės miškuose jie subūrė Lokio rinktinę, kurios štabas suformuotas
gruodžio mėnesį.
Švenčionių apskrityje 1944 m. spalio 22 d. Tigro rinktinės
susikūrimą inicijavo ir pirmuoju vadu tapo Lietuvos laisvės armijos narys Leonas
Vilutis-Arūnas. Tą pačią dieną buvo suformuotas štabas, kurio viršininku tapo
Jeronimas Bulka-Deimantas. Tigro rinktinės veiklos rajonas – Utenos, Švenčionių ir
Zarasų apskritys. 1944 m. lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio įvyko
susirėmimas su NKVD kariuomene. Mūšis buvo sėkmingas, partizanai pasitraukė be
nuostolių. Mūšiui vadovavo ltn. Jonas Gimžauskas-Beržas. Paskatinti sėkmės,
partizanai, vadovaujami Jono Tumėno, užpuolė Utenos aps. Alantos miestelį, sudegino
vykdomojo komiteto pastatą, stribų štabą, nukovė apie 13 sovietų aktyvistų. 1945 m.
pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus. Buvo
suimtas Tigro rinktinės vadas L. Vilutis-Arūnas. 1945 m. kovo 10–12 d. Labanoro
girioje, netoli Kiauneliškio geležinkelio stoties vyko kautynės. Žuvo 83 partizanai.
Po šių netekčių Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų. NKVD pareigūnai
suėmė Tigro rinktinės vadą kpt. Benediktą Kaletką-Kęstutį, štabavietės globėją
rinktinės kapelioną Kirdeikių kun. Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą, iš viso 9
partizanų vadus.
1945 m. birželio 15 d. naujojo Tigro rinktinės vado Jono
Kimšto-Dobilo nurodymu Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje
buvo įkurta nauja Šarūno rinktinė, jos vadu tapo Vladas Mikulėnas-Lubinas, Liepa,
štabo viršininku paskirtas Vytautas Pakštas-Vaidila, Naras, žvalgybos ir ryšių
skyriaus viršininku – P. Zinkevičius-Aitvaras, Kalvis. Šarūno rinktinė leido
laikraštėlį „Pogrindžio žodis“.
Iškilus būtinybei kurti partizanų rinktinių veiksmus
koordinuojantį ir veiklos rajonus nustatantį partizanų štabą, 1945 m. rugpjūčio
mėnesį Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai nutarė įkurti
Vytauto apygardą. Vadu tapo J. Kimštas-Dobilas, Žalgiris, Žygūnas. Jam tapus Rytų
Lietuvos (Kalnų) srities vadu, Vytauto apygardai pradėjo vadovauti V.
Mikulėnas-Lubinas. Štabo viršininku paskirtas Pranas Zinkevičius-Skudutis. Apygardai
priklausė trys rinktinės: Tigro, veikusi Švenčionių apskrityje, Lokio, veikusi
Zarasų ir Baltarusijos Svyrių apskrityse, bei Šarūno, veikusi Utenos apskrityje ir
Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiuje. 1945 m. liepos–gruodžio mėn.
skaudūs smūgiai ištiko Šarūno rinktinę. Per šį laikotarpį nukauta 362 partizanai.
Iš štabo pareigūnų liko gyvas tik V. Pakštas-Vaidila. 1946 m. birželio mėnesį
vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkurta Liūto rinktinė, jos vadu tapo V.
Pakštas-Vaidila, o nuo rugpjūčio – Vincas Kaulinis-Miškinis. |
Lietuvos kariuomenės
kapitonas Afanasijus Kazanas |
|
 |
| Vladas Mikulėnas-Lubinas |
|
Rezoliuciją, raginančią visus Lietuvos
partizanus jungtis į apygardas, paskelbė ir 1945 m. rugsėjo 16 d. įkurtas Lietuvos
išlaisvinimo komitetas (LIK). Pagal šią rezoliuciją Utenos, Zarasų, Panevėžio,
Rokiškio ir Ukmergės apskritys turėjo sudaryti 5-ąją apygardą. Šis dokumentas jau
post factum patvirtino LLA Vytauto apygardos sudarymą, tačiau tarp Vytauto apygardos
štabo ir LIK’o nebuvo jokio ryšio.
