Lietuviai tremtiniai ir kaliniai, nepaisydami sunkaus darbo, nepriteklių, atšiauraus klimato, priešiško valdžios institucijų, dažnai ir vietinių gyventojų, požiūrio į juos, kaip „socialiai pavojingus“, visomis išgalėmis stengėsi išgyventi, užauginti vaikus, išlaikyti savo papročius, kalbą, istorinę savimonę, kasdieniame gyvenime vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis.
	Ekspozicijos fragmentas	Kelias namo…

Panaudojant nuotraukas, laiškus, kūrybą, dokumentus, buities reikmenis ir rankdarbius pasakojama apie kasdienį tremtinių, tarp jų ir mažųjų jų atžalų, gyvenimą, šventes ir liūdesio akimirkas, viltis ir likimus, grįžimo džiaugsmą ir vargus iš naujo įsikuriant Tėvynėje.