1945–1946 m. pradžioje Vytauto apygarda buvo vadinama 4-ąja LLA
Vytauto apygarda. 1946 m. vasario mėnesį žlugus Šiaurės Lietuvos LLA, ji tapo 3-ąja
LLA apygarda. 1948 m. gegužės mėnesį buvo suformuluotas aiškus apygardos pavadinimas
– Lietuvos Partizanų (LP) Šiaurės Rytų Lietuvos srities 3-ioji Vytauto apygarda.
1946 m. sukūrus sričių organizaciją Vytauto apygarda kartu su Vyties, Algimanto
apygardomis įėjo į Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų, Karaliaus Mindaugo) sritį.
Vytauto apygardai vadovavo Jonas Kimštas-Dėdė, Dobilas, dėdė
Jonas, Aukštaitis, Žalgiris, Žygūnas (1945 08, 1946 10–1947 06), Vladas
Mikulėnas-Lubinas (1945 09–1945 12), Bronius Zinkevičius-Artojas (1945 12–1946 10),
Vincas Kaulinis-Miškinis (1947 06–1949 03), Bronius Kalytis-Siaubas (1949 03–1951
12). Apygarda leido laikraščius „Aukštaičių kova“ (1945–1952) ir „Laisvės
šauklys“ (1946–1950). Rinktinės leido savo leidinius, spausdino atsišaukimus. |
|
Visą apygardos gyvavimo laiką nesiliovė
MGB ardomoji veikla, pasitelkiant išdavikus, agentus smogikus ir panaudojant kitus
metodus. Nors ir patyrę daug netekčių, partizanai 1947–1949 m. veikė dar labai
aktyviai: nevengė atvirų išpuolių, spausdino atsišaukimus, nukreiptus prieš
kolektyvizaciją. 1947 m. Vytauto apygardoje buvo apie 900 partizanų. Nepaisant įvairių
sunkumų apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis dalinys.
1950–1951 m. – nesėkmių ir išdavysčių metai. 1951 m. gruodžio 20 d. apgaule į
MGB organizuotą susitikimą buvo įvilioti apygardos vadas Br. Kalytis-Siaubas, Liutauras
ir Mykolas Urbonas-Liepa. Smogikų vedami partizanai bandė susisprogdinti (turėjo už
nugaros pasirišę granatas), bet buvo nuginkluoti ir perduoti MGB. Jau po dviejų dienų
jie išdavė Molėtų miškuose esantį bunkerį, kuriame žuvo šeši partizanai. Tarp
jų buvo ir Vytauto apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Granitas. Paskutinieji
apygardos štabo pareigūnai buvo izoliuoti nuo centrinės vadovybės, dezinformuoti. 1952
m. pradžioje Vytauto apygardos štabas nustojo egzistavęs. Užverbuotas Br.
Kalytis-Siaubas tapo agentu smogiku ir padėjo naikinti likusius apygardos partizanus.
1953 m. Vytauto apygardos teritorijoje tebuvo likę šešių būrių likučiai – apie 20
partizanų.
Paskutinis aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas
Kraujelis-Siaubūnas sėkmingai slapstėsi iki 1965 m. Kitas partizanas, slapstęsis iki
pat savo mirties, buvo Stasys Guiga-Tarzanas. 33 metus jis išgyveno pas Oną
Činčikaitę (Činčikų k., Švenčionių raj.). Slėpėsi jos klėtelėje ir nesiliovė
tikėjęs laisva Lietuva. 1986 m. žiemą peršalęs S. Guiga mirė. Iki Nepriklausomybės
atkūrimo buvo likę vos ketveri metai. |
 |
| Dar bendražygiai… Jonas
Kimštas-Žalgiris, Dobilas (kairėje) ir Vincas Kaulinis-Miškinis |
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Memorialinis departamentas
